2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Knygų mugė. Prarasta bet kokia savigarba. Autorinės teisės. Melas




384-oji istorija. Lietuvoje šventė skaitytojams - knygų mugė. Ir aš ten būsiu, nes pakviestas.
Ta proga pašnekėsiu apie mūsų prarastą savigarbą.
Nes šūdas užvirė.
Aš nesu rašytojas, tačiau gal juo noriu tapti. Aš nežinau.
Eina gandas, jog mūsuose vis labiau populiarėja savi autoriai. Nieko nuostabaus - rašo visi kas gali ir kas negali.
Lietuvoje, jei MIRTINAI norisi rašyti, knygas žmonėms reikia rašyti veltui su reikalavimu, kad nė viena leidykla nepasinaudotų tavo darbu, kad leidykla nepavogtų tavo kūrinių, kad leidyklos neatimų iš tavęs autorinių teisių metams-penkeriems.
Tuoj paaiškinsiu kodėl VELTUI.
Pasiūliau vienai solidžiai leidyklai pasaką, maždaug 200 psl apimties - knygą. Man pasiūlė 500€ honorarą ir ne daugiau.
pabrėžiu: leidykla stambi, įėjus visur viskas naujai tviska, marmurai spindi...
Man leidyklos redaktorė sako: "Jūs nuostabiai rašote. Jūs taip puikiai parašėte, jog reikėtų paprašyti iš Kultūros ministerijos finansavimo, jei gautume, tai jums tada galėtume sumokėti 800€."
O aš pagalavojau: "O tu rupūže, kaip daug man čia atseikėsit! O kiek jūs iš to gausit ir uždirbsit?"
Balsu nepasakiau - kartais būnu labai tolerantiškas ir kultūringas, bet min tyliai pridūriau: "Eikit jūs nahui!"
Štai didžiai gerbtinas vienas rimtas žurnalas atspaudė mano straipsnį, kurį parašiau per vakarą - gavau 100€ honoraro. Knygą galėčiau parašyti per mėnesį, tačiau jos nepajėgčiau sukurti nei per 5, nei per 8 vakarus. Tačiau, kai leidykla tau pasiūlo 500€ honorarą prie kurios dirbai daugiau nei mėnesį - o gal ir du ir tris - tai skamba kaip pasityčiojimas.
Tai yra plėšikavimas. O jei autorius sutinka, jis neturi jokios savigarbos. Jis yra kaip elgeta, prašantis išmaldos.
Elgeta!
Tai ir yra autorinių teisių legali vagystė.
Natūraliai kyla klausimas: ar man verta siūlyti savo kūrinį leidyklai? Jau verčiau apskritai išleisti elektroninę versiją ir nemokamai, nesuteikiant leidyklai jokių teisių. Arba apskritai neleisti, o paleisti kūrinį laisvai prieinamą internete. Su griežtu griežčiausiu reikalvimu, kad jokia leidykla jo nepavogtų. LEIDYKLA! Kad leidykla nevogtų, bet ne skaitytojas, ne tas eilinis piratas.
Kai man pasiūlė 500€ honorarą, pasidomėjau spaustuvėje kiek kainuotų 200 psl. knygos išleidimas kietais viršeliais. Paskaičiuokim tokios knygos atspaudimas - 7000€ (su PVM), kai tiražas 2000 egz. Tad vienos knygos spauda - 3,5€/egz. Už kiek bus parduota tokia knyga? Mes puikiai žinome kainas knygynuose: tarkim, kaina būtų tokia standartinė šiais laikais kokia - 12€. Teoriškai kalbant, leidykla gaus 17 000€ pajamų. O jeigu knyga būtų spausdinama minkštais viršeliais, tai 2000 egz. atspaudimas kainuotų perpus mažiau, bet negi manote, kad autoriui honoraras būtų išmokamas dvigubai didesnis? Pasvajokit.
Teisingai, įdėti pinigai leidyklai grįš negreitai, per keletą metų, tačiau turėkite omeny - leidykla leidžia ne vieną knygą per metus ar pusmetį. Ten užsukama visa mašina. Kiek gaus dailininkas, jei pašys iliustracijas? Na, 800€. Kažkodėl dailininkai gauna daugiau? Toliau visų kitų, prisidėjusių prie knygos leidybos neskaičiuokime - jie dirba už atlyginimą. Už tuos statistinius 600-700€ per mėnesį. Ir jie dirba ne prie vienos knygos. Tik tegu neverkia leidyklos, kad jos "vargsta" - mažos galbūt, bet didelės ir solidžios gyvena gerai. Nueikite ir pasižiūrėkite kaip jos gyvena. O mano, kaip autoriaus honoraras, toje visų leidyklos išlaidų dalyje koks?
2 proc. !
Ar suvokiate reikalo esmę. Man, tam šūdvabaliui kūrėjui, kuris yra pirmas toje visoje grandyje sumokamos gaidžio ašaros. Man, be kurio knyga neišvystų pasaulio. Tai yra pažeminimas. O rašytojas paimdamas tuos 500€ neturi jokios savigarbos.
Argi tai nėra akivaizdi rafinuota vagystė?!
 Ir dar man sako, jei rašytumėt suaugusiems - gautumėt 800€. O va, mat vaikų literatūra, tai jau lengviau kuriama?! Bet net 800€ yra juokinga. Pagalvojau, gal mane kvailina. Pasiklausinėjau tų, kurie jau gavo honorarą ir kažką išsileido. Ne, pasirodo, tai panašu į tiesą ir netgi labai. Štai žinomai Lietuvoje autorei, išleidusiai net 6 knygas (!), didžiausią honorarą, kokį tik leidykla kada jai sumokėjo buvo 3500€. Jau padariau, padoriau... Bet tokių yra vienetai ir ji juokiasi, kad rašytojų sąjungos senbuviai jai už tai labai pavydi.
Tada pradėjau galvoti ir vis tebegalvoju: ar man verta ką nors atiduoti leidyklai. Pragyvenimui galiu užsidirbti kitaip, o knygas galiu rašyti savo malonumui ir sakaitytojams atiduoti skaityti veltui, jei jau esu kažko vertas. Kodėl aš, jei mano knygas imtų pirkti, turėčiau mainti leidyklą? Tik tam, kad patenkinčiau savo ego? Garbė? Rašytojas... Skamba išdidžiai. Kaip ir : "Aš lietuvis!" - basomis kojomis iš kurio valstybė atima paskutines kelnes.
Betgi norėdamas tos garbės aš galiu pats už savo pinigus išsileisti spaustuvėj kokius 50 egz. ir apdalinti draugus ir tas mano ego bus patenkintas. Ar aš jaučiuosi turys kažką svarbaus žmonėms pasakyti, ko dar jie negirdėjo? Tai prašau, Pranuk, rašyk ir paleisk veltui skaityti. Kodėl tu turi maitinti leidyklą. Kodėl tu turi arti, o leidyklos savininkas važinėti naujutėlaičiu mersu? Hmmm ...
Ir dar subiesino, kai leidykloje išgirdau, jog aš dar turėsiu reklamos dėlei vaikščioti į susitikimus su neva skaitytojais - gerbėjais. Palaukit, man sumokės 500€ ir aš dar turėsiu knygą pats reklamuoti?! Norisi nusikeikti. Marketingu privalėtų užsiimti pati leidykla, o ne autorius.
Man gailą žiūrint, kaip mano draugas vargsta feisbuke vis skelbdamas, kaip ten, kaip kitur kažkur su skaitytojais susitikinėja.
Ne, tai yra absoliuti nesąmonė! Ir niekas manęs neįtikins kitaip. Aš suprantu, jei skaitytojai to reikalauja. Aš suprantu, jei yra knygos pristatymas - vienas! Bet kai tai yra daroma dirbtiniu būdu - man yra bjauru. Vienintelis racionalus grūdas yra tai, jog rašytojas susitikdamas su skaitytojais patenkina savo savimeilę - jis kaip koks dainininkas susilaukia aplodismentų iš salės. Bet ne daugiau. Visa kita yra vergavimas leidyklai.
Man būtų galima spjauti į veidą ir sakyti: "Ko tu čia inkšti, jei nesiseka prasibrauti į rinką. Nepatinka, nenori, bjauru - nerašyk!" Bet čia yra beveik kas pasakyti žmogui: tau nepatinka produktų kainos - neik į parduotuves ir nepirk. Badauk.
Visame tame rašytojų ir leidėjų jovale yra daug falšo, pasipūtimo, garbėtroškiškumo - matyt, taip turi būti. Be didelių ir gudrių išvedžiojimų ir priedangų, pasakysiu, autoriai rašo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pinigų ir garbės. Trečia plunksnagraužių kategorija, kurių yra išties mažuma, yra tie, kurie iš ties nori ir gali pasakyti kažką naujo ir kieto.
Na, taip, vis tas ego patenkinimas. Tačiau aš radau būdą patenkinti savo tuščiagarbiškumą - rašau blog'ą. Kartais mano sukurtą istoriją (vadinkite jas kaip norite) perskaito 500-3000 žmonių ir mano ego jau patenkintas - aš laimingas. O dar gaunu kokius keliasdešimt patiktukų feisbuke ir suprantu, jog rašau ne be reikalo. Ir svarbiausia nesuku sau kiaušų dėl autorinių teisių. Ir dar man parašo moterėlė: "Tik rašykit, jūs man atvėrėt akis - aš kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą"; kitas: "Rašykit, jūs man priminėt vaikystę". Puiku - ego patenkintas. Kažkam gerai, kažkam padėjau. Vakar paleidau istoriją apie vieną miestelį - per kelias valandas perskaitė 500 žmonių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei visas istorijas sudėčiau į publicistinio pobūdžio knyga ir ji būtų išleista , tarkim, 1000 egz tiražu, skaitytojai per kelias valandas būtų "išpirkę" pusę tiražo.
Ne, nebūtų išpirkę, nes knygyne nepirktų. Galų gale manęs ten nerastų. Juk aš nežinomas. Tad kurių galų rašyti ir nešti į leidyklą, ir atiduoti savo darbą su visom kažkokiom keistom autorinėm teisėm? Kad mane apiplėštų, kad aš kažkam sukurčiau gerą gyvenimą? Na, jaune. Paprastas skaitytojas nevagia, nepiratauja - jis perskaito tai ko negalėtų perskaityti už pinigus, nes jam gaila išleisti 10-30€, nes jam tie pinigai reikalingi duonai ir pienui, bet ne kažkokiai knygai, kuri galbūt netgi yra abejotinos vertės. Kiek aš tokių beverčių knygų esu nusipirkęs, apgautas leidyklos reklamos. Ar pastebėjot kokios pasidarė storos knygos? Juk tai yra analogija prekės įpakavimo didinimui, nors toje dėžutėje yra tik 2/3 kruopų. O jei dar jos su vabaliukais?
Blefas jog leidyklos ieško naujų autorių. Jos ieško naujų pinigų.
"Sveiki, peržiūrėjome jūsų kūrinių ištraukas. Rašote gerai, turite savitą stilių, tačiau jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų. Mums būtų sudėtinga ją pozicionuoti, priskirti vienai ar kitai kategorijai, o neturint gero reklamos plano, nukreipto į tikslinę auditoriją, knyga gali neatrasti savo skaitytojo. Taigi kol kas bendradarbiavimo pasiūlyti
negalime. Pagarbiai, N.N. (vardo ir pavardės neskelbsiu - mano pastaba) Autorių agentūra."
Ir žinote kas man tai parašė? Nepriklausoma nacionalinė autorių agentūra, kuri skelbia: "mes tikime, kad Lietuvoje yra šimtai ar net tūkstančiai talentingų autorių, rašytojų, kūrėjų. Tačiau kodėl nuolat girdime tuos pačius vardus ir skundžiamės, kad neatsiranda naujų įdomių knygų? Kai valstybės dotacijos ir dėmesys rašytam žodžiui kasmet mažėja, mes manome, kad atėjo metas privačiai iniciatyvai. Sveiki atvykę į
Nepriklausomą nacionalinę autorių agentūrą (NNAA)!"
Ką tai reiškia? Tiesiog per sunku per mane bus uždirbti pinigus.
Turi savitą stilių, gerai rašai - bet še tau špygą po nosimi. Tu neįdomus, nes gali būti abejotinai pelningas. Gaila net 500€!
Na, bet tai yra problemos susijusios su brovimosi į rinką...
Ne, ne ir dar kartą ne!
Rinka, buvimas rinkoje, brovimasis į rinką ir išgyvenimas rinkoje yra tampriai susijęs su leidyklų pelnu, pinigai ir autorinėmis teisėmis, o visa tai su vadinamuoju ir piratavimu. Visa tai yra leidyba.
Štai didelė leidykla parašė: "Ačiū, kad siuntėte savo rankraštį į mūsų leidyklą. Neneigsiu – skaityti buvo visai linksma – bet, deja, išleisti jo negalime."
Tai jeigu buvo linksma skaityti argi nebus linksma skaityti paprastam žmogui?
"... jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų".
Na, va - netelpu į rėmus. Ne, aš suprantu, kad esu didelis žmogus - mano ūgis 192cm., o svoris 105 kg, bet aš ne krepšininkas. Bet jeigu mažaraštis krepšininkas parašytų knygą apie tai kaip jis verda kukulius, tikriausiai leidyklų durysa atsivertų akimirksniu.
Jei manote, kad leidyklos neišgyventų mokėdamos autoriams didesnį honorarą, tai pasakysiu leidyklom: tai kurių velnių eikvojate tiek daug popieriaus toms knygoms, kodėl tekstus spausdinate milžiniškomis raidėmis, kodėl pučiate savo produktą?! Anksčiau tos pačios knygos buvo 2-3 kartus plonesnės ir kas nesugebėdavo įžiūrėti, pabalnodavo nosis akiniais. Po velnių, leidyklos, jei čia Lietuvoje brangu, spauskite knygas Kinijoje, lenkijoje - ten pigiau.
Mane galima visai pravardžiuoti: kvailiu, verkšlenančiu nevėkšla, nevykėliu grafomanu, idiotu ir netgi "vatniku" (kas mūsuose labai populiaru) - patyčios pas mus jau tapo norma - tačiau yra nenormalu, kai netgi kai kurie gerbtini rašytojai iš honoraro vos sutenka vaistams ir pavasariais už gautus centus iš LATG'os užsikamšo mokesčių skyles.
Visad, kai man kyla klausimų, pabandau ieškoti atsakymų istorijoje. O kaip visa ta velniava atsirado?
Pirmasis autorių teisių įstatymas buvo cenzūros įstatymas!
Jame nebuvo kalbama apie autorius, bet niekas neskatino autorių kurti. Autorių teisėms XVI a. Anglijoje nebuvo jokio pavojaus, o ką tik pasirodęs spausdinimo presas (pirmoji pasaulyje kopijavimo mašina) suteikė rašytojams papildomos energijos. Tiek energijos, kad, tiesą sakant, Anglijos vyriausybė susirūpino, jog išspausdinama ne per mažai, o per daug kūrinių. Naujoji technologija leido skaityti maištingus kūrinius daugybei žmonių, tad vyriausybei prisireikė skubiai rasti būdą, kaip kontroliuoti spausdinamų leidinių srautą. Taip cenzūra tapo tokia pat teisėta administracine funkcija, kaip kelių tiesimas.
Vyriausybė įkūrė privačią cenzorių gildiją – Londono raštininkų kompaniją (London Company of Stationers), kurios pelnas priklausė nuo jai skirtų užduočių atlikimo. Raštininkams karalius suteikė monopolines teises į visus Anglijos spaudinius, tiek naujus, tiek senus, mainais už tai, kad raštininkai budriai prižiūrės, kas yra spausdinama. Jiems buvo suteikta ne tik išskirtinė teisė spausdinti, bet ir teisė konfiskuoti nelegalius spausdinimo presus bei deginti nelegaliai išspausdintas knygas. Nė viena knyga negalėjo būti išspausdinta prieš tai nepatekusi į kompanijos registrus ir nė viena knyga negalėjo patekti į registrus prieš tai nepraėjusi karališkosios raštininkų cenzūros. Taip Londono raštininkų kompanija tapo privačia, pelno siekiančia policine jėga.
Sistema gana atvirai tarnavo prekeiviams ir vyriausybei, o ne autoriams. Į kompanijos registrus knygos buvo įtraukiamos su jas tikrinusių raštininkų, o ne autorių vardais. Pagal sutartį knygą užregistravęs raštininkas įgydavo „autoriaus teises“ ir išskirtinę teisę ją spausdinti. Šios knygos negalėjo spausdinti net kiti raštininkai, o kilusius ginčus spręsdavo kompanijos teismas.
Tai nebuvo kokia nors nauja anksčiau veikusios autorių teisių apsaugos forma, nes iki tol nebuvo jokių formalių autorių teisių, kurias būtų galėję perimti raštininkai. Raštininkų teisė buvo nauja teisė, besiremianti sena monopolinių teisių suteikimo įvairioms gildijoms tradicija. Autorių teisės, t.y. visuotinai paplitęs draudimas kopijuoti, tiesiog neegzistavo. Žmonės dažnai patys atsispausdindavo vertingus leidinius, ir būtent dėl to šie leidiniai išliko iki mūsų dienų. Žinoma, kai kas galėjo džiūgauti platindamas potencialiai šmeižikiškus dokumentus ar knygas, valdžios laikomas pavojingomis ir maištingomis. Tačiau tokios knygos nekėlė grėsmės privačiai nuosavybei, jos galėjo tik suteršti reputaciją. Nors anksčiau buvo taikomos specialios privilegijos (tuomet vadintos „patentais“), suteikiančios išskirtinę teisę spausdinti kai kurias knygas, tačiau iki raštininkų kompanijos įkūrimo nebuvo nei spausdinti draudžiančio įstatymo, nei pačių autorių teisių, kaip privačios nuosavybės, kuri gali būti perduota, idėjos.
Kiek ilgiau nei šimtmetį tokia valstybės ir raštininkų partnerystė veikė be sutrikimų. Raštininkai pelnėsi iš savo monopolio, o vyriausybė per raštininkus kontroliavo informacijos sklaidą. Baigiantis XVII a., dėl politinių pokyčių vyriausybė kiek atleido cenzūros gniaužtus ir leido sunykti raštininkų monopolijai.
Monopolijos griūtis buvo gera naujiena ilgai engtiems autoriams ir nepriklausomoms spaustuvėms, tačiau tai buvo katastrofa raštininkams, todėl jie netrukus sulipdė strategiją, kaip išsaugoti savo pozicijas liberaliame politiniame klimate.
Naujoji raštininkų strategija rėmėsi prielaida, kuria iki šiol remiasi visi leidybos konglomeratai. Ši prielaida teigia, kad autoriai paprastai neturi galimybių platinti savo kūrybą. Parašyti knygai pakanka pieštuko, popieriaus ir laiko, tačiau tam, kad ji būtų išplatinta, reikia spausdinimo preso, transportavimo tinklo ir išankstinių investicijų į spausdinimo medžiagas bei įrangą. Taigi raštininkai numatė, kad rašantys ir savo kūrybą platinantys žmonės privalės bendradarbiauti su leidėjais, ir šį faktą maksimaliai panaudojo savo tikslams. Jie pasisakė parlamente ir iškėlė tuo metu naują argumentą, kad autoriai neva turi natūralią nuosavybės teisę į tai, ką jie parašė, ir tokia teisė, kaip ir kita nuosavybė, gali būti perleista kitai šaliai pasirašant atitinkamą sutartį.
Nors raštininkai žinojo, kad autoriams nebus kitos išeities ir jie bus priversti perleisti tas teises leidėjams, tačiau jiems pavyko įtikinti parlamentą ir išvengti kaltinimų cenzūra, nes naujos autorių teisės buvo siejamos ne su valdžios draudimais, o su tariamu autorių teisių gynimu. Parlamente buvo šiek tiek pasiginčyta dėl teisinių ir politinių detalių, bet galų gale visi raštininkų siūlymai buvo priimti ir tapo statutine Anglijos teise. 1709 m. buvo priimtas pirmasis autorių teisių dokumentas – Anos statutas, įsigaliojęs 1710-aisiais.
Autorių teisių apsaugos čempionai dažnai teigia, kad priėmus Anos statutą, autoriai galų gale sulaukė ilgai lauktos ir užsitarnautos apsaugos. Net šiandien jis vis dar cituojamas teisiniuose ginčuose ir leidybos pramonės pranešimuose žiniasklaidai. Tačiau tokia šio statuto interpretacija prasilenkia su sveiku protu ir istoriniais faktais. Autoriai, iki tol nesinaudoję autorių teisių apsauga, nematė jokios dingsties staiga imti reikalauti gana paradoksalios galios, apribosiančios jų darbų sklaidą, ir jie to nedarė. Anos statuto galiomis naudojosi tik patys raštininkai, susirūpinę savo monopolio žlugimu. To laikmečio liudininko lordo Camdeno žodžiais, peticiją atnešę raštininkai „...atėjo į parlamentą su ašaromis akyse, netekę vilties ir nusiminę. Norėdami sukelti užuojautą, jie atsivedė savo žmonas bei vaikus. Jiems pavyko įtikinti parlamentą, ir šis jiems suteikė statutinę apsaugą.“
Be to, raštininkai, teisingai numatydami, kad autorių teisės bus perduodamos leidėjams, gudriai pasiūlė, kad autorių teisės kaip nuosavybė, kurią būtų galima parduoti bet kam, priklausytų patiems autoriams. Toks siūlymas buvo įžvalgus taktinis ėjimas, nes parlamentas buvo susirūpinęs, kad vėl nesusikurtų centralizuota knygų leidybos monopolija ir nebūtų atgaivinta karališkoji cenzūra.
Benjaminas Kaplanas, Harvardo universiteto teisės profesorius emeritas ir gerbiamas autorių teisių tyrinėtojas, taip apibrėžia raštininkų poziciją: „Raštininkai tvirtino, kad jie negali apsaugoti trapios nuosavybės, vadinamos knygomis, ir tokiu būdu skatina išsilavinusius žmones rašyti jas be apsaugos nuo kopijavimo. [...] Akivaizdu, kad galima atsekti teises iki pirminio autorystės šaltinio, bet tai neturi būti sureikšminta. Jei nenorime leidybos verslo atiduoti į keleto monopolistų rankas, jei norime, kad statutas būtų lyg „universalus patentas“, turime matyti pavojų, kad raštininkas gali įgyti teises į knyga, taigi ir teises į autorius. Raštininkas bet kokiu atveju žinos, kad pasirašius sutartį teisės tuojau pat atiteks jam, kaip ir anksčiau, įsigijus rankraštį. [...] Manau, kad būtų teisinga sakyti, kad leidėjai, iškeldami autoriaus interesus kartu su savo interesais, įžvelgė savo taktinius privalumus ir tai tam tikru būdu atsispindėjo statute.“
Iš istorinės perspektyvos Anos statutas atrodo kaip užtaisytas autorių teisių apsaugos ginklas. Jame matomas visas, kol kas dar neužmaskuotas šiuolaikinės autorių teisių apsaugos mechanizmas. Apie autorių teises jame kalbama kaip apie nuosavybę, tačiau ši nuosavybė numatyta leidėjams, o ne autoriams. Kalbama apie naudą visuomenei, kurią atneš žmonių skatinimas rašyti knygas, tačiau nepateikiama jokių įrodymų, kad tie žmonės ims nerašyti knygų, jei nebus autorių teisių. Vietoje to raštininkai aiškina, kad leidėjai neišgalės spausdinti knygų be apsaugos nuo konkurencijos ir kad spaustuvininkai neišgalės garbingai gaminti knygų, jei naudosis nevaržoma spausdinimo laisve. Jų išvada buvo ta, kad be patikimo platinimo perspektyvos autoriai beveik neberašys knygų.
Va, kaip...
Šį tekstą apie autorinių teisių atsiradimą ne aš sukūriau, ne aš išverčiau. Aš jį pasisavinau iš www.anarchija.lt . O tekstą išvertė koksai tai R.B., naudodamasis šiuo šaltiniu: http://questioncopyright.org
Kaip siejasi autorinės teisės visu mano tekstu? Tampriai. 1992 metais tokiu būdu aš praradau bet kokias teises į vieną vaikišką knygutę, nes tada man verkiant reikėjo pinigų. Tada gavau "išmaldą" iš vienos leidyklos, pasirašydamas šėtonišką sutartį.
Iš manęs galima išsityčioti, man gali užsiverti visų leidyklų durys už šitas erezijas, tačiau vistiek nesuprantu kodėl mūsų rašytojai tyli šiknas suraukę. Prarasta bet kokia savigarba. Bijau ką nors pasakyti, nes ką nors užsiutinsiu. Bijau savo knygą talpinti internete, nes pavogs. Bijau, nes bijau, nes esu vergas, nes esu baudžiauninkas, nes esu tuščiagarbis, biednas rašytojėlis, kaip artojėlis...
Eikite į knygų mugę, pirkite knygas pigiau, neškite leidykloms kapitalą, kad jos savininkas galėtų išvertęs pilvą pasideginti Havajų pakrantėje... Net jei tu turi savitą stilių, net jeigu tu nori rašyti, tavęs nereikia.
Tad imkite ir skaitykite mane veltui, kol dar neapmokestino interneto pagal autorinių teisių įstatymą. O juk kodėl ne?!


1 komentaras:

  1. Prano pavyzdys užkrečiamas.Kad straipsnį paskelbė lrytas.lt - pasiekimas.Bet sistema nepasikeis.

    AtsakytiPanaikinti