Šaras - vyras su kietais kiaušais

Sausio 10-oji, vakar, 2:31, Vilniuje - Šaras ir lenktynių logai...

380-oji istorija. Aš vėl pasakosiu apie ralį Baja4000.

Sunku rašyti apybraižą apie žmogų. Kas yra apybraiža? Tai toks žanras, kai žmogaus portretas su pieštuku ar šratinuku apibraižomas. Pirpiešiami ūsai, pavyzdžiui. Lengva rašyti apie savo nuotykius, o apie svetimus... Na, tik visas gerumas, kad aš prie to žmogaus jau seniai prisilietęs - seniai mes spaudžiam vienas kitam rankas. Tai Šaras.

Pirmąsyk su juo realiai susidūriau kaktomuša lokaliame mano paties organizuotame renginyje Alkochonas II (daugiau apie tai - spausk čia>>). Sėdi jis po ąžuolu uždusęs su skarele ant galvos, žiūri kažkur į šoną. Sakau:

-Sukviesk visus žaisti "erkę"?

-Tuoj...

Žaisti "erkę", tai nešioti spardyti metro skersmens raudoną kamuolį po pievą stengiantis jį įgrūsti į priešininko vartus.

Tada jis buvo dar žalias, mokyklinis jaunuolis, kuris prisiekė sau, kad draugų turės kiekviename mieste ir kiekviename bare. Tarkim, kad vėliau taip ir atsitiko - kas gi nepažįsta Šaro! Jis pastaruoju metu netgi rankas ėmė lieti iš gipso, nors iš tiesų yra tik sumautai geras geodezininkas. Jį visad traukė prie meno ir jis visad buvo pašėlęs. Leidiesi į nuotykį, pasiimk į kompaniją Šarą, bus linksma. Andai vis su nostalgija prisimename kaip važinėjome Lenkijos Karpatų kalnuose pėsčiųjų takais palei pat sieną. Tuomet tas nuotykis pataikė per patį Šaro gimtadienį. Būna. Daugiau apie tai - spausk čia>>

Kiek gi sykių pertarėm, jog sodo šlaite (status Žaliakalnio šlaitas į Kalpoko gatvę, Kaunas) reikėtų įrengti slidinėjimo trasą su pakėlimo įrenginiu. Tiesa, aš visad galvojau praktiškiau, apie "funikulierių" malkoms iš sodo gilumos į viršų pasikelti.

Ne, Šaras yra menininkas - žmogus su "paliotu", t.y. turintis "sparnus skrydžiui". Kai organizavau skulptūrų plenerą mūsų sode (daugiau apie tai čia>>), mielai prisijungė ir išskaptavo didžiai paslaptingą akį. Jis jau toks... Tai žiūrėk kur kokią apšvietimo instaliaciją sugalvoja, tai... ką jis dar yra padaręs be gipsinių rankų ir visokiausių elektros instaliacijų? Hmm... Na, dar dvi šaunias, gražias dukrytes pasidarė.

Visi berniukai svajoja tapti policininkais, gaisrininkais ir dar kažkuo, o Šaras nesvajojo tapti geodezininku. Bet tapo. Ir išėjo iš jo sumautai geras geodezininkas. Kaip vėliau man paaiškėjo, ir jo senelis buvęs geodezininku. Nežinau ar jam tai paaiškėjo, tačiau tai galėjo būti tiesiog atsitiktinumas. Ir netgi gal du atsitiktinumai - jo senelis, kilęs iš giliai senos bajorų giminės, gal irgi geodezininku tapo atsitiktinai. Taip jau išeitų, jog ir Šaras turi bajoriško kraujo. Ir netgi nebūtina lakstyti pakiemiais ieškant įrodymų. Jo protėviai Miniatai atkeliavo iš Italijos prieš gerus 400 metų - yra ir cherbas, ir giminystės raštai. Šaras tai žino, bet nesureikšmina. Daugiau apie geodeziją skaitykite čia>>

Crazy Cactus ir Crazy Hop pirma vakarienė itališkam restoranelyje Los Agele. Šaras, tas kuris iškėlęs pirštus

Šaras iš tiesų yra pašėlęs kentas (bičas). Mes su juo pašėlusiai gerai praleidom savaitgalį prie ežero. Apie tai jau rašiau.

Ir štai vieną dieną sužinau, jog Šaras dalyvaus lenktynėse. Nereikėjo man nustebti, nes tai natūrali visų įvykių tąsa - nepraleisdavo Lietuvoje nė vieno žiemos ralio. Vykdavo ten, nakvodavo kažkokiose palapinėse ant sniego, prie laužo, užsigerdamas vynu ir degtine. Jis mėgsta greitį - mėgsta gatvėse ir keliuose paraliuoti. Yra sudaužęs bent viena automobilį ir likęs gyvas - didis daiktas! Yra sulankstęs ne vieną bamperį, sparną, pramušęs karterį... Ė, o kaip jis 2004-ais metais Lenkijos keliuose lenkė autofurgonus! Buvo gražu pažiūrėti. Anais laikais dar buvo gyvi tie legendiniai lenkiški keliai. Sėdėjau šalia įsitvėręs į durelių rankeną... likome gyvi.

Šaras ką tik pabudęs... Vakar, kažkur virš Atlanto.

Kodėl vyrai pakyla iš namų didvyriškiems namams, palieka šiltą, jaukų šeimos guolį? Psichologiškai imant Šaras nenori būti prastesnis nei jo tėtis, kuris ankstyvuoju tarybiniu laikotarpiu būdavo ir vienas pats išeidavo į kalnus, vienas pats įkopdavo į kokią snieguotą viršūkalnę. Ekipuotė būdavo labai mėgėjiška, kirtiklius anais laikais pasidarydavo patys. Daug ką patys susikonstruodavo. Maža to, jo tėtis buvo kietas mokslininkas, padaręs ne vieną išradimą, kurie paskui buvo sumontuoti tarybiniuose kosminiuose palydovuose. Tad kaip sūnus gali atsilikti nuo tokio tėčio. Niekaip.

Apie žmogaus patikimumą kaip yra kalbama: ar eitum su juo į žvalgybą ar ne? Aš eičiau. Patikimas. Ir išradingas... O tokiose laukinėse lenktynėse kaip Baja4000 išradingumo prireiks. Čia nebus nei serviso automobilių, nei atsarginių dalių, nei mechanikų, nei patarėjų. Teks suktis patiems. Tačiau Šaras yra augintas toje dvasioje, jog žmogus viską gali pasidaryti pats. Juk ir jo tėtis... pats savo rankomis pastatė namą, pats kadaise susikonstravo pirmąjį televizorių, pats... Šarūnas irgi toks pat - viską moka pats. Tokie žmonės kelyje nepražūna.

Šaras tik prieš pat kelionę suprato, jog tas pats viskis gali būti supiltas visiškai į skirtingus butelius. Taip, Šaras mėgsta ir gali išgerti. Bet ralio metu negers. Skrydžio į Ameriką metu miegojo - ruošėsi bemiegėms naktims, įtemptiems ir varginantiems vairavimams.

Komandoje du Šarai. Apie vieną papsakojau - apie kitą nieko nežinau, o apie trečią ekipažo narį net Šaras iki pat paskutinės akimirkos nieko nežinojo - tik vardą ir pavardę. Va, taip prasideda Didysis nuotykis! Su trečiu abu Šarūnai susitiko tik  JAV.

Tokie tad šių laikų didvyriai - paprasti, bet neprasti. Ne vanagai. Jie išskrido patirti nuotykį, o jei pasiseks, tai pakovoti ir už Lietuvos vardą. Na, bet šitai jau bus po to, jei neteks į finišą bėgti įsikibus vien į vairą.

Tuo tarpu kai kosminiai laivai raižo padanges, kai mūsų valdžios vyrai verda savo sultinyje ir mano esą reikšmingi, tikrieji vyrai išskrido į tikrą kovą. Ten yra gyvenimo prasmė.

Sutikite, trenktis į kitą pasaulio pakraštį sudalyvauti beprotiškame nuotykių ralyje gali tik vyras su kietais kiaušais.

Tokia va, apybraiža apie Šarą. Pabraižiau truputėlį.

Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius (portretinė apybraiža), taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio santykiai. Tokiuose rašiniuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo. Labai riboto masto išmonė naudojama tik hipotetiškai atkuriant veikiančiųjų asmenų dialogus, monologus bei tarsi rekonstruojant kai kurias, dažniausiai išnykusias aplinkos detales.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000
-karštas interviu su CRAZY HOP kapitonu
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele