2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Belaukiant "Dakaro"...



369-oji istorija. Laukiu "Dakaro"...
1931 m. liepos 24 d. buvo duotas pirmojo ralio „Aplink Lietuvą“ startas. 1043 km trasoje lenktyniavo 14 automobilių ir 12 motociklų. Jo nugalėtojų laukė šalies Prezidento Antano Smetonos įsteigtas specialus prizas – sidabrinė taurė, kurią pagal Prezidentūros užsakymą pagamino Vokietijos juvelyrai. Ji būtų tapusi ekipažo nuosavybe tuo atveju, jei šis lenktynes būtų laimėjęs tris kartus iš eilės. Pirmuosius du ralius 1931 ir 1932 metais laimėjo lenktynininkas Pranas Hiksa. Nugalėtojas pirmąjį ralį laimėjo su automobiliu „Dodge Brothers“, o antrąjį – su „Chrysler de Soto“.
Prieškario automobilių raliuose "Aplink Lietuvą" dalyvavo daug motociklininkų. Tai suprantama, nes automobilį tuomet galėdavo ne bet kas nusipirkti, o motociklai kainavo gerokai pigiau.
Motociklininkų grupėje pirmąjį ralį laimėjo P. Janušauskas. Nors rengti ralius planuota kasmet, trečiasis ralis buvo surengtas tik po penkerių metų pertraukos. Dar vienas automobilių ralis įvyko 1938 metais kaip Tautinės lietuvių olimpiados renginių dalis. Tais metais pergalę išplėšė toksai Antanas Ilgauskas
"Taisyklės buvo tokios: leidžiamas greitis plentais - 60, vieškeliais - 40-50 km/val. Šito greičio reikėjo laikytis. Kelionės knygutėje buvo nustatytas laikas. Privalėjai nevėluoti, bet ir neviršyti greičio, kad atvažiuotum tiksliai nurodytu laiku. Prie pašto arba policijos sustoji, įbėgi, ten knygutėje uždeda spaudą, kuriame pažymėta data ir laikas. Kai kurie automobilininkai ir motociklininkai važiavo be žemėlapių, o kiti nusprendė sekti važiuojančius pirma. Daugiausia eibių prikrėtė Amerikos lietuvių bendrovės ekipažas. Sankryžoje jie išjudindavo stulpus su rodyklėmis ir užlankstę lenteles su vietovių pavadinimais. Atlenkti lentelę - ne problema, bet jeigu stulpas pajudintas - tai gal jis ir apsuktas? Niekas šito nežinojo, ir kai kas nuvažiavo ne tuo keliu. "
Tiesiog kaip iš filmo "Didžiosios lenktynės".
Kaip nebūtų keista bet po 1938-ųjų metų lenktynių aš iš Antano Ilgausko paėmiau autografą...
Kaip taip gali būti? Kaip aš atsidūriau 1938-uose metuose?
Laikas ir istorija yra be galo įdomūs dalykai. Juose persipina daugelio žmonių gyvenimai - kartais visai keistais ir nematomais saitais.
Šiaip jau, per visą savo gyvenimą iš "žvaigždžių" paėmiau autografą tik du syk gyvenime, nes man pats tas aktas atrodo absurdišku. Kuriems galams man tas autografas? Nebent paskui norėčiau suklastoti kokius nors dokumentus. Bet tuo neužsiimu. Tai kuriems galams man tas autografas? Kad įrodyčiau kitiems mirtingiesiems, jog ir aš ten buvau, jog ir aš spaudžiau jam ranką, prie jo prisiliečiau ar mačiau didvyrį per keliasdešimt cenimetrų atstumą? Ar kad bandyčiau ką nors įtikinti, jog jis yra mano geras bičiulis?
Antrąsyk autografą ėmiau praėjusių metų aviacijos šventėje Aleksoto aerodrome iš kažkokio vokiečio lakūno. Nereikėjo man jo. Šeima paprašė. Tad nuėjau, prasibroviau ir paėmiau. Niekam to autografo nereikėjo. Tai toks momentinis džiaugsmas, jog ir mes pasiėmėm. Smagumas vaikams. Dabar niekas net negalėtų pasakyti, kur tas lankstinukas su tuo parašu. Tačiau pirmąjį autografą paėmiau todėl, kad Ilgauskas man padarė neišdildomą įspūdį. Jis stovėjo aikštėje šalia savo "Harley Davidson" rudais odiniais ilgaauliais batais, su rusavomis galife kelnėmis, su šviesiai ruda odine striuke, su odine kepure ir motociklisto akiniais. Man buvo be galo nedrąsu, bet priėjau ir paprašiau autografo. Ar tai buvo 1938-ieji? Ne. 1986-ieji. Bet kuriuo atveju, tai buvo po paskutinių lenktynių "Aplink Lietuvą". Ir nesvarbu, jog buvo prabėgę begales laiko ir šitas žmogus man iškilo prieš akis kaip iš knygos. Bet kuriuo atveju, tai buvo po paskutinių lentynių, nes kitos PO TO įvyko tik 1996-ais metais. Ir jose vėlgi dalyvavo tas pats Antanas Ilgauskas, tačiau jau kaip garbės svečias, bet su tuo pačiu "Harley Davidson" - senutėliu, bet spindinčiu kaip naujutėlis. Tačiau jau tose lenktynėse aš nedalyvavau - buvau paskendęs kituose gyvenimo verpetuose. Tačiau 1986-aisiais...
Tais metais buvo dar gilus, apkerpėjęs, apsamanojęs sovietmetis - nyku, nuobodu, liūdna.
1986 metų rudenį Skuode, visiškame Sovietinės imperijos pakraštyje, vyko kažkokia šventė. Kas ir kodėl pakvietė Ilgauską, gali būti mįslė, jei neatsiras liūdininkų, kurie galėtų tai paaiškinti. Jis stovėjo aikštėje šalia savo harlejaus ir buvo tarsi svetimkūnis iš praeities. Paskui jis užsivedė motociklą ir išvažiavo. Jis gi tuo metu buvo gyvas priekaištas, gyvas antisovietinis elementas, išniręs iš kažkokios smetoninės Lietuvos. Jis stovėjo aikštėje priešais Skuodo rajono komunistų partijos pastatą ir pasirašinėjo ant savo šaržo fotografijų, kurių rankose turėjo visą pluoštą.
Tą šaržą, po lenktynių, 1938 metais nupiešė Juozas Olinardas Penčyla (1908 m. gruodžio 29 d. Naumiestyje – 1979 m. lapkričio 27 d. Bogotoje, Kolumbija) vienas žymiausių tarpukario Lietuvos šaržistų ir karikatūristų.
Kam šovė galvon tokia revoliucingai keista mintis į renginį Skuode, 1986-ais metais pasikviesti Antaną Ilgauską?! Sunkiai suvokiamas faktas. Ir dar... aikštėje stovėjo ne koks nors "ižas" ar"java", bet "Harley Davidson"! Kažkur archyvuose, negatyvuose guli originalūs tų laikų kadrai, daryti su "Smena" - rusišku mėgėjišku fotoaparatu. Rusišku!
Keista.
Paskui jis sėdo ant "Harley Davidson" ir išvažiavo, tarsi tęstų lentynes, kurios nutrūko 1938-aisiais! O aš taip ir likau nesupratęs su kuo susidūriau.
"Esu vienintelis gyvas archyvas..." - 1996-ais metais sakė jis Lietuvos automobilių klubo prezidentui Stasiui Brunzai.
Archyvas...
Anuometinis, smetoninis "Lietuvos aidas" rašė: "Žemaičiai vis dar neišmoksta taisyklingai rašyti. Jie ant kelio lentelių rašo: „Ant Kretingos", kuriose net kelio ilgis nenurodytas, arba klaipėdiečių „Ink Šilutę". Plungę ir Kretingą pravažiavome visai nesustoję. Klaipėdos krašte keliai puikiausi. Įspūdinga kelionė buvo per Smalininkų mišką. Čia asfaltas. Mašina lekia net kaukdama. O čia tolumoj užpakaly pasirodo nauja mus startuojanti mašina, kuri palengva, tyliai kaip vilkas, vis artėja ir artėja - vejasi. Ji šokinėdama lekia, žemes į šonus mėto. Įspūdžio aprašyti negalima ! Ir štai, vienas, kitas mums signalas duoti kelią. Pasirodo, kad mūsų senos konstrukcijos fordą vijosi naujas fordas (Lietuvos Banko inž. Funkas). Naujasis nugalėjo seną. Kaip visada gyvenime."
Anuometinis "Lietuvos keleivis" rašė: "Kelionę aplink Lietuvą sudarė 1043 kilometrai. Iš jų 595 plentais ir žemės keliais 448 kilometrai. Žemės keliai iš didžiausios dalies buvo beveik visi gerame stovyje esančios gruntinės. Kelionė buvo nustatyta šiais punktais, Budrio firmos vardu ėjusio „Fordo": iš Kauno išvažiuota 24 liepos 10 val. 20 min. Į Zarasus 184 kilometr. nuvažiuota 14,56 val.; į Rokiškį 60 kilometr., nuvažiuota 17,20 val,; į Biržus 74 kilometr., 20,17 valandą; į Panevėžį 68 kilometr., nuvažiuota 22,58 val.; į Šiaulius 76 kilometrai, nuvažiuota 2 val. (25 liepos); į Telšius 77 kilometrai, nuvažiuota 5 val.; į Klaipėdą 91 kilometras, nuvažiuota 8,19 val.; į Jurbarką 150 kilometrų, nuvažiuota 12,01 val.; į Marijampolę 91 kilometras, nuvažiuota 14,39 val.; į Alytų 99 kilometrai, nuvažiuota 17,06 val.; į Kauną 73 kilometrai, nuvažiuota 16,55 val."
O štai anų dienų žurnalistas A. Braziulis "Dienoje" rašo: "Į Šiaulius atvykome pirmieji. Čia p. Kipras nutarė lukterėti pusvalandį, išgerti arbatos. Registravosi rodos 10 val. vakaro. Romantiškąją Žemaitiją teko pravažiuoti vidurnaktyje, per tirštą miglos klodą, pro kurį buvo galima matyti vos kelis metrus į prįšakį. Kuršėnus pasiekėme gerai bet vykdami į Triškius išklydome iš tikrojo kelio į akmenuotą šunkelį. Mat važiavome sulig karteniškių nurodymu: truputį į kairę, truputį į dešinę... Važiuojame, važiuojame, o į geresnį kalią vis negalime išvažiuoti. Tenka žadinti keletą pravažiuojamų žemaičių ir klausti kelio. O iš žemaičio sužinoti tikrą kelią, nelengva, sunkiau negu pačiam surasti... Kelią rodė iššoką į prožektorių nušviestą vieškelį jauni zuikučiai. Kipras, kuris buvo pradedąs snausti, pamatęs zuikius, nuliūdo ir apgailestavo:
-Gaila, kad šautuvo nepasiėmiau !
Pabudo medžiotojo instinktas.
Tryškius pasiekėme apie 1 val. nakties, o Telšius apie 2val. Nežiūrint vėlyvos nakties visuose miesteliuose laukė žmonių grupės. Telšiuose vakarieniavome, gėrėme arbatą ir „šnapsiuko" po „tarnybišką". Čia praaušo ir galėjome vykti į Plungę, į kurią iš Telšių eina tiesus kelias. Pirmą kartą vykau tuo keliu per Žemaitiją. Tiršti rūkai dar dengė jos laukus ir neteko gerai įžiūrėti į jos romantišką grožį."
Palyginkime anų dienų ir šių laikų žurnalistiką - naivu, bet gyva. Dabartiniai straipsniai oficialūs, negyvi, nuobodūs, faktologiniai, pilni klišių. Kaip mano draugas juokiasi: "Baik tu Pranai, šiandien žurnalistai neberašo - jie naudoja programas!"
Galbūt.
Šiemet vėl bus "Dakaras".

2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Kai pasibaigia žmogaus teisės



Policininkų "perekuras" A. Mackevičiaus gatvėje. 2016m. pavasaris
368-oji istorija. Apie kelių patrulius...
Nors baigiau rašyti savo istorijas, jas ir toliau ketinu numeruoti, žinoma, jei tai bus istorijos. Kažkaip smagu. Apskritai, skaičiai man patinka. Skaičiai, tvarka, lygtys, funkcijos... man sako: "Tu menininkas" arba "Tu prie meno". Kai stoviu šalia meno - aš prie meno, tačiau man visiškai nesvetimi tikslieji mokslai ir be jokio galvos skausmo galėčiau būti fiziku, chemiku, gydytoju, inžinieriumi, architektu... Galėčiau ir robotus kurti, jei tik susidarytų palankios aplinkybės, bet dabar esu kuo esu ir istorija ne apie tai.
Rytas.
Mūsų šeima skuba į gimtadienį. Liko pusvalandis. Važiuoti netoli. Bet kažkokios bjaurios nuojautos vedamas, išeinu pasižiūrėti mašinos.
Na, taip - nuleista priekinė padanga.
Tuoj pripūsiu. Išsitraukiu kompresorių, pajungiamą nuo prikurkės, makteliu kištuką lizdan. Vedu automobilį - tas neužsiveda, nes pasirodo akumuliatorius jau pridusęs ir man akyse "numiršta".
Kągi, vadinasi važiuosime kitu automobiliu. Perkraustau vaikiškas kėdutes į antrąją mašiną. Šeima, gyvenanti mieste privalo turėti du automobilius!
Šitas užsiveda. Tačiau besisukinėdamas, priekiu už kažko užsikabinu, sutraška - niekis. Išvažiuojame.
Mes jau netoli gimtadienio vietos, kai man paskambina draugas, kuriam neseniai "plyšo" skrandis. Vos žmogus nenumirė. Menki juokai kai trūksta maitinančioji arterija ir kraujas išsilieja į skrandį.
Pakeliu ragelį - aš be laisvų rankų įrangos. Man jos nereikia, nes paprastai važiuodamas nekalbu ir į skambučius vengiu atsiliepti. Kaip yra pavojinga važiuojant kalbėtis telefonu, pastebėjau dar tada, kai nebuvo jokių draudimų, dar 1997-aisiais, kai kartą grįžtantį su reikalais iš Panevėžio netikėtas kliento skambutis mane užklupo vos įvažiavus į miestą. Pokalbį baigiau tik ties geležinkelio stotimi ir labai nustebau, jog nepamenu kaip įveikiau tą didoką kelio atkarpą su pėsčiųjų perėjomis ir šviesoforais. Smegenys tiesiog perėjo į autopiloto režimą. Nuo to karto ir vengiu kalbėtis telefonu važiuodamas, nes nemanau, jog ir laisvų rankų įranga, atsiradusi gerokai vėliau, man leistų vienodai koncentruotis ir į pokalbį ir į kelią. Bet šįkart atsiliepiau, nes draugas ką tik paleistas iš ligoninės. Tačiau priekyje pastebiu policijos patrulių automobilį. Telefoną nuleidžiu... Draugas kažką pliurpia. Kai patruliai pravažiuoja, pakeliu prie ausies telefoną ir sakau:
-Aš tau preskambinsiu, važiuoju...
-Supratau. Gerai.
Kaip gerai, kad žmonės tai supranta.
Įkišu mobiliaką kišenėn. Bet netrukus galinio vaizdo veidrodėlyje išvystu kelių patrulių automobilį. Negi pastebėjo! Šūdas! O gal tik mane nori aplenkti... Ne. Įsijungia švyturėliai, garsinis signalas... mane stabdo. Na, ką darysi. Sustoju. Prieina jauna pareigūnė. Mano akimis - mergaičiukė. Aišku tai siurprizas! Kažkaip visai malonu išvysti besišypsančią merginą.
-Kas atsitiko?
-Su jūsų automobiliu ne viskas tvarkoje... - netikėtai sako ji.
-O kas su juo? - nustembu.
Kas gali būti negerai su mano automobiliu!
Išlipu. Pareigūnė man rodo į automobilio priekį. Ot velnias - valstybinis numeris kabo tik ant vienos kniedės. Pasirodo važiuodamas iš kiemo su numeriu užkabinau smėlio dėžę.
-Ė, bet jūsų vairuotojo pažymėjimo galiojimas seniai baigęsis! - pastebi pareigūnė.
Giliai nustembu ir aš pats. Kaip taip gali būti! Pasirodo jau metai laiko važinėju su pasibaigusio galiojimo teisėmis. Vairuoti galiu ir moku, bet teisės nebeturiu. Vairuoju be galo seniai, bet dėl senos datos, vairuoti nebegaliu, tarsi nemokėčiau. Keistas tas pasaulis... Bet viskas logiška.
-Na va, stabdėme dėl numerio, o va prie ko prisikabinau, - šypsosi mergina, bet netrukus priduria: - Jūsų nebausime, bet pažadėkite, kad susitvarkysite. Nepaveskite manęs, - paprašo ji.
Be abejo aš jos nenuvilsiu! Be abejo, išsiimsiu naują vairuotojo pažymėjimą - be kalbų. Tad dabar vaikštau pėsčiomis arba mane vežioja žmona. Visai smagu pabūti keleiviu. Bet ne tai šioje istorijoje svarbiausia.
Policijos patrulių ekipažas buvo jaunas. Merginos porininkas - jaunas vaikinukas. Man nereikėjo jų prašyti, kaulyti: "Būkit žmonės..."
Kartą man policininkas į tokį prašymą atkirto: "Mes ir esame žmonės" ir toliau sau pildė protokolą.
Bausti ar pasigailėti?
Manęs pasigailėjo tik 1999 metais, viršijus greitį 20 km/h. Tik vieną kartą! Kitą kartą negailestingai nubaudė viršijus 9km/h greitį - važiuojant iš Vaišvydavos. Ir todėl visą laik, kaip ir visi, keikiau kelių patrulius, jog šie ne visai žmonės. Jog tykoja ir baudžia. Tačiau šįkart nė prašyti nereikėjo. Juk ir iš tiesų, koks aš kelių eismo taisyklių pažeidėjas? Paprasčiausiai pražiopsojau pažymėjimo galiojimo datą. Na, kas nagrinėjasi galiojimo datas?! Aš turiu pakankamai kitų daugybę rūpesčių, nei sekti dokumentų galiojimo datas. Pražiopsojau. Nors sakoma, jog už žioplį ir valstybė neatsako, tas posakis yra visiškai neteisingas. Žiopliui valstybės pareigūnas turėtų atleisti, jį suprasti ir nebūti akla, kurčia kompiuterine programa, besąlygiškai vykdanti savo funkciją. Šalia įstatymo turi būti žmogus, suprantantis, jog įvertinus situaciją, galima pažeidėjui ir atleisti. Šįkart man atleido. Ir aš buvau be galo laimingas! Taipogi supratau, jog policijoje vyksta pokyčiai - ateina nauja, jauna karta, kuri kitaip supranta savo pareigą patruliuojant keliuose. Žioplam vairuotojui galima atleisti - negalima gailėtis piktybiškų pažeidėjų, tikrai keliančių grėsmę keliuose. O juk tokių, mes vairuojantys keliuose ir gatvėse matome dešimtimis.
Paskui pasidžiaugiau ir kitkuo. Policija mane be galo seniai stabdė. Kitu atveju jau seniai būčiau sužinojęs apie savo teisių pabaigą. Vadinasi esu drausmingas vairuotojas.
-Nusilupkite numerį ir pasidėkite už stiklo, - pasiūlo man pareigūnė.
Kur čia lupsi. Belupdamas gali bamperį apgadinti, numerio skardelę sulankstyti. Bandau išsižiojusią kniedę atgal sugrūsti į skylę - iki namų laikytų. Nevyksta. Pareigūnė man grąžina vairuotojo pažymėjimą. Tą kišu į piniginę. Tuo metu pati pareigūnė pasilenkia ir bando atitrūkusią kniedę įkišti skylėn.
-Nevarkit, pats susitvarkysiu, - sakau jai. Po galais! Juk aš vyras ar ne vyras. Bet mergina šaunuolė. Tokių dar nebuvau sutikęs. Apskritai tokių angelų sargų neteko matyti. Tikri angelai.
Padėkoju policininkei, o pats kniedę visgi įgrūdu skylėn - iki namų laikys, o jau namuose turiu įrankių, prisikniedysiu.
Štai kaip man šįkart nutiko.
Ne viskas čia, toje Lietuvoje vien į blogą krypsta.

2016 m. lapkričio 1 d., antradienis

Numirėlis - medžiais apaugusi geležinkelio linija



366-oji istorija. Nuvykau į tėviškę pagerbti tų, kurie iškeliavo anapilin. Pirmą dieną lankiau mirusiuosius, o antrąją gyvuosius. Gyvieji gyvena gerai, o va kaip mirusieji? Ar įmanoma sužinoti kaip gyvena mirusieji? Pasirodo viskas yra mūsų jėgoms.
Lygiai prieš metus 33-ioje istorijoje pasakojau apie kapines esančias ant valstybinės Latvijos ir Lietuvos sienos. Didesnioji jų dalis Latvijoje, mažesnioji Lietuvoje . Unikalu. Keista. Istoriškai prasminga. Mirusiesiems neegzistuoja sienos ir valstybės.
38-oje istorijoje pasakojau apie tai, kaip žiloje jaunystėje, kai buvau paikas vaikinas, šokau iš greitai važiuojančio traukinio ir likau gyvas. Ne

kiekvienam tenka šokti iš traukinio. Aš tai susiklosčius kvailoms aplinkybėms išbandžiau. Sėkmingai. Nepatariu Jums to bandyti, nes gali kainuoti gyvybę. O gyvybė yra trapi - tiek mums padarams iš vandnėlio, anglies ir kitų priemaišų, taip ir daiktams iš metalo ir betono. Laikas yra negailestingas - sugriauna viską. Gamta galinga - išardo viską ką mes laikome amžinu ir nepajudinamu.
Nusprendžiau aplankyti tą vietą, kurioje iššokau iš traukinio. Tai geležinkelio linija, kurią kadaise nutiesė vokiečiai. Ji eina iš Klaipėdos, pro Skuodą, per Kanizelį, per Apšės upelį į Latviją. Google maps žemėlapiuose tos geležinkelio linijos nėra. Ir nenuostabu, nes ji nebenaudojama. Tai ne šiaip sau geležinkelio
linija einanti kur nors į kokio fabriko kiemą. Ne. Kadaise, čia kasdien pardundėdavo virtinės vagonų su nafta, grūdais, gyvuliais, statybinėmis medžiagomis. Čia kursavo keleiviniai traukiniai su kietomis ir minkštomis sėdynėmis, su miegamaisiais vagonais. Čia virė gyvenimas. Dabar tai "kapinės", o geležinkelio linija - numirėlis. Dviems valstybėms ta puiki geležinkelio linija kažkodėl tapo visiškai nereikalinga ir nenaudinga. Kalbama, jog kažkur Latvijos pusėje, gal net išardyti bėgiai. Gal kažkam prireikė metalo. Nors tarkim, Lietuvoje, į metalo laužą bėgių šiaip sau neparduosi. Bijomasi, mat, kad žmonės iš to begalinio skurdo nepradėtų geležinkelio bėgių pardavinėti. Lietuvis jau toks - žarnos išlys per užpakalį, bet jei ras ką parduoti, nueis, nusilups ir nusineš ir neliks nė žymės... Tačiau čia yra kitaip. Stovi geležinkelio linija mirusi jau kokius 25 metus ir laukia gersnių laikų - aglbūt karo. Ir vėl čia galės kursuoti vagonų sąstatai su tankais, patrankomis... Bet vokiečiai tą liniją statė daugiaune karo reikmėms, o lietuviškam miškui išvežti. Tačiau tai buvo be galo seniai, Pirmojo pasaulinio karo laikais.
Štai istorikas Julius Kanarskis pasakoja: "Bajorų–Priekulės atšaką vokiečiai pastatė per vieną vasarą: statyba buvo pradėta 1915-ųjų birželį, o jau pirmasis garvežys Skuodo link pajudėjo rugsėjo 20-ąją. Darbams vadovavo iš Vokietijos pakviesti specialistai. Statyboje iš pradžių dirbo rusų belaisviai, o nuo rugpjūčio priverstiniams darbams buvo varomi Kretingos apskrities gyventojai, kuriems buvo šiek tiek mokama: suaugę vyrai gaudavo po 2 markes, moterys – pusantros, o paaugliai – po 1 markę“
Tiesiamas geležinkelis ties Skuodu. 1915m.
O dabar aš žingsniuoju į tą vietą, kur iššokau iš traukinio, kur pagal draugų pasakojimus ant geležinkelio bėgių jau auga medžiai: liepaitės, ąžuoliukai, beržiukai. Sunku patikėti, bet taip yra.
Skuode mažėja gyventojų, žmonės ten neturi kuo verstis. Tačiau jie nežino, jog visa kas bloga, galima paversti didžiuliu privalumu. Štai vietinio turizmo informacijos stenduose ir tinklapiuose nerasi tokios lankytinos vietos, kaip medžiais apaugusios geležinkelio linijos. O juk ten dabar jau galima vežti ekskursijas. Turistams būtų labai įdomu. Jiems galima pasakoti, kaip geležinkelio linija buvo statoma, sukurti kokią smagią legendą, apipinti įdomiais pasakojimais ir pavedžioti kelių šimtų metrų atkarpa ties geležiniu tiltu per Apšės upelį. Likus iki tilto kokiems 40-iai metrų gelžbetoniniai pabėgiai baigiasi ir prasideda mediniai jau sutruniję. Kalbama, jog tiltą irgi pastatė vokiečiai - tik nežinia kurie:
ar Pirmojo pasaulinio karo ar Antrojo. Valstybinė siena vingiuoja tuo upeliu. Latvijos pusėje vėl už kokių 40-ies metrų nuo tilto mediniai pabėgiai baigaisi ir toliau jau eina gelžbetoniniai.
Mano mama sako:
-Ten yra puikios skaldos - gal tiktų į kapus nuvežti ant tėvo kapo...
-Baik tu, sakau jai. Viena, skalda yra stambi, o kita - negalima!
Man baisu ir pagalvoti, jei žmonės sumanytų šitokiu būdu imti ardyti geležinkelio liniją. Atrodo dar niekam nešovė galvon tokia paika mintis, jog ten yra puikios skaldos. Žmonės yra kaip puvimo bakterijos. Kodėl iš kai kurių mūrinių pilių liko tik griūvėsiai? Ogi aplinkiniai gyventojai ištampė akmenis ir
sumūrijo į savo namų sienas ir pamatus. Taip dingsta nuo žemės paviršiaus miestai. Taip gali dingti ir ši geležinkelio linija. Jei kilo šitokia idėja mano mamai, ji gali kilti bet kam ir per kelis dešimtmečius puikiai nutiestos geležinkelio linijos gali nelikti. Nes matomai valstybės vyrams ji nerūpi. Ir čia niekas jos nesaugo. Norintys daryti diversijas, laisvai galėtų treniruotis sprogdindami tą metalinį tiltą per Apšės upelį. Na, gal geležinkelio liniją stebi tik medžiotojai, kurie šen bei ten padoriu atstumu nuo linijos yra prisitatę savo stebėjimo bokštelių.
Neabejoju, jog šios unikalios vietos nežino net daugelis skuodiškių. 
O tuo tarpu, vyksta didžiuliai ginčai dėl naujos Via Baltica geležinkelio linijos, metami beprotiški pinigai jai nutiesti, kad sujungtų metaliniais keliais tris Baltijos valstybes su Europa. O tuo tarpu didžiuliai pinigai rudyja ir trūnyja...
2007m. bendrovės „Žemaitijos granitas“ direktoriaus pavaduotojas Juozas Kaubrys situaciją vertino taip: "Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, išmintingiau būtų buvę šią geležinkelio šaką sustiprinti, nes čia - tiesiausias kelias
susisiekti su Ryga ir Kaliningradu. Iš ten krovinių ir keleivių srauto perspektyva didelė. Klaipėdos geležinkelių infrastruktūros direktorius Pranas Jokubavičius sakė, kad geležinkeliui iki Latvijos atnaujinti reikėtų nuo 80 iki 100 milijonų litų ir trejus metus trunkančio darbo."
Dabar, 2016-ais metais be abejonės tai kainuotų jau dvigubai brangiau. Neabejoju. O jūs abejojat? Abejokit.
O pakol kas susidariusia palankia situacija turizmui galėtų pasinaudoti paprasti skuodiškiai - pinigas lankant unikalią vietą tiesiog plaukte plauktų. O kur dar suvenyrai... Vienas skaldos akmenukas nuo mirusios geležinkelio linijos - 1€! Turistui menkai įdomūs kokie nors paminkliniai akmenys, koksai Barstyčių akmuo, ar koks šaltinėlis - šiuolaikiniam turistui reikia aštrių pojūčių, jaudinančių pasakojimų. Jei norite, galiu pabūti gidu ekskursijai į unikalų ir vieną seniausių miestų Lietuvoje - į Skuodą. Žinoma, ne už ačiū. Už pinigą. Aš ten žinau daug įdomių vietų. Papasakosiu.
Vietinių, aktyvių žemaičių, kurie puoselėja savo piliakalnius paklausiau:
-Ar žinote vietą, kurioje geležinkelis apaugęs medžiais?
-Ne, nežinome. Negirdėjome. Mes šokame ir dainuojame tautiniuose kolektyvuose, nėra laiko vaikščioti po apylinkes, - atsakė jie man.
Va, taip. Gyvena skuodiškiai ir nė nenumano ant kokios aukso vertės turizmo gyslos tupi.
Aplankęs šitą numirėlį, sėdau į automobilį ir nudūmiau apžiūrėti dar vieno lavono. Tačiau apie tai kitame pasakojime.