2017 m. kovo 21 d., antradienis

Skuodas - ne tas, kuriuo jis laikomas




387-oji istorija. Čia iš tuščio į kiaurą papilstysiu apie miesto sampratą ir apie Skuodą kaip labai seną miestą.
Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog pačios pirmosios žydų sinagogos Lietuvoje buvo pastatytos trijuose miestuose - vienas iš jų Skuodas. Kalbu ne apie seniausias išlikusias. Seniausia išlikusi, be abejo, yra Pakruojyje. Kalbu apie seniausiai statytas. Viena tokia buvo Skuode.
-Kaži ką tai galėtų reikšti? - gudriai nusišypso man senas, kumpanosis, storalūpis žydas Epšteinas.
Tai reiškia tik tai, jog viena pirmųjų ir seniausių Lietuvoje žydų bendruomenių įsikūrė Skuode. Klausimas kodėl būtent čia?!
Atsakymas galėtų glūdėti ekonomikoje. Pro Skuodą nuo seniausių (gal netgi akmens amžiaus) laikų ėjo prekybinis kelias iš šiaurės, pradedant gyvenviete Nevos žiotyse, kur dabar stovi rusų miestas Sankt-peterburgas, kurį pastatė Petras I, išspardęs vietinius senbuvius. Tuo pačiu tikėtina, jog pro Skuodą ėjo ir gintaro kelias. Apie tai jau esu rašęs anksčiau - spausk čia>>.
Skuodas kaip gyvenvietė ar miestas - kaip norite taip vadinkite - dažnai žymimas įvairiuose labai senuose žemėlapiuose. Jeigu jis nebūtų buvęs toks svarbus, niekam nebūtų rūpėjęs.
Ar tai buvo miestas ar gyvenvietė? Teigiama, jog jį miestu mes galime įvardyti tik nuo to momento, kai gavo savivaldos teises, nuo 1572 gegužės 17d.. tarsi iki tol jis negalėjo būti miestu? Tarkim, kalbant apie senovinę Kernavę, ji buvo tokio dydžio, jog lengvai gyventojų skaičiumi galėjo prilygti dideliam miestui. Viduramžių miestai buvo neįtikėtinai maži. Tik nedaugėlis jų turėjo per du tūkstančius žmonių. Net didžiausiuose – Florencijoje ir Paryžiuje gyveno mažiau kaip du šimtai tūkstančių. Gi sapėjama, kad Kernavėje gyveno per 500 žmonių ir ji buvusi lietuvių sostinė.
Tačiau Skuodas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas anksčiau (1253m.) nei pati Kernavė (1279 m. eiliuotojoje Livonijos kronikoje).
Kernavė suklestėjo Traidenio (1269–1282 m.) ir Vytenio (1295–1316 m.) valdymo laikais ir turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika ha. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8-10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. Miestiečiai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba [Wikipedija].
Kokius Lietuvos miestus mes matome 1776 m. žemėlapio fragmente? Skuodas jame yra. Vadinasi jis buvo labai svarbus.
Kernavė niekad neturėjo viduramžių miesto teisių, bet nepaisant to jis vistiek vadinamas miestu. Viduramžių miestų teisė atsirado kai Magdeburgo arkivyskupas Vichmano XII a. II pusėje (kad būtų aiškiau - tarp 1150 ir 1200 metų) savo miestiečiams suteiktė privilegijų. Taip tos teisės ir atsirado. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog iki tol pasaulyje neegzistavo jokie miestai - tik gyvenvietės.
Mūsų eros pradžioje miestai klestėjo jau daugelyje pasaulio regionų. Tuo metu didžiausi pasaulio miestai buvo Roma - apie 800 tūkst. ar milijonas gyventojų. Palyginkite - Vilniuje dabar gyvena maždaug 570 tūkst. Antai, Konstantinopolyje (seniau buvo vadinamas Bizantijumi, o nuo 1930-ųjų perkrikštytas į Stambulą) gyveno apie 350-500 tūkst. - tiek, kiek dabar Kaune gyvena. Prieš du tūkstančius metų tai buvo didžiausi pasaulio miestai! Didžiausi. O kas tuomet turėjo būti mažas miestas? Dabartinėmis akimis žiūrint gyvenvietė.
Apskritai, kas visais amžiais buvo laikoma miestu?
Miestas – gyvenvietė, kurioje gyvena didelis skaičius gyventojų. Miestas paprastai susideda iš gyvenamųjų, pramoninių ir verslo rajonų bei atlieka administracines funkcijas, kurios gali būti platesnės nei paties miesto teritorija. Didžiąją miesto dalį paprastai užima pastatai, keliai ir gatvės. Civilizacija atsiranda kartu su miestu ir mieste (architektūra, raštas, teisė, kultas ir t. t.). Miestas egzistuoja kaip visuomenės integracijos forma. [Wikipedija]
Toks apibėržimas ir su tuo negalime nesutikti. Jeigu iki viduramžių ir viduramžių laikotarpiu  (iki savivaldos teisių atsiradimo) dabartinio Skuodo vietoje gyveno didesnė sankaupa žmonių, nei apylinkėse, vadinasi tai buvo mietas.
Ar galėjo taip būti? Galėjo, nes pro jį ėjo senas prekybinis kelias į šiaurę ir į pietus. Kito kelio nebuvo.
Ar tai tikrai senas miestas?
Istoriją pradėjau nuo žydų. Skuodo istorija neatsiejama nuo jų. Jie yra tas tam tikras hipotetinis faktas, įrodantis, jog  dar iki savivaldos teisių gavimo, čia jau gyveno didelė sankaupa žmonių - greta vienas kito. Kodėl taip tvirtinu?
Buvusi sinagoga Daukanto gatvėje. 
Neva, viena iš trijų seniausiai statytų Lietuvoje. Skuodas
XI-XII a. lenkijos rašytiniuose šaltiniuose jau buvo žinių apie atvykstančius žydų pirklius. Jie be abejonės užklydo ir į Lietuvą. Ir tikėtina, jog visų pirmiausia jie pasirodė Žemaitijoje, nes pro čia, pro Skuodą ėjo svarbus prekybinis kelias į šiaurę. 1388m. mūsų Vytautas, be kurio mes būtume ne mes, nusižiūrėjęs į kitų Europos valstybių patirtį, suteikė pirmąją privilegiją tuo metu jau veikusiai Brastos bendruomenei. Netrukus jau minima ir Trakų bendruomenė. Manoma, kad LDK, kaip ir Lenkijoje, žydų bendruomenės formavosi iš Vakarų Europoje gyvenusių, bet turėjusių bėgti nuo persekiotojų, išvarytų iš geresnio gyvenimo ieškojusių žydų. Tačiau esama prielaidų, kad jie ėjo ir iš Raudonosios Rusios. Nenutrūkstamas žydų bendruomenių paplitimas Lietuvoje prasidėjo 1503m, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras leido jo paties išvytiems žydams grįžti į miestus, kuriuose tie anksčiau gyveno ["Žydai Lietuvoje. Istorija, Kultūra, paveldas"].
Jeigu, kaip teigia patys žydai, Skuodo sinagoga buvo viena iš trijų anksčiausiai Lietuvoje statytų, vadinasi vieni pirmųjų žydų pasirodė būtent Skuode. Stebėtis nereikia - juk ėjo prekybinis kelias. Pirkliai seniai žinojo, jog čia gyvena žmonės, nes čia apsistodavo atsipūsti ir paprekiauti. O kai Vokietijoje, Prancūzijoje juos ėmė spausti - atsikėlė čia gyventi. Juk ir šių laikų verslininkai, kai juos ima spausti, perkelia savo kapitalą į svečias šalis - kur geriau, kur žuviai giliau.
Patys žydai teigia, jog iš rytų atkeliavę žydų pirkliai LDK ir Lenkijos teritorijoje ėmė kurtis dar Xa., o tai yra 900-1000-iejimetai. Jie kūrėsi prekybinių kelių mazguose. Vienas tokių kelių ėjo per Šiaurės Europą, nuo Ispanijos iki Bizantijos ["Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje"]. Be jokios abejonės, jis kažkur Europoje kirtosi su senuoju Gintaro keliu. Jei jie šmirinėjo čia pirmyn atgal, jie traukė ir aukštyn, į Šiaurę, pro Skuodą, link Nevos žiočių. Prie žydų dar grįšiu, bet jau kitose istorijose.
Kuo taip svarbu, jog žydai pirmučiausiai atrado Skuodą? Tai tik įrodo, jog miesto čia būta nuo seno. Ne kaimo, ne trys triobos stovėjo, o miesto būta.
Ir nereikia naiviai manyti, jei 1572 metais, kai Chodkevičius išrūpino miestui savivaldos teises, žydų čia negyventa. Gyveno, tik neturėjo pakankamai teisių - privilegijų. Ponas apsižiūrėjo: žydų yra, vieta gera (kryžkelė) - ot, imsiu ir išrūpinsiu Skuodui viduramžiškas savivaldos teises. Eis dar didesnis pinigas.
Būtų naivu manyti, jog miestas susikūrė tik 1572-ais, lygiai taip pat kaip manyti, jog pasaulis prieš šimtą metų buvo juodai-baltas, nes nebuvo spalvoto kino ir fotografijos.
Tai tik prielaidos. Visa istorija susideda didžiuma dalimi iš prielaidų, hipotezių, išvestinių hipotezių, remiantis gretutiniais faktais netyčia kažkur ufiksuotais ir išlikusiais iki mūsų dienų. Išlikusiais! O kiek daug ko galėjo būti užfiksuota, bet neišlikę?
Pietinių Kuršo žemių dalybų dokumentas.
Žinoma, čia ne originalas
O kaip su Skuodu? Kas jis iki buvo iki 1572-ųjų? Miestas ar gyvenvietė... kaimas... O kas jis buvo tarkim 1005-ais? Ne, ne, tais metais nieko nenutiko - datą parašiau bet kokią. Jei jis turėjo bent 100 gyventojų, jis jau galėjo būti miestas. Iš pažiūros šimtas yra visai nedaug, tačiau tais laikais žmonių buvo gerokai mažiau. Geroookai. Šiuolaikinė gyvenvietė anais laikais jau būtų didžiulis miestas.
Kai Skuodas minimas pirmą kartą, 1253 m. (kaip Scoden, Sckoden), kai priklausė Ceklio žemei, jis niekaip neįvardijamas. Tarp kitko niekaip neįvardijama ir Klaipėda. Nors be abejonės ten jau buvo miestukas, nes stovėjo pilis.
Skuodo gi vardas pirmą kartą paminėtas 1253 m. Pietinių Kuršo žemių dalybų dokumente.
Ir kaip jame tas Skuodas minimas? Kaip kaimas, kaip pilis, kaip miestas ar kaip žemė? Ar niekaip neįvardijamas - tik Skuodas ir gana. Taip, tik Skuodas.
Mes mėgstame remtis senoviniais dokumentais kaip nepajudinama tiesa, nors žmonės klysta visais laikais, o dėl pačių įvairiausių motyvų tuos pačius daiktus, vietoves apibrėžia skirtingai arba apskritai tik pamini pavadinimą. Nes daugiau nereikėjo, nes gal nebuvo paranku, nes galgi tiesiog tai laikė nereikšminga smulkmena.
Atydžiai perskaičiau Pietinių Kuršo žemių dalybų dokumentą. Tarkim, Kuldyga minima tik kaip žemės, nors ten jau buvo pastatyta pilis (iki dokumento surašymo) 1244m. Tad aklai remdamiesi dokumentu galėtume teigti, kad Kuldygoje nebuvo jokios pilies, o Klaipėda įvardijama kaip pilis - tad ten nebuvo jokio miesto. Tik pilis. O Skuodas buvęs nei "žemės", nei "pilis", nei "miestas" - tiesiog kažkoks Skuodas.
Kernavė viduramžiais. Rekonstrukcijos autoriai: A. Luchtanas, D. Grigonienė
Grįžkime į Kernavę. To medinio miesto, kuris plytėjo Nėries pakrantėje, piliakalnių papėdėje, dabar nelikę nė kvapo. Jis buvo atrastas tik 1979 m. Kernavėje pradėjus nuoseklius archeologinius tyrimus. Taip kaip sunkyko Kernavė, galėjo sunkyti ir Skuodas. Tik skirtumas nuo Kernavės, jog Skuode niekad nebuvo atlikti nuoseklūs (tik epizodiniai) archeologiniai kasinėjimai. Ir jeigu apie 1572-uosius Skuodas buvo sunykęs, tai dar nereiškia, kad jo nebūta didelio ir reikšmingo, nes maždaug tame amžiuje daugelis senųjų Lietuvos miestų nyko (žinoma ne visi). Tai buvo laikai, kai viskas keitėsi. Keitėsai politika, kultūra - ėjo užmarštin pagonybė. Viena era keitė kitą.
O Skuodo žemės juk senos. Oi, senos...
Skuodo rajone yra tokie Kernai. Kodėl Kernai? Kuo čia dėti Kernai?!
Manoma, jog Kernavės vardas tikriausiai hidroniminis, nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone. [Wikipedija].
Nagi toliau toliau Panevėžio niekas ir nepasižvalgė... matomai... Dar grįšiu prie Kernų, prie Būdvietės, prie Krakių, prie Tėvelių....
Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą.
Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio [wikipedija].
Kernai ir kunigaikštis Kernius. Ar jums nekelia jokių asociacijų. Gali būti, jog ta frazė, kad "Lietuvos istorija ir pati Lietuva prasideda nuo Skuodo" turi kur kas gilesnę reikšmę. Bet apie tas fantazijas kitose istorijose.
Nepapasakojau nieko naujo. Tik kitaip sudėliojau visiems žinomus faktus. Kai tariamas žodis "kaltas" jo reikšmė priklauso nuo kirčio.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 


2017 m. kovo 20 d., pirmadienis

Dar kartą apie Skuodo "sriutupį"



Lukė skalavo šios kūtės pamatus...

386-oji istorija. Jei kas nors pastebėjote priešpiet pro jūsų "užkūtes" žingsniuojnatį keistą žmogų, tai ten buvau aš. Apie Skuodą galima dėlioti faktus neatsilupant nuo darbastalio, bet kartais jį reikia išmatuoti nuosavais žingsniais, kad suprastum ir pajustum.
Jums jau rašiau apie upelį, kurį skuodiškiai palaidojo po žeme - spausk čia ir skaityk>>. Tačiau man norėjosi pamatyti jo kapą. Tad tą darganotą rytą ėjau juo nuo Šiaulių iki Gėlių gatvės. Nieko nelikę iš to gurguliuojančio upelio, kurį kadaise žmonės vadino Lukne, o paskui pamiršo jo vardą.
Čia tekėjo Luknė - "sriutupis" - Laisvės g. užkulisiai
Beveik tiksliai išsiaiškinau jo nužudymo datą. Apie 1950-uosius metus žmonės jį dar mena kaip skaidrų, maždaug metro, pusantro pločio upelį su saulutėje blizgančiais vandenimis ir akmenuotu dugnu, prie kurio moterys skalbdavo rūbus. Tačiau apie 1977-uosius pats pro jį žingsniuodamas jau mačiau srutomis dvokiantį "myžupalį". Štai kada jis žuvo. Ir jau labai aišku, kuri skuodiškių karta jį pasmaugė, o paskui ir užkasė. Dvokiančius lavonus užkasa, kad nebadytų mums akių, kad neužtrauktų dvasios.
Iš Skuodo išteka Luknė...
Jo vietoje net ankstyvą pavasarį žolė žaliai žalia. Ir tik įduba, kaip susmigęs kapas mena, kad čia kažko būta.
Luknė-"sriutupis"
Ėjau tol, kol nesustabdė tvoros ir džiaugiausi, jog kolei kas nėra lentelių "privati valda". Paskui perlipau Laisvę ir pažiūrėjau į dvokiantį metrinį vamzdį, užu kurio telkšojo pelkynai. Apeidamas krūmynus radau dar iš sovietinių laikų užsilikusį "Vokės" indelį, o jau tolėliau aptikau ir tai, kas liko iš gražuolės Luknės. Ten gyvenantys žmonės dar bando prižiūrėti krantus ir kuopti jos dugną, nesgi dabar jos vaga teprimena tik kažkokį susmirdusį tvenkinį, kuris vėl susiaurėja ir visgi įteka į sraunią Bartuvą. Iš pažiūros jis tik perpus siauresnis. Visai gali būti, jog Luknės upelis žiloje senovėje buvo ne kas kita, o Bartuvos senvagė, bet
Skuodo Luknė čia įteka į Bartuvą
kai upė dėl kažkokių priežasčių pakeitė vagą, ta virto Lukne. Paskui atėjo žmonės. Aname Bartuvos krante įkūrė gyvenvietę, o vėliau šiapus ponas pastatė dvarą, o žemėms valdyti ir degtinei varyti pasikvietė žydus. Tie ir įsikūrė tarp senosios vagos ir naujosios. Vieni rentė namus palei Bartuvos vagą, o kiti palei Luknės upelį. Priešais pasodino sodus, o per vidurį ėjo gatvė ir čia buvo turgus. Žydų turgus. Arklių turgus... Arklių prūdas. Ponas žydus pasikvietė, buvusio pono žemėje jų ainiai ir atgulė.
Tarp tų dviejų vagų niekad nebuvo jokio miško ir pievos buvo prastos. Čia veisėsi krūmynai, alksnynai, augo dilgėlės ir gluosniai. Tai buvo nyki žemė, todėl ponas ją ir skyrė žydams įsikurti.
Dabar net Lietuvos žemėlapiuose Luknės upelio neliko, nors jo pusiau gyva "uodega" vis dar kažką veikianti yra įvardijama gėdingai "Sriutupiu" - taip kaip jį pakrikštijo jį nugalabiję skuodiškiai. Gal net žuvų ten esama. Bet neduok die, tokias į stalą patiekti.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Skuodas - ne tas, kuriuo jis laikomas - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>>

2017 m. kovo 4 d., šeštadienis

Žmonių nuoma Lietuvoje



385-oji istorija. Vakar gavau keistą spam'ą. Jūs su reklama, gaunama į elektroninę pašto dėžutę kovojate, užsistatote visokius filtrus, o aš atlaidžiai į tai žiūriu. Pripratau kasdien apsivalyti.
Vakar gavau labai keistą reklaminį laišką...
Nagi, pasvarstykime, kas galėtų atsitikti su daiktu, kuris išnuomojamas? Gali sulūžti, sugesti, nes bus nemokšiškai naudojamas. Dažnai šeimininkas savo daiktus myli, juos gerai pažįsta, todėl šie ilgiau tarnauja.
Kodėl mes vengiame skolinti daiktus? Nes jų gailime, nes juos mylime, nes nepasitikime tuo, kuris tuos daiktus savo negrabiomis rankomis, be suvokimo paims ir jais naudosis.
Bet pasvarstykime... Ar išnuomotumėte kam nors savo žmoną? Tuoj vyrai šuktels: "Mielai!", nes patys mielai ką nors išsinuomotų, bet juk iš tiesų tai NE!
Ar išnuomotumėte savo vaiką? Ne. Nebent būtumėte paskutinis latras, girtuoklis. Ir be abejonės, jei tik įstatymai nebaustų, atsirastų tokių, kurie išparduotų savo vaikus naujiemsa šeimininkams arba dalimis. Skamba žiauriai, bet tuo neabejoju.
Mes dažnai daiktus perkame lyzingu. Kas tai ?
Angliškai to lease - „nuomoti. Tai "finansinė nuoma". Įsidėmėkite, nuoma. Apibrėžimas: "tai sutartis, pagal kurią viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita."
Kodėl atsirado tokia pardavimo forma? Nes žmogus per mažai uždirba, nes jam nuolat trūksta pinigų, neįstengia sutaupyti pinigų, o pardavėjas vistiek kažkaip nori iškišti savoprekę. Bet pastebėkite, turtingi nesinaudoja lyzingu - turtingi perka. Ar jūs norėtumėte nusipirkti žmogų, kad jis dirbtų jūsų ūkyje ir gyventų kur nors tvarte? Žinoma, jei būtumėte turtingas?...
Ar norėtumėte save kam nors išnuomoti? Jums nuojauta kužda, jog NE. Nesgi greičiausiai tai kažkaip asocijuojasi su vergove. Jūs jaučiate, jei jūs save išnuomotumėte kam nors, greičiausiai prarastumėte dalį savo žmogiškųjų teisių, nesgi yra ne tas pat "pas kažką dirbti" ir "kažkam išsinuomoti"? Na, o jeigu jus kas nors išnuomotų? A, jeigu žmona jūs išnuomotų gražiai, virnišai kaimynei, jei jūsų vyras jus išnuomotų kokiam tomui kruzui, jūs neprieštarautumėte. Bet jeigu jus išnuomotų kokiam nepažystamama suskiui? Ar norėtumėte, kad išnuomotų? A, jau girdžiu: "Jei gerai sumokėtų, kodėl ne!". Taip, taip... žmonės iš nevilties, siekdami išgyventi pardavinėja savo organus, savo plaukus, moterys pardavinėja save. Taip, taip...
O kas yra vergovė? Kad viską suprastumėte ir nereikėtų su manimi ginčytis, priminsiu.
Vergovė – sistema, kurioje žmogus yra laikomas kito žmogaus nuosavybe, vienašaliai verčiamas dirbti prieš savo valią, gali būti parduodamas ar išmainomas kaip nuosavybė, neturi teisės atsisakyti dirbti, išvykti ar reikalauti už darbą atlyginimo. 1926 m. Konvencija dėl vergovės ją apibūdina taip: „asmens padėtis arba būsena, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės“.
O dabar jau galime pasikalbėti ir apie reklaminio laiško turinį, kartu paskaitykime jo ištraukas:
"Darbuotojų nuoma (laikinasis įdarbinimas) – darbdaviams ypač patogus žmogiškųjų išteklių valdymo būdas /.../ Kuo darbuotojų nuoma patogiau už kitus įdarbinimo būdus?
Mažiau įsipareigojimų, paprastesnis darbo santykių administravimas. Atsižvelgiant į jūsų poreikius, sudaroma personalo nuomos sutartis, todėl nereikia pasirašyti darbo sutarties su kiekvienu darbuotoju atskirai. Mes rūpinamės darbuotojų atlyginimų, išmokų, taip pat mokesčių mokėjimu ir apskaita. Jums nereikia spręsti darbuotojų atostogų, nedarbo ir kitų klausimų. Personalo nuoma sudaro galimybes didinti darbo jėgą, nedidinat etatų skaičiaus..."
Gražiai pateikta idėja neatrodo taip jaubaisiai...
Toliau necituosiu. Įsiskaitėte? Atydžiai? Žmonės yra įvardijami kaip daiktai, kaip žvyras, kaip kokie akmenys, kaip mediena - IŠTEKLIAI.
O toliau... jeigu tu išsdiuomoji darbuotoją - ne, SAMDAI, o nuomojiesi (!) - tau mažiau įsipareigojimų! Prieš ką?! Prieš valstybę - viena, prieš dirbantyjį - antra. Aš kaip suprantu nuomojamas darbuotojas visgi praranda dalį savo teisių... Juk tikrai praranda. kai pasirašote su darbdaviu kolektyvinę darbo sutartį, jums apibrėžiamos pareigybės. tačiau kai jūs esate išnuomojamas kažkam, su tuo kažku nesdate aptaręs jokių pareigybių, vadinasi jis lyg ir gali su jumis daug daugiau nuveikti: aprėkti, versti padaryti ne visa tai ką įsivaizduojate, dirbti ilgiau, sunkiau, o gal ir per kuprą suduoti... Kam pasiskųsite? Juk jūs esate išnuomotas. Pasiskųsite savo darbdaviui? Du "šeimininkai" susitiks: "jūsų nuomininkas" ir "jūsų nuomotojas" ir aptars susidariusią situaciją. Tik žiūrėkit, kad po jūsų skundo, jūsų darbdavys neišmestų jūsų iš savo įmonės inventorinio sąrašo - duomenų bazės. Juk jūs jau nebe žmogus. Jei jus gali išnuomoti, jūs jau inventorius, darbo priemonė - daiktas. Tiesiog įmonės daiktas.
Be abejonės, galima ginčytis ir tarti, kad viskas yra ne taip, kaip sakau, kad tai yra tik apibrėžimų ir žodžių žaismas, jog darbuotojas apsaugotas. Tačiau man nepatinka pati tendencija - žmonių nuoma... Tai yra taip netoli link kito žingsnio - lyzingo... ir tiesiog prekybos žmonėmis... vergovės...
Be abejonės aš klystu, bet man atrodo, jog "žmogiškųjų išteklių" nuoma atsiduoda vergove. Žmogus taip tampa darbdavio nuosavybė, kurią gali išnuomoti bet kam. Ir išnuomotas darbuotojas negali atsisakyti dirbti - jis gi dirba "nuomotojui". Taip, taip... taip dar nėra. Bet pakaks, jog pradžoiai apsiprasime su darbuotojų nuoma. Paskui galėsime pereiti prie kitokių terminų ir sampratų. Svarbu apsiprasti su pakitusia visuomenės būsena.
Ir tokių nemalonių tendencijų yra daugiau... kurioms mes neprieštaraujame ir jų nepastebime, ir jos braunasi į mūsų sąmonę, ketindamos tapti gyvenimo normomis. Man nepatinka, kai moteris, turtingus vyrams parūpinanti vienadienėmis gražuolėmis yra įvardijama kaip verslininkė. Juk tai tiesiog savadąvimas, tai prostitucija įvilkta į pažinčių tarnybos verslo rūbą. A, tiesa, tas verslas Londone, bet pati moteris visuomenei kaip verslininkė pristatoma TV laidoje - kaip sėkmės istorija. Man nepatinka Rusijoje keliantis galvą rusiškas fašizmas, man nepatinka lenko pasisakymai Europarlamente, jog moteris reikia pastatyti į vietą, o Hitleris lyg ir niekuo dėtas dėl žydų žudymo. Man nepatinka, kai septynmetė mergaitė parašo Google vadovui laišką, jog užaugusi norėtų dirbti pas juos ir ji gauna atsakymą, jog turėsianti daug, daug dirbti ir tada GAL tapsianti jų darbuotoja. Man nepatinka ne pats faktas, o tendencija, kai jau septynmetis žmogiukas yra priverstas galvoti apie tai, jog jam teks "daug, daug dirbti". Man nepatinka, kaip mūsų televizija pateikia patį faktą kaip kažką nuostabaus, šalia parodydama siužetą apie austrąlą berniuką, kuris nuo mažens mėgsta kirpti vilnas. Mums yra peršama mintis, jog kiekvienas žmogus turi likti savo vietoje ir labai daug dirbti - daug kam šiuolaikiniame pasaulyje kastos būtų labai ir labai priimtinas dalykas. IT specialistų kasta, santechnikų kasta, vilnų kirpėjų kasta... Daug kas nepatinka, kai žvelgi iš labai aukštai...
Ir teigiama, jog darbuotojų nuoma Europoje populiarėja. Ne, ne, aš nejuodinu Europos, nejuodinu Lietuvos - man tiesiog neramu. Visame pasaulyje šiuo metu vyksta didžiuliai pokyčiai - jūs tai kiekvienas jaučiate. Nemanykite, kad vyksta pokyčiai tik politikoje, nemanykite, jog vien karinės pajėgos juda iš teritorijos į teritoriją ir kaupiasi pasieniuose. Kažkas veržiasi į mūsų sąmonę, į mūsų protus - mums nori įpiršti kitas vertybes, kitą supratimą. Ar tai yra konkretūs žmonės? Gali būti. Tačiau tai jau sąmokslo teorija. Noriu tikėti, kad taip nėra. Tiesiog verslas ieško naujų būdų kaip apeiti įstatymus, o juos apeiti nori, jog visame pasaulyje su ekonomika yra labai prastai. Tik kad nesibaigtų tai naujų-senų normų įtvirtinimu. Sakoma, jog istorija sukasi spirale ir mėgsta pasikartoti.
Neramu, jog visai nepastebimai gali pakisti mūsų gyvenimo normos. ne per dieną, mėnesį ar metus, o per kokius 10-20 metų. Norma bus nuomotis žmogų, galbūt paskui taps norma save nuomoti pagal išperkamąją nuomą, o galiausiai vergovė gal atrodys visai šiuolaikiškai...

2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Knygų mugė. Prarasta bet kokia savigarba. Autorinės teisės. Melas



384-oji istorija. Lietuvoje šventė skaitytojams - knygų mugė. Ir aš ten būsiu, nes pakviestas.
Ta proga pašnekėsiu apie mūsų prarastą savigarbą.
Nes šūdas užvirė.
Aš nesu rašytojas, tačiau gal juo noriu tapti. Aš nežinau.
Eina gandas, jog mūsuose vis labiau populiarėja savi autoriai. Nieko nuostabaus - rašo visi kas gali ir kas negali.
Lietuvoje, jei MIRTINAI norisi rašyti, knygas žmonėms reikia rašyti veltui su reikalavimu, kad nė viena leidykla nepasinaudotų tavo darbu, kad leidykla nepavogtų tavo kūrinių, kad leidyklos neatimų iš tavęs autorinių teisių metams-penkeriems.
Tuoj paaiškinsiu kodėl VELTUI.
Pasiūliau vienai solidžiai leidyklai pasaką, maždaug 200 psl apimties - knygą. Man pasiūlė 500€ honorarą ir ne daugiau.
pabrėžiu: leidykla stambi, įėjus visur viskas naujai tviska, marmurai spindi...
Man leidyklos redaktorė sako: "Jūs nuostabiai rašote. Jūs taip puikiai parašėte, jog reikėtų paprašyti iš Kultūros ministerijos finansavimo, jei gautume, tai jums tada galėtume sumokėti 800€."
O aš pagalavojau: "O tu rupūže, kaip daug man čia atseikėsit! O kiek jūs iš to gausit ir uždirbsit?"
Balsu nepasakiau - kartais būnu labai tolerantiškas ir kultūringas, bet min tyliai pridūriau: "Eikit jūs nahui!"
Štai didžiai gerbtinas vienas rimtas žurnalas atspaudė mano straipsnį, kurį parašiau per vakarą - gavau 100€ honoraro. Knygą galėčiau parašyti per mėnesį, tačiau jos nepajėgčiau sukurti nei per 5, nei per 8 vakarus. Tačiau, kai leidykla tau pasiūlo 500€ honorarą prie kurios dirbai daugiau nei mėnesį - o gal ir du ir tris - tai skamba kaip pasityčiojimas.
Tai yra plėšikavimas. O jei autorius sutinka, jis neturi jokios savigarbos. Jis yra kaip elgeta, prašantis išmaldos.
Elgeta!
Tai ir yra autorinių teisių legali vagystė.
Natūraliai kyla klausimas: ar man verta siūlyti savo kūrinį leidyklai? Jau verčiau apskritai išleisti elektroninę versiją ir nemokamai, nesuteikiant leidyklai jokių teisių. Arba apskritai neleisti, o paleisti kūrinį laisvai prieinamą internete. Su griežtu griežčiausiu reikalvimu, kad jokia leidykla jo nepavogtų. LEIDYKLA! Kad leidykla nevogtų, bet ne skaitytojas, ne tas eilinis piratas.
Kai man pasiūlė 500€ honorarą, pasidomėjau spaustuvėje kiek kainuotų 200 psl. knygos išleidimas kietais viršeliais. Paskaičiuokim tokios knygos atspaudimas - 7000€ (su PVM), kai tiražas 2000 egz. Tad vienos knygos spauda - 3,5€/egz. Už kiek bus parduota tokia knyga? Mes puikiai žinome kainas knygynuose: tarkim, kaina būtų tokia standartinė šiais laikais kokia - 12€. Teoriškai kalbant, leidykla gaus 17 000€ pajamų. O jeigu knyga būtų spausdinama minkštais viršeliais, tai 2000 egz. atspaudimas kainuotų perpus mažiau, bet negi manote, kad autoriui honoraras būtų išmokamas dvigubai didesnis? Pasvajokit.
Teisingai, įdėti pinigai leidyklai grįš negreitai, per keletą metų, tačiau turėkite omeny - leidykla leidžia ne vieną knygą per metus ar pusmetį. Ten užsukama visa mašina. Kiek gaus dailininkas, jei pašys iliustracijas? Na, 800€. Kažkodėl dailininkai gauna daugiau? Toliau visų kitų, prisidėjusių prie knygos leidybos neskaičiuokime - jie dirba už atlyginimą. Už tuos statistinius 600-700€ per mėnesį. Ir jie dirba ne prie vienos knygos. Tik tegu neverkia leidyklos, kad jos "vargsta" - mažos galbūt, bet didelės ir solidžios gyvena gerai. Nueikite ir pasižiūrėkite kaip jos gyvena. O mano, kaip autoriaus honoraras, toje visų leidyklos išlaidų dalyje koks?
2 proc. !
Ar suvokiate reikalo esmę. Man, tam šūdvabaliui kūrėjui, kuris yra pirmas toje visoje grandyje sumokamos gaidžio ašaros. Man, be kurio knyga neišvystų pasaulio. Tai yra pažeminimas. O rašytojas paimdamas tuos 500€ neturi jokios savigarbos.
Argi tai nėra akivaizdi rafinuota vagystė?!
 Ir dar man sako, jei rašytumėt suaugusiems - gautumėt 800€. O va, mat vaikų literatūra, tai jau lengviau kuriama?! Bet net 800€ yra juokinga. Pagalvojau, gal mane kvailina. Pasiklausinėjau tų, kurie jau gavo honorarą ir kažką išsileido. Ne, pasirodo, tai panašu į tiesą ir netgi labai. Štai žinomai Lietuvoje autorei, išleidusiai net 6 knygas (!), didžiausią honorarą, kokį tik leidykla kada jai sumokėjo buvo 3500€. Jau padariau, padoriau... Bet tokių yra vienetai ir ji juokiasi, kad rašytojų sąjungos senbuviai jai už tai labai pavydi.
Tada pradėjau galvoti ir vis tebegalvoju: ar man verta ką nors atiduoti leidyklai. Pragyvenimui galiu užsidirbti kitaip, o knygas galiu rašyti savo malonumui ir sakaitytojams atiduoti skaityti veltui, jei jau esu kažko vertas. Kodėl aš, jei mano knygas imtų pirkti, turėčiau mainti leidyklą? Tik tam, kad patenkinčiau savo ego? Garbė? Rašytojas... Skamba išdidžiai. Kaip ir : "Aš lietuvis!" - basomis kojomis iš kurio valstybė atima paskutines kelnes.
Betgi norėdamas tos garbės aš galiu pats už savo pinigus išsileisti spaustuvėj kokius 50 egz. ir apdalinti draugus ir tas mano ego bus patenkintas. Ar aš jaučiuosi turys kažką svarbaus žmonėms pasakyti, ko dar jie negirdėjo? Tai prašau, Pranuk, rašyk ir paleisk veltui skaityti. Kodėl tu turi maitinti leidyklą. Kodėl tu turi arti, o leidyklos savininkas važinėti naujutėlaičiu mersu? Hmmm ...
Ir dar subiesino, kai leidykloje išgirdau, jog aš dar turėsiu reklamos dėlei vaikščioti į susitikimus su neva skaitytojais - gerbėjais. Palaukit, man sumokės 500€ ir aš dar turėsiu knygą pats reklamuoti?! Norisi nusikeikti. Marketingu privalėtų užsiimti pati leidykla, o ne autorius.
Man gailą žiūrint, kaip mano draugas vargsta feisbuke vis skelbdamas, kaip ten, kaip kitur kažkur su skaitytojais susitikinėja.
Ne, tai yra absoliuti nesąmonė! Ir niekas manęs neįtikins kitaip. Aš suprantu, jei skaitytojai to reikalauja. Aš suprantu, jei yra knygos pristatymas - vienas! Bet kai tai yra daroma dirbtiniu būdu - man yra bjauru. Vienintelis racionalus grūdas yra tai, jog rašytojas susitikdamas su skaitytojais patenkina savo savimeilę - jis kaip koks dainininkas susilaukia aplodismentų iš salės. Bet ne daugiau. Visa kita yra vergavimas leidyklai.
Man būtų galima spjauti į veidą ir sakyti: "Ko tu čia inkšti, jei nesiseka prasibrauti į rinką. Nepatinka, nenori, bjauru - nerašyk!" Bet čia yra beveik kas pasakyti žmogui: tau nepatinka produktų kainos - neik į parduotuves ir nepirk. Badauk.
Visame tame rašytojų ir leidėjų jovale yra daug falšo, pasipūtimo, garbėtroškiškumo - matyt, taip turi būti. Be didelių ir gudrių išvedžiojimų ir priedangų, pasakysiu, autoriai rašo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pinigų ir garbės. Trečia plunksnagraužių kategorija, kurių yra išties mažuma, yra tie, kurie iš ties nori ir gali pasakyti kažką naujo ir kieto.
Na, taip, vis tas ego patenkinimas. Tačiau aš radau būdą patenkinti savo tuščiagarbiškumą - rašau blog'ą. Kartais mano sukurtą istoriją (vadinkite jas kaip norite) perskaito 500-3000 žmonių ir mano ego jau patenkintas - aš laimingas. O dar gaunu kokius keliasdešimt patiktukų feisbuke ir suprantu, jog rašau ne be reikalo. Ir svarbiausia nesuku sau kiaušų dėl autorinių teisių. Ir dar man parašo moterėlė: "Tik rašykit, jūs man atvėrėt akis - aš kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą"; kitas: "Rašykit, jūs man priminėt vaikystę". Puiku - ego patenkintas. Kažkam gerai, kažkam padėjau. Vakar paleidau istoriją apie vieną miestelį - per kelias valandas perskaitė 500 žmonių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei visas istorijas sudėčiau į publicistinio pobūdžio knyga ir ji būtų išleista , tarkim, 1000 egz tiražu, skaitytojai per kelias valandas būtų "išpirkę" pusę tiražo.
Ne, nebūtų išpirkę, nes knygyne nepirktų. Galų gale manęs ten nerastų. Juk aš nežinomas. Tad kurių galų rašyti ir nešti į leidyklą, ir atiduoti savo darbą su visom kažkokiom keistom autorinėm teisėm? Kad mane apiplėštų, kad aš kažkam sukurčiau gerą gyvenimą? Na, jaune. Paprastas skaitytojas nevagia, nepiratauja - jis perskaito tai ko negalėtų perskaityti už pinigus, nes jam gaila išleisti 10-30€, nes jam tie pinigai reikalingi duonai ir pienui, bet ne kažkokiai knygai, kuri galbūt netgi yra abejotinos vertės. Kiek aš tokių beverčių knygų esu nusipirkęs, apgautas leidyklos reklamos. Ar pastebėjot kokios pasidarė storos knygos? Juk tai yra analogija prekės įpakavimo didinimui, nors toje dėžutėje yra tik 2/3 kruopų. O jei dar jos su vabaliukais?
Blefas jog leidyklos ieško naujų autorių. Jos ieško naujų pinigų.
"Sveiki, peržiūrėjome jūsų kūrinių ištraukas. Rašote gerai, turite savitą stilių, tačiau jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų. Mums būtų sudėtinga ją pozicionuoti, priskirti vienai ar kitai kategorijai, o neturint gero reklamos plano, nukreipto į tikslinę auditoriją, knyga gali neatrasti savo skaitytojo. Taigi kol kas bendradarbiavimo pasiūlyti
negalime. Pagarbiai, N.N. (vardo ir pavardės neskelbsiu - mano pastaba) Autorių agentūra."
Ir žinote kas man tai parašė? Nepriklausoma nacionalinė autorių agentūra, kuri skelbia: "mes tikime, kad Lietuvoje yra šimtai ar net tūkstančiai talentingų autorių, rašytojų, kūrėjų. Tačiau kodėl nuolat girdime tuos pačius vardus ir skundžiamės, kad neatsiranda naujų įdomių knygų? Kai valstybės dotacijos ir dėmesys rašytam žodžiui kasmet mažėja, mes manome, kad atėjo metas privačiai iniciatyvai. Sveiki atvykę į
Nepriklausomą nacionalinę autorių agentūrą (NNAA)!"
Ką tai reiškia? Tiesiog per sunku per mane bus uždirbti pinigus.
Turi savitą stilių, gerai rašai - bet še tau špygą po nosimi. Tu neįdomus, nes gali būti abejotinai pelningas. Gaila net 500€!
Na, bet tai yra problemos susijusios su brovimosi į rinką...
Ne, ne ir dar kartą ne!
Rinka, buvimas rinkoje, brovimasis į rinką ir išgyvenimas rinkoje yra tampriai susijęs su leidyklų pelnu, pinigai ir autorinėmis teisėmis, o visa tai su vadinamuoju ir piratavimu. Visa tai yra leidyba.
Štai didelė leidykla parašė: "Ačiū, kad siuntėte savo rankraštį į mūsų leidyklą. Neneigsiu – skaityti buvo visai linksma – bet, deja, išleisti jo negalime."
Tai jeigu buvo linksma skaityti argi nebus linksma skaityti paprastam žmogui?
"... jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų".
Na, va - netelpu į rėmus. Ne, aš suprantu, kad esu didelis žmogus - mano ūgis 192cm., o svoris 105 kg, bet aš ne krepšininkas. Bet jeigu mažaraštis krepšininkas parašytų knygą apie tai kaip jis verda kukulius, tikriausiai leidyklų durysa atsivertų akimirksniu.
Jei manote, kad leidyklos neišgyventų mokėdamos autoriams didesnį honorarą, tai pasakysiu leidyklom: tai kurių velnių eikvojate tiek daug popieriaus toms knygoms, kodėl tekstus spausdinate milžiniškomis raidėmis, kodėl pučiate savo produktą?! Anksčiau tos pačios knygos buvo 2-3 kartus plonesnės ir kas nesugebėdavo įžiūrėti, pabalnodavo nosis akiniais. Po velnių, leidyklos, jei čia Lietuvoje brangu, spauskite knygas Kinijoje, lenkijoje - ten pigiau.
Mane galima visai pravardžiuoti: kvailiu, verkšlenančiu nevėkšla, nevykėliu grafomanu, idiotu ir netgi "vatniku" (kas mūsuose labai populiaru) - patyčios pas mus jau tapo norma - tačiau yra nenormalu, kai netgi kai kurie gerbtini rašytojai iš honoraro vos sutenka vaistams ir pavasariais už gautus centus iš LATG'os užsikamšo mokesčių skyles.
Visad, kai man kyla klausimų, pabandau ieškoti atsakymų istorijoje. O kaip visa ta velniava atsirado?
Pirmasis autorių teisių įstatymas buvo cenzūros įstatymas!
Jame nebuvo kalbama apie autorius, bet niekas neskatino autorių kurti. Autorių teisėms XVI a. Anglijoje nebuvo jokio pavojaus, o ką tik pasirodęs spausdinimo presas (pirmoji pasaulyje kopijavimo mašina) suteikė rašytojams papildomos energijos. Tiek energijos, kad, tiesą sakant, Anglijos vyriausybė susirūpino, jog išspausdinama ne per mažai, o per daug kūrinių. Naujoji technologija leido skaityti maištingus kūrinius daugybei žmonių, tad vyriausybei prisireikė skubiai rasti būdą, kaip kontroliuoti spausdinamų leidinių srautą. Taip cenzūra tapo tokia pat teisėta administracine funkcija, kaip kelių tiesimas.
Vyriausybė įkūrė privačią cenzorių gildiją – Londono raštininkų kompaniją (London Company of Stationers), kurios pelnas priklausė nuo jai skirtų užduočių atlikimo. Raštininkams karalius suteikė monopolines teises į visus Anglijos spaudinius, tiek naujus, tiek senus, mainais už tai, kad raštininkai budriai prižiūrės, kas yra spausdinama. Jiems buvo suteikta ne tik išskirtinė teisė spausdinti, bet ir teisė konfiskuoti nelegalius spausdinimo presus bei deginti nelegaliai išspausdintas knygas. Nė viena knyga negalėjo būti išspausdinta prieš tai nepatekusi į kompanijos registrus ir nė viena knyga negalėjo patekti į registrus prieš tai nepraėjusi karališkosios raštininkų cenzūros. Taip Londono raštininkų kompanija tapo privačia, pelno siekiančia policine jėga.
Sistema gana atvirai tarnavo prekeiviams ir vyriausybei, o ne autoriams. Į kompanijos registrus knygos buvo įtraukiamos su jas tikrinusių raštininkų, o ne autorių vardais. Pagal sutartį knygą užregistravęs raštininkas įgydavo „autoriaus teises“ ir išskirtinę teisę ją spausdinti. Šios knygos negalėjo spausdinti net kiti raštininkai, o kilusius ginčus spręsdavo kompanijos teismas.
Tai nebuvo kokia nors nauja anksčiau veikusios autorių teisių apsaugos forma, nes iki tol nebuvo jokių formalių autorių teisių, kurias būtų galėję perimti raštininkai. Raštininkų teisė buvo nauja teisė, besiremianti sena monopolinių teisių suteikimo įvairioms gildijoms tradicija. Autorių teisės, t.y. visuotinai paplitęs draudimas kopijuoti, tiesiog neegzistavo. Žmonės dažnai patys atsispausdindavo vertingus leidinius, ir būtent dėl to šie leidiniai išliko iki mūsų dienų. Žinoma, kai kas galėjo džiūgauti platindamas potencialiai šmeižikiškus dokumentus ar knygas, valdžios laikomas pavojingomis ir maištingomis. Tačiau tokios knygos nekėlė grėsmės privačiai nuosavybei, jos galėjo tik suteršti reputaciją. Nors anksčiau buvo taikomos specialios privilegijos (tuomet vadintos „patentais“), suteikiančios išskirtinę teisę spausdinti kai kurias knygas, tačiau iki raštininkų kompanijos įkūrimo nebuvo nei spausdinti draudžiančio įstatymo, nei pačių autorių teisių, kaip privačios nuosavybės, kuri gali būti perduota, idėjos.
Kiek ilgiau nei šimtmetį tokia valstybės ir raštininkų partnerystė veikė be sutrikimų. Raštininkai pelnėsi iš savo monopolio, o vyriausybė per raštininkus kontroliavo informacijos sklaidą. Baigiantis XVII a., dėl politinių pokyčių vyriausybė kiek atleido cenzūros gniaužtus ir leido sunykti raštininkų monopolijai.
Monopolijos griūtis buvo gera naujiena ilgai engtiems autoriams ir nepriklausomoms spaustuvėms, tačiau tai buvo katastrofa raštininkams, todėl jie netrukus sulipdė strategiją, kaip išsaugoti savo pozicijas liberaliame politiniame klimate.
Naujoji raštininkų strategija rėmėsi prielaida, kuria iki šiol remiasi visi leidybos konglomeratai. Ši prielaida teigia, kad autoriai paprastai neturi galimybių platinti savo kūrybą. Parašyti knygai pakanka pieštuko, popieriaus ir laiko, tačiau tam, kad ji būtų išplatinta, reikia spausdinimo preso, transportavimo tinklo ir išankstinių investicijų į spausdinimo medžiagas bei įrangą. Taigi raštininkai numatė, kad rašantys ir savo kūrybą platinantys žmonės privalės bendradarbiauti su leidėjais, ir šį faktą maksimaliai panaudojo savo tikslams. Jie pasisakė parlamente ir iškėlė tuo metu naują argumentą, kad autoriai neva turi natūralią nuosavybės teisę į tai, ką jie parašė, ir tokia teisė, kaip ir kita nuosavybė, gali būti perleista kitai šaliai pasirašant atitinkamą sutartį.
Nors raštininkai žinojo, kad autoriams nebus kitos išeities ir jie bus priversti perleisti tas teises leidėjams, tačiau jiems pavyko įtikinti parlamentą ir išvengti kaltinimų cenzūra, nes naujos autorių teisės buvo siejamos ne su valdžios draudimais, o su tariamu autorių teisių gynimu. Parlamente buvo šiek tiek pasiginčyta dėl teisinių ir politinių detalių, bet galų gale visi raštininkų siūlymai buvo priimti ir tapo statutine Anglijos teise. 1709 m. buvo priimtas pirmasis autorių teisių dokumentas – Anos statutas, įsigaliojęs 1710-aisiais.
Autorių teisių apsaugos čempionai dažnai teigia, kad priėmus Anos statutą, autoriai galų gale sulaukė ilgai lauktos ir užsitarnautos apsaugos. Net šiandien jis vis dar cituojamas teisiniuose ginčuose ir leidybos pramonės pranešimuose žiniasklaidai. Tačiau tokia šio statuto interpretacija prasilenkia su sveiku protu ir istoriniais faktais. Autoriai, iki tol nesinaudoję autorių teisių apsauga, nematė jokios dingsties staiga imti reikalauti gana paradoksalios galios, apribosiančios jų darbų sklaidą, ir jie to nedarė. Anos statuto galiomis naudojosi tik patys raštininkai, susirūpinę savo monopolio žlugimu. To laikmečio liudininko lordo Camdeno žodžiais, peticiją atnešę raštininkai „...atėjo į parlamentą su ašaromis akyse, netekę vilties ir nusiminę. Norėdami sukelti užuojautą, jie atsivedė savo žmonas bei vaikus. Jiems pavyko įtikinti parlamentą, ir šis jiems suteikė statutinę apsaugą.“
Be to, raštininkai, teisingai numatydami, kad autorių teisės bus perduodamos leidėjams, gudriai pasiūlė, kad autorių teisės kaip nuosavybė, kurią būtų galima parduoti bet kam, priklausytų patiems autoriams. Toks siūlymas buvo įžvalgus taktinis ėjimas, nes parlamentas buvo susirūpinęs, kad vėl nesusikurtų centralizuota knygų leidybos monopolija ir nebūtų atgaivinta karališkoji cenzūra.
Benjaminas Kaplanas, Harvardo universiteto teisės profesorius emeritas ir gerbiamas autorių teisių tyrinėtojas, taip apibrėžia raštininkų poziciją: „Raštininkai tvirtino, kad jie negali apsaugoti trapios nuosavybės, vadinamos knygomis, ir tokiu būdu skatina išsilavinusius žmones rašyti jas be apsaugos nuo kopijavimo. [...] Akivaizdu, kad galima atsekti teises iki pirminio autorystės šaltinio, bet tai neturi būti sureikšminta. Jei nenorime leidybos verslo atiduoti į keleto monopolistų rankas, jei norime, kad statutas būtų lyg „universalus patentas“, turime matyti pavojų, kad raštininkas gali įgyti teises į knyga, taigi ir teises į autorius. Raštininkas bet kokiu atveju žinos, kad pasirašius sutartį teisės tuojau pat atiteks jam, kaip ir anksčiau, įsigijus rankraštį. [...] Manau, kad būtų teisinga sakyti, kad leidėjai, iškeldami autoriaus interesus kartu su savo interesais, įžvelgė savo taktinius privalumus ir tai tam tikru būdu atsispindėjo statute.“
Iš istorinės perspektyvos Anos statutas atrodo kaip užtaisytas autorių teisių apsaugos ginklas. Jame matomas visas, kol kas dar neužmaskuotas šiuolaikinės autorių teisių apsaugos mechanizmas. Apie autorių teises jame kalbama kaip apie nuosavybę, tačiau ši nuosavybė numatyta leidėjams, o ne autoriams. Kalbama apie naudą visuomenei, kurią atneš žmonių skatinimas rašyti knygas, tačiau nepateikiama jokių įrodymų, kad tie žmonės ims nerašyti knygų, jei nebus autorių teisių. Vietoje to raštininkai aiškina, kad leidėjai neišgalės spausdinti knygų be apsaugos nuo konkurencijos ir kad spaustuvininkai neišgalės garbingai gaminti knygų, jei naudosis nevaržoma spausdinimo laisve. Jų išvada buvo ta, kad be patikimo platinimo perspektyvos autoriai beveik neberašys knygų.
Va, kaip...
Šį tekstą apie autorinių teisių atsiradimą ne aš sukūriau, ne aš išverčiau. Aš jį pasisavinau iš www.anarchija.lt . O tekstą išvertė koksai tai R.B., naudodamasis šiuo šaltiniu: http://questioncopyright.org
Kaip siejasi autorinės teisės visu mano tekstu? Tampriai. 1992 metais tokiu būdu aš praradau bet kokias teises į vieną vaikišką knygutę, nes tada man verkiant reikėjo pinigų. Tada gavau "išmaldą" iš vienos leidyklos, pasirašydamas šėtonišką sutartį.
Iš manęs galima išsityčioti, man gali užsiverti visų leidyklų durys už šitas erezijas, tačiau vistiek nesuprantu kodėl mūsų rašytojai tyli šiknas suraukę. Prarasta bet kokia savigarba. Bijau ką nors pasakyti, nes ką nors užsiutinsiu. Bijau savo knygą talpinti internete, nes pavogs. Bijau, nes bijau, nes esu vergas, nes esu baudžiauninkas, nes esu tuščiagarbis, biednas rašytojėlis, kaip artojėlis...
Eikite į knygų mugę, pirkite knygas pigiau, neškite leidykloms kapitalą, kad jos savininkas galėtų išvertęs pilvą pasideginti Havajų pakrantėje... Net jei tu turi savitą stilių, net jeigu tu nori rašyti, tavęs nereikia.
Tad imkite ir skaitykite mane veltui, kol dar neapmokestino interneto pagal autorinių teisių įstatymą. O juk kodėl ne?!


2017 m. vasario 20 d., pirmadienis

Kaip Liepojos gynėjai vadavo Skuodą - 1941-ieji, birželio 22-30d.



Vokiečiai pirmomis karo dienomis žygiuoja per mažą Lietuvos miestelį...

383-ioji istorija. Pradėsiu be jokių įžangų - žaibiškai. Taip kaip prasidėjo vokiečių veržimasis į rytus.
Užėmę Kretingą vokiečių armijos daliniai be jokio pasipriešinimo gana sparčiai judėjo pirmyn. 1941-ųjų birželio 22d. 12:00 val. priešakinis sustiprinto 505-ojo pulko būrys įžengė į Skuodą. Nepatikrintais šaltiniais teigiama, jog buvo apsistojęs maždaug 100 pėstininkų dalinys. Dienos užduotis buvo įvykdyta. Atsipūtė, užkando, atsigėrė - diena išpuolė labai karšta - ir vakare vermachto kareiviai pajudėjo toliau. Kirto Lietuvos-Latvijos sieną ir jau birželio 23-iosios ryte be mūšių paėmė Priekulės geležinkelio stotį. Ir tai jie padarė per 34 valandas nuo karo pradžios. Žaibo karas. Žaibas trenkė į Skuodą ir atrodė, kad nieko nenutrenkė. Miestelis okupuotas be šūvio, be granatų sprogimų, be gaisrų.
Pasakojama, neva maždaug toje vietoje, kur paskui buvo pastatytas restoranas "Bartuva" (kur įsikūrę dabartiniai "Senukai" - Vytauto g. / Dariaus ir Girėno g. kampas), buvęs kažkoks rusų sandėlys. Jau miestelis  pilnas vokiečių, o prie to sandėlio vaikštinėjąs rusų sargybinis su vintovke ant peties. Skuodiškio V. Martinkaus, mama (jai tada buvo beveik 12 m.) su kitais vaikais pribėgusi prie to kareivėlio ir ėmusi šūkauti: 
-Иван, там немцы! (Ivane, ten vokiečiai!)
Kareivėlis tik persigandęs, nubėgęs už kampo, pažiūrėjęs ir , metęs šautuvą, pasileidęs kiemais kiek įkabindamas. 
Skuodiškio Edvardo Rubino tėtis jam pasakojo, jog pirmą karo dieną pravažiavo keli vokiečių motociklai, vėliau kolona dviratininkų. 
Ištrauka iš skuodiškės Rymantės Šm. mamos dienoraščio (kadangi yra tam tikrų dienoraščio datų neatitikimo tikrovei, jų nepublikuoju - mano pastaba):
Birželio ... d. – ....vokiečių kariuomenė įžygiavo į Skuodą. Pilnos rūpesčių ir neramumų dienelės.
Birželio ... d. – Rusai iš lėktuvų bombardavo Skuodą. Vakare išsikraustėme į paupius.
 
O dar vėliau atskrido rusų lėktuvas ir numetė 2 bombas - kliuvo tik tiltui kuris buvo Šaulių gatvėje. Tačiau...
Tačiau miesteliui nebuvo lemta lengvai išsisukti, turint omeny, jog 1944m. spalyje Skuodas atsidūrė ant pačios Kuršo katilo fronto linijos. Tada sugriovė, sudegino, subombordavo galutinai - akmens ant akmens neliko. Tačiau...
Liepojoje inirtingi mūšiai vyko iki pat birželio 27-osios. Rusus vokiečiai apsupo, užkirto visus kelius į rytus ir šiaurę. Nepaliko jokio šanso atsitraukti. Visgi dalis raudonųjų karių ryšis prasiveržti ir begalės jų krito mūšiuose. Kiti gi sovietų karininkai nusprendė akiplėšiškai veržtis į pietus, į tą pusę iš kurios ėjo vokiečiai, tikėdamiesi, jog nesulauks pasipriešinimo, nes busią netikėta puolančiam priešui.
Vadinamųjų gynėjų maršrutas
Pietinėje Liepojos dalyje, centrinėse kapinėse birželio 28d. apie viduduenį susirinko apie 200-250 vyrų - rusų kareivių, vietinių komunistų, komjaunuolių aktyvistų, jūreivių, milicininkų - ir susiskirstę į kelias grupes pakrikai patraukė Bartos ir Nicos kryptimi. Po kiek laiko, Kaip ir tikėjosi, neįvyko jokio susidūrimo su vokiečiais. Daugmaž visi jie vėl susijungė Ječi (Latvija) kaimo vietovėje - apdriskę, apšepę, purvini su vintovkėmis rankose. Be jokios abejonės čia jie iš vietinių prisirankiojo kiaušinių, rekvizavo lašinių, duonos - užkando ir patraukė toliau į pietų pusę, Rucavos link. Tačiau  keliu (dabartinis A11) pro Šventąją Liepojos link be jokios abejonės viena po kitos traukė vokiečių pajėgų kolonos - 291 divizija.
Vyrai ir išlindo iš krūmų į kelią vienai kolonai po pat ratais. 
-Блядь, немцы! В прекритие! Огонь по фашистам! - netaisyklinga rusų kalba, su akcentu šūktelėjo jų vadas, komjaunuolis A. Dundurs. (Bliadj, vokiečiai! Į priedangą! Ugnis į fašistus!)
Ir užvirė netikėtas mūšis. Teigiama, jog jie ėmė ir sunaikino vokietukus. Taip jiems į rankas pakliuvo keli sunkvežimiai ir lengvoji mašina. Po tokios neįtikėtinos sėkmės, o juk pirmaisiomis karo dienomis visaip nutikdavo - prisimenant kaip aršiai rusai kovėsi prie Raseinių - jie nubrazdėjo Palangos link. Tačiau nepasiekę jos matyt, nusprendė, kad gavno (šūdas - rus.) bus ir apsisuko atgalios - grįžo į Latviją ir atsidūrė Dunikoje, o paskui dar toliau į šiaurę - Bartoje.
Ištrauka iš skuodiškės Rymantės Šm. mamos dienoraščio:
 Birželio ... d. - Grįžau į Skuodą.
Birželio ... d. - Šiurpu ir neramu.

Čia netikėtai gavo į kailį nuo vokiečių. Teko pustyti padus. Vienas latvis, Imantas Sudmalis su sunkvežimiu apsisuko, atsiplėšė ir kažkur nurūko. Be jokios abejonės kažkas krito nuo vokiškos kulkos, bet vyrai sugebėjo greitai apsukti sunkvežimius ir dėjo atgal į pietų pusę, į Duniką. Va, šita gauja besiblaškančių vadinamųjų Liepojos gynėjų ir užnešė į Skuodą pirmąsias karo nelaimes - birželio 29-osios anksti ryte išlindo iš miškų ties Gurstiškių kaimu.
Skuode tuo metu buvo nedidelės vokiečių pajėgos. Ruseliai ir raudoniesiems parsidavę latviukai mynė gazo pedalus iki galo. Tačiau ties žydų kapinėmis stovėjo pasistatę patrankėlę vokiečiai.
-Russen, Russen!.. Gerade anwendung! - riktelėjo karininkas.
Jie iškart paleido šūvį į pirmąjį sunkvežimį. Raudonieji iš keturvamdžio zenitinio kulkosvaidžio, įtaisyto ant kažkurio transporto paleido atsakomuosius šūvius ir jie buvę taiklūs - vokiečiai krito. Tada jie drąsiai dabartine S. Nėries gatve, pro žydų kapines, per žydų kvartalą Laisvės gatve pasileido į Skuodo centrą.
Ant komendanto stalo garavo karštos kavos rytinis puodelis, kai pro langą išvydo atidardant rusus. Griebė telefono ragelį - ryšio linijos jau buvo nutiestos ir suriko:
-Wir greifen an!.. Verstärkungen!.. Wo?! Skoden!.. Russen!..
Tuoj sankryžoje, prie vokiečių komendantūros užvirė trumpas susišaudymas - keli sargybiniai krito. Komendantas, traukdamas iš dėklo valterį dar kažką rėkė į ragelį, kai per langą įlėkė granata. Sprogimas - komendantas krito negyvas, pastatas užsiliepsnojo.
Taip rusai ėmė ir išvadavo miestą nuo fašistų. Esą netgi raudoną vėliavą virš cerkvės iškėlė. Tas išvadavimas sukelia labai dviprasmiškas mintis. Tuo aspektu, jog netrukus lietuviai kartu su naciais iššaudys visus miestelio žydus - tai buvo išvadavimas. Tačiau...
Neilgam tas džiaugsmas truko.
Po pietų Skuodo geležinkelio stotyje išsilaipino gana gausios vermachto pajėgos. Maždaug tuo pat metu į miestą atbildėjo dar 3-4 sunkvežimiai Liepojos gynėjų. Vėl prasidėjo mūšis. Ruseliai su latviukais susimetė už žydų kapinių akmeninės tvoros ir, matyt, kažkur netoliese stovėjusio kuro sandėlio, malkų eilių. Įnirtingi pasišaudymai tęsėsi iki vakaro, o kai kuriose vietose iki kitos dienos ryto. Miesto "gynėjai" ieškojo priedangų kur tik galėjo - lindo ir į namus, šaudė pro langus. Galima tik įsivaizduoti koks apėmė siaubas skuodiškius, nesvarbu kokios jie tautybės buvo.
Vermachto kareiviai perdaug nesiterliojo, mėtė per langus granatas - kilo didžiulis gaisras. Užsiliepsnojo ir miesto ligoninė. Naciams lietuviai buvo tokie pat antrarūšiai kaip ir rusai - barbarai gyvenantys pilkose lūšnose. 23 "gynėjai" pasidavė - juos vokiečiai sušaudė prie pieno surinkimo punkto.
Likę gyvi rusai ir latviai sušoko į sunkvežimį ir vietoj to, kad pasuktų Ylakių kryptimi, nėrė į buvusią M. Melnikaitės gatvelę, kuri niekur nevedė, baigėsi takeliu. Taip baigėsi Skuodo gynimas nuo nacių, palikdamas paskum save pelenus, karių ir civilių kūnus.
Ištrauka iš skuodiškės Rymantės Šm. mamos dienoraščio:
Birželio ... d. - Šiandien įvyko smarkus susišaudymas tarp komunistų ir vokiečių.
Birželio ... d. - Per visą naktį neramu.Visas didysis miestas ugnyje…Vakare išbėgome į kaimą. Skaudu ir neramu…
Birželio ... d. – Grįžau namo. Visas kelias lavonų…Namuose baisu ir nejauku
Birželio ... d. - Šiek tiek tvarkau kambariuką. Retkarčiais pasigirsta šūviai.
Okupantas neturi spalvos. Ar šioks ar toks - jis yra tik okupantas. Nejaučiu simpatijos nei rudiesiems, nei raudoniesiems, nes nei vieni nei kiti lietuvių nelaikė žmonėmis. Tačiau kita vertus abiejose pusėse buvo tik žmonės su ginklu rankose: vieni užtikrinti greita pergale, o kiti sutrikę, gelbstintys savo gyvybes.
Liepojiškiai nieko gero neatnešė skuodiškiams. Ta kova buvo beprasmiška. Tačiau tenka stebėtis jų drąsa. Nesvarbu, jog jie blaškėsi iš vieno galo į kitą, bet įsivaizduokite save jų vietoje. Stoti į kovą su gerai ginkluotais ir aprūpintais vokiečiais... įsisavinti trofėjinius ginklus... išdrįsti... Daug esu skaitęs vokiečių kareivių prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą - visi pasakoja kiek siaubo įvarydavo pirmasis kovos krikštas. Ir vėliau jie ne itin priprasdavo prie atakų, traukimosi, nors sakoma, jog šuo ir kariamas pripranta. O juk tie vyrai tiesiog galėjo nusimesti savo gimnastiorkas ir sulysti į šieno kupetas... Gal ir jiems, ir skuodiškiams būtų išėję į naudą. Juk jei ne jie, štai nebūtų supleškėję niekuo dėtų civilių namai, turtas, kaip antai, E. Rubino tėvų namai (S. Nėries 9). Bet gal kitos išeities ir neturėjo - juk jie buvo komunistai, komjaunuoliai... raudonieji aktyvistai. Ir tokius naciai šaudė be gailesčio. Sunku suvokti kas dėjosi tomis dienomis tų liepojiškių, Skuodo "gynėjų" galvose...
Frontas greitai atėjęs, palikęs paskum save gaisrus žaibo greičiu nuvilnijo į Rusijos gilumą. 1941-aisiais tik Skuodas pajuto karo skonį, o aplinkinių kaimų gyventojai taikiai sėdėjo savo trobose... iki 1944-ųjų košmaro, nes čia, ties Skuodu eis Kuršo katilo fronto linija. Vokiečiai ginsis inirtingai, o rusai puls negailėdami paprastų kareivių gyvybių. Šalia mano, Tėvelių kaimo, kuriame užaugau, bus atidaryta rusų lauko karo ligoninė. Čia upeliais tekės kraujas, pūliniai. Čia bus masiškai laidojami ruseliai, kuriuos paskui sovietai atkas ir perveš į Skuodą ir palaidos pačiame miestelio centre.
1942-ais metais gims mano mama ir kai ją Mosėdyje krikštys, ją ant rankų laikys vokiečių karininkas. O senelis, bijodamas, kad vermachtas iš daugiavaikės šeimos nerekvizuotų paskutinių kiaulių, eis į tvartą ir kūjų kirs kiaulei per galvą tardamas: "Cit, kiaule! Krisk be garso, be cyptelėjimo!" Karo metu gyvenimas turi labai daug spalvų ir atspalvių.
Kitąsyk susitiksime kitoje istorijoje ir tai jau bus 1944-ųjų spalis.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Skuodas - ne tas, kuriuo jis laikomas - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>

2017 m. vasario 5 d., sekmadienis

"Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių" - Oskaro Milašiaus pranašystės



383-oji sitorija. Artėjančio didžiulio karo akivaizdoje negaliu nerašyti šios istorijos. Rusai jau valo kalašnikovus, blizgina raketas, amerikonų specialiosios pajėgos tuoj atsiras lietuvių žemėje, vokiškojo vermachto kareiviai irgi jau eina savo senelių pėdomis į pabaltįjį - šįkart be šūvių, lietuvaičiai kareivukai irgi sapnuoja kulką lekiančią į krūtinę, dar nemylėjusią merginos.
O juk Oskaras Milašius pranašavo...
Jis beje, numirė dar neprasidėjus Antrąjam pasauliui karui - 1939m. kovo 2d.. Trečiasis gi įvyks tuoj, o ketvirtąjame anot, Soldženycino plaksimės kuokomis.
"1939 metų karo įvykius jums esu seniau paskelbęs, atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiks dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis."
Va, čia tai geras... Iš kur Oskaras galėjo žinoti, jog Vokietija bus išdraskyta, padalinta pusiau?! Jau kvepia pranašystėmis! O juk kada tai buvo pasakyta? Kai dar niekas nė nenujautė koks gręsia karas - Antrasis pasaulinis! Ir niekas nė negalėjo nuspėti, kad šį karą vokiečiai prakiš. Skaudžiai prakiš. Ir Berlyno neteko - tą irgi perskėlė perpus ir maža to jis atsidūrė komunistinės Vokietijos teritorijoje (VDR). Ir rusų kareivių (kazokų) batai trypė to didžio miesto gatves.
"Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta."
Taip, taip, taip... Prancūzija buvo padalinta. Tiksliai taip ir įvyko. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė. Paryžiaus naciai nesusprogdino, nors traukdamiesai norėjo. Na, o Kelnui sąjungininkai bombų iš tiesų nepagailėjo - bombordavo iš peties.
"Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda! Dar to betrūko. Lietuviai atkartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos."
Lietuvos toje Antrojo pasaulinio karo apikalipsėje iš tiesų nebeliko. Bet štai kas man labiausiai įdomu: tauta šitaip nukentėjo (šaudymai, trėmimai) už savo negimusių kūdykių žudymą, girtavimą ir paleistuvystes. Ar tai gali reikšti, jog smetoninėje Lietuvoje klestėjo visokiausio plauko abortai? Juk kalba tas žmogus, kuris anuomet kažkiek pažinojo Lietuvos gyvenimą. Lietuviai gėrė, dulkinosi, svetimavo! O ypač, atkreipkite dėmesį, anuometiniai karininkai ir artistai. Na taip, lietuvis valstietis tuo metu knisosi žemėje. Ir dar įdomiau... Smetoninėje Lietuvoje būta tiek pederastų, homikų ir bjauriausiai besidulkinančių per visus galus, jei jau jie taip ryškiai matėsi, kad oskaras taip prakalbo. Ne vienas ir ne du! O juk prisiminkime, Kaune (sostinėje!) tuomet gyveno 100 tūkst. (1923m.) - 150 tūkst. (1939m.) žmonių. Palyginimui, dabar Kaune gyvena apie 300 tūkst., o Vilniuje - 500 tūkst. Tad kiek anais laikais buvo visokių iškrypėlių, jei jie buvo matomi net plika akimi?! O kiek galėtų būti dabar? Plika akimi lyg ir nebesimato arba tos akys priprato prie visokiausio purvo.
"Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, užtat teks skolą grąžinti krauju, ašaromis, kalėjimais bei kitomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra. Viskas išsipildys."
Ir juk tikrai, į Sibirą lietuvius rusai išvežė. 1940-ųjų pradžioje, šalyje gyveno per 3 mln. žmonių, iš jų ketvirtadalis – miestuose. 1959 metais Lietuvoje liko 2,7 mln. arba 10 proc. mažiau nei karo pradžioje. Vadinasi, net oficialiai Lietuvos gyventojų sumažėjo 300 tūkst. Jei ne tas rovimas su šaknimis, mūsų dabar būtų ne 3 mln., o penki. Na, bet mes žinome tą tiesą, jog dabar Lietuvoje ir tų 3 mln. neliko nuo mūsų pačios valdžios "genocido".
Bet apskritai, ką reiškia "išrauti tautą su šaknimis"? Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti labai poetiškas palyginimas, o juk iš tiesų buvo išvežta, išnaikinta ta pati geriausioji lietuvių tautos DNR dalis. Taip taip, protas, sugebėjimai, ekoniminis aktyvumas, drąsa ir daugelis kitų svarbių tautai dalykų yra paveldimi. Lietuvoje liko gyventi kvailiai, nuolankieji, bailieji, neaktyvūs, nekaringi ir mano genai. Pastebiu, jog ir pas mane prasimuša tas vergo, nuolankaus mužiko, baudžiauninko genas. Ir dabar mes stebimės, kodėl lietuvis toks nuolankus, ko jis neina į gatves, nestato barikadų... kai sava valdžia kainas kelia ir skūrą lupa gyviems... Nebėr kam... Tie karingieji genai išnaikinti. Išnaikinti arba išsivažinėjo. Tie genai, kurie kadaise plakė rusus, gudus, ukrainiečius, lenkus ir latvius (bralius)... - jie išnaikinti, išrauti su šaknimis. Liko tik didžiuotis tuo Vytautu, Algirdu, Jogaila, Radvilomis... Mūsų genus išlupo rusas, kaip iltinius dantis su visomis šaknimis. Paliko tik nuolankųjį valstietiškąjį DNR - tuos krūminius, kramtomuosius dantis. Va, tokie todėl ir esame - žodžio neištarsime ir kepurę bet kokia proga ponui nukelsime! Oskaras Milašius buvo teisus. Oi, teisus!
Bet įdomu ir tai, jog jis nurodo viso to priežastį. Juk argi mes...
Ne, ne mes... Mes, t.y. mūsų, nuolankiųjų piliečių, protėviai arė žemę...
Tie karingieji mūsų tautos protėvaiai, kurių genai pražuvo sibire arba emigravo įvairiais Lietuvos istorijos etapais į vakarus, tie didieji mūsų tautos karžygiai nuo pat 1000-ųjų mūsų eros metų mušė visas tautas aplinkui, krauju ir ugnimi sukūrė didžiausią valstybę Europoje nuo Juodosios iki Baltijos jūrų. Tai štai, už tai ir sumokėjome carine, komunistine ir kitokiomis okupacijomis, trėmimais ir žudymais. Atminkite, didžios valstybės nebūna sukuriamos nepraliejant nekalto kraujo, be išnaudojimo! Beje, dar vis mokame ir už žydų pralietą kraują.
Dabar padarysiu trumpą ekskursą į šoną, idant suvoktumėte kaip čia viskas rimta ir nėra jokio juoko. Pranašyčių nagrinėjimą pratęsiu tekste žemiau.
Kodėl žmonės rašo tokias rašliavas, kaip va ši, kurią dabar skaitote? Koks šlapimas Pranui trenkė į galvą?! Kodėl apskritai žmonės cituoja svetimas mintis? Ogi jie kažką randa ir mintyse sušunka: "O! Čia tai geras - kiti šito tikriausiai nežino ir apie tai man reikia papasakoti. Aš atradau! Eureka! Reikia būtinai kitus paprotinti!"
Gal man trenkė šlapimas į galvą? Jei trenkė - dvokiu šlapimu.
Ar aš tapau mistiku? Ne.
Ar man norisi pasidalinti? Norisi. Ypač po Naujų metų, nes jau tie atėję 2017-ieji ėmė ir staiga jau paseno - šventės baigėsi, mišrainės taipogi, šnapsas išgertas, atėjo sąskaitą už elektrą, tu išėjai ir dar kažkas išėjo į darbą... ir vėl... penkių dienų ciklai su dviejų dienų nutrūkimais nuo grandinės...
Visi žino Vangos pranašystes - ta nusipezėjo į pievas. Paklausykite... 2010 – Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Karas prasidės lapkričio mėnesį ir baigsis 2014 metų spalį. Prasidėjusiame kaip paprastas karinis konfliktas kare paskui bus panaudoti iš pradžių branduolinis, vėliau ir cheminis ginklai. 2011 – dėl radioaktyviųjų nuosėdų Šiauriniame žemės pusrutulyje nebeliks gyvūnijos ir augmenijos. Paskui musulmonų radikalai pradės cheminį puolimą prieš likusius gyvus europiečius. 2014 – dauguma išlikusių planetos gyventojų sirgs odos vėžiu ir kitomis odos ligomis – tai bus cheminio ginklo panaudojimo pasekmė. 2016 – Europoje beveik nebeliks žmonių. Vėjai... Grybų dainos!
Visi girdėjo Nosterdamo pranašystes, tačiau tas taip keistai surašė savo vizijas, jog kaip nori, taip gali šifruoti tuos ketureilius.
Oskaras Milašius 1920m.
Lietuviai irgi turėjo savo pranšą, kursai užsilenkė 1939m. ir tuom jo pranašystės įdomios, nesgi jis nežinojo kas bus po to. Ir kalbėjo bičas labai konkrečiai ir aiškiai Kaip Volfas Mesingas. Tik anas buvo žydas, o Oskaras Milačius save laikė lietuviu, nors ir gyveno Lenkijoje. Kokioje ten Lenkijoje - Seinuose, lietuvių oazėje.
Ne vienoje istorijoje vis užsimindavau apie Oskarą Milašių, neva jis pranašavęs, jog Lietuva tapsianti Šiaurės Atėnais. Suprask, tai yra visai gerai. Išpranašavo kažką labai gero, labai šviesią ateitį... Juk ne be reikalo maždaug 1990m., pačiame Sąjūdžio apogėjuje Arvydas Juozaitis buvo įkūręs tokį kultūros savaitraštį "Šiaurės atėnai" - giliai dvasingą ir naudingą. Čia tik kartoju, ką kiti apie jį kalbėjo - pats nežinau. Aš pats gal kokį numerį ir esu skaitęs tais prieštvaniniais laikais. Iš ten ir sužinojau apie Oskarą Milašių. Ir nežinau kodėl jį įsiminiau. Gal todėl, jog ir klasiokas buvo Milašius. Bet jis buvo ne Oskaras. Gimė tasai įdomus žmogus šiek tiek anksčiau užmano senelį, 1877m.
O beje, "Šiaurės atėnai" buvo leidžiami neįsivaizduojamai šiems laikams dideliu tiražu - 33 tūkst. egz. Tiesa, po 7 metų liko tik 3 tūkst. Štai kaip žmonėms greitai atsibodo kultūra ir gilios mintys. Žmogui reikia duonos, alaus ir sekso - paprastų ir banalių dalykų.
Visą laiką slampinėdamas toli nuo Lietuvos, Milašius ilgą laiką lietuviškai nemokėjo. Pradėjęs dirbti Lietuvos diplomatinėj tarnyboj, jis pastebėjo, kad A. Meillet sakė tiesą, kad lietuvių kalba yra vienintelė senųjų indoeuropiečių gyva kalba. Gilindamasis į lietuvių tautosaką, Milašius tikriausiai ten rado giminysčių su senaisiais keltais, kurie turėjo įtakos baskams. Ši sena iberų tauta lig mūsų dienų išlaikė savo tautinį savitumą kaip ir lietuviai. Tada Milašius ir sukūrė savo izraelitų, baskų ir lietuvių giminystės teoriją, kurią jis šitaip reziumavo: “Kas liečia iberų-lietuvių analogijas, jos paaiškinamos tuo faktu, kad lietuviai sudarė vieną seniausių iberų kolonijų neolitinėj epochoj Šiaurės Rytų Europoj... Kaip Airija ir Šiaurės Škotija, Lietuva yra iberų kolonja. Iberai buvo dideli jūrų keliautojai, o lietuviškas gintaras juos traukdavo į Baltijos pakraščius dar prieš Saliamoną ir faraonus. Dėl to, kad lietuviai yra iberai, jų emblema, Baltasis Žirgas, vaidina tokį svarbų vaidmenį Apokalipsėj”. Ar Milašius klydo šitaip galvodamas, tegali pasakyti visokiausio plauko mokslininkai ir tyrinėtojai, kuri turi gerą brendą.
Čia tai įdomu, ar ne - kas galėjo ir pamanyti, jog esame giminingi su žydais. Tačiau juos pas save išnaikinome - savo brolius ir pusbrolius. Na, nieko įstabaus. Lietuvis ir lietuvį mielai už gerklų ima ir smaugia. Bet tame kažkokios tiesos juk esama... juk ne be reikalo mus ir mes save kartais pavadiname "baltaisiais žydais". Ar čia nuo to, jog gyvendami kokius 500 metų draugėje su žydais labai giminiavomės ar čia dėl genetinių šaknų. Kad giminiavomės tas yra faktas kaip blynas. Kai imi kapstytis žmonių giminės istorijose paaiškėja, kad tas lietuvis vedė aną žydaitę, tas žydelis vedė lietuvaitę... ir nesvarbu, jog žydai ten turėjo visokių taisyklių. Taisyklės - oficialus žmonių gyvenimas, o tikrovė visai kitokia. Na, jeigu tave traukia ta žydaitė, kodėl jos nepaguldyti į lovą... Na, bet aš čia stipriai nukrypau į šoną, nes visgi Oskaras Milašius su savo teorija buvo labai originalus. Ar teisus, tai čia jau kitas klausimas.
Gi kas buvo tas Oskaras Milašius? Visų pirma gražus ir charizmatiškas vyras. O jau be to ir lietuvių poetas rašęs prancūziškai (nes lietuviškai nemokėjo - cha-cha-cha!). Bajoras, pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės buvęs pasiuntiniu Prancūzijoje (1920m.), atstovavęs Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje, bei tapęs aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Iki 1925 m. Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925-1938 m. Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas. 1936 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Čia kad stipriau būtų, kad patikėtumėte jo pranašystėmis - juk vyras buvo ne šiaip sau koks prasčiokas. Išsilavinęs ir tarp kitko toks pat protingas kaip Volfas Mesingas.
?!
Taip, taip... Jo tėvas buvo lietuvis karininkas, o mama - Lenkijos žydo duktė. Štai tau ir še tau! Žydas! Todėl ir ptotingas. Todėl ir pranašas. Todėl lietuvius ir žydus iš vienos genties kildino.
Po to, kai taip plačiai ir išsamiai pristačiau Oskarą, galima grįžti ir prie jo pranašysčių, kurių tikriausiai jūs niekad neskaitėte, nes kultūra nustojome domėtis maždaug 1997-ais.
Sėdėjo jis kartą Petro Klimo ir nuobodžiaujančių moterų draugijoje ir pranašavo. Klimas užsirašinėjo.
Kas tas Klimas? Girdėtas... Nugis Lietuvos teisininkas, istorikas, publicistas, redaktorius, diplomatas, užsienio reikalų ministras, Vasario 16-osios akto signataras. Va. Garbus ponas. Moterys irgi, be abejo, buvo garbios, bet jos žemiau pateiktame išsamiame neminimos, nes matyt, labiau derėjo prie arbatos ir lovoje. Jos tiesiog buvo nuobodžiaujančios deko rūbais vilkinčios ir seksualios moterys. Seksualios!
Šios istorijos pabaigoje pateikiu visą tekstą, kad mano citatos nebūtų traukiamos iš konteksto. Mat mane asmeniškai visad nervina, kai nežinau iš kur peštos citatos. Jus manau irgi erzina. O visas tekstas buvo spausdintas 1990 metais 5-ame literatūrai skirto "Nemuno" žurnalo numeryje. Leidinys rimtas, jo turiniu abejoti nevalia. Čia jums ne koks neprikalusomybės laikų laikraštis "Penkios kapeikos" apie ateivius ir paranormalius reiškinius.
"Tą dieną Oskaras Milašius atėjo į Lietuvos pasiuntinybės saloną. Buvo liūdnas, išbalęs, o rankose nešėsi keletą knygų, smulkiai prirašytą popieriaus lakštą. Atvertė spalvotą,
gražiai įrištą atlasą, rodė vieną žemėlapį ir klausė:
-Kas čia? Ar žinote? Ar matote?
Sužiuro moterys bei vyrai. Tylėjo. Už visus, nutraukęs nejaukią rylą, atsiliepė Petras Klimas:
-Tai Jungtinės Amerikos Valstijos.
Milašius linktelėjo galvą.
-Tegul bus ir Valstijos. Argi nematote slibino? – atlasą sukiojo tai vienu, tai kitu šonu, tiksliau nustatė prieš šviesą. - Štai Apokalipsės žvėris…
Pasiuntinybėje susirinkę žmonės žvilgtelėjo vienas į kitą, kraipė galvas, kai kurie šypsojosi, pataikūnai nežinojo viso kaip elgtis. Drąsesnės moterys įdėmiai tyrė rodomą žemėlapį.
-Keista, bet teisinga. Jungtinės Amerikos Valstybės žemėlapyje primena žvėrį, tikrą slibiną."
Nagi, užmečiau akį į google žemėlapį - į ką panašios tos Jungtinės valstijos?
Na, esant labai dideliam norui, galima įžvelgti slibiną. Aš kai žiūriu į Lietuvos žemėlapį, man ji visad primena Afriką. Tiesa, pasakius ir gyvenam kaip negrai. Dar Lietuva man primena pistoleto dėklą... Na, juk ar ne tiesa - turėjom savo diktatorių A. Smetoną, kuris valdžią paėmė perversmo būdu? Turėjom. O JAV ar primena žvėrį? Štai Rusija man primena didžiulę karvę... o JAV? Ji labiau savo esme po Antrojo pasaulinio karo priminė didžiulį ir galingą žvėrį, pasaulio policininką, besikišantį visur - kur reikia kur nereikia ir mokantį visus gyventi pagal jų tiesas. O kas nenorėjo klausyti, tam vamzdį į tarpuakį įrėmė. Kas nenorėjo pigiai naftos parduoti, toj valstybėj valdžią pakeitė į demokratinę. Štai dabar ir turime tokį keistą pasaulį su fanatišku islamiškuoju terorizmu. Tai vis Amerikoniškojo žvėries politiniai vaisiai. O paskutinė dovanėlė pasauliui - Trampas, kurį Lietuvoje net per žinias nesibodima vadintu Trumpu - taip kaip angliškai rašomas. Na, gal jis ir trumpas. Na, nieks nenuneigs - JAV mums primena sunkiai prognozuojamą žvėrį... ypač šiais laikais... Šalis - pasaulyje Nr 01! Eina sau...
"- Jungtinės Amerikos Valstijos iš teisybės baisusis Apokalipsės žvėris?
Milašius nykščio galu prispaudė amerikietiškąją slibino galvą.
-Argi nematote? Šio žemyno valdžia viešai visam pasauliui meluos, nesigirdama: „Mes – laisvė, mes – pavergtų tautų išvaduotuojai, mes – lygybė, brolybė /.../ Mes nesame antikristai“. Štai koks akiplėšiškas Apokalipsės slibino melas. Savo tamsius darbus jie slėps visais būdais."
Kas buvo Jungtinės valstijos Oskaro Milašiaus gyvenamuoju laiku? Įklimpusi į didžiąją ekonominę depresiją ir tikrai neprimenanti jokio žvėries, greičiau didelį riebų triušį - 1940m. pavasarį 245 tūkst (!) karių turinti JAV kariuomenė buvo viso labao tik 20-a pagal dydį pasaulyje ir turėjo tik 5 visiškai aprūpintas divizijas! Tik 5! Ar ji kam nors galėjo atrodyti Apokalipsės žvėrimi?! Taip, po Antrojo pasaulinio karo, kai jau Oskaras Milašius seniai vartėsi po žeme, mes tikėjome, kad JAV yra didysis laisvės įsikūnijimas, nors pažiūrėjus atydžiau kelia abejonių... Ji, kaip ir Rusija kišosi į kitų šalių vidaus politiką, "vadavo" šalis demokratiniu būdu keisdama jų valdžias ir paskui ten prasidedavo baisūs nesantaikos karai... Kuo ta Afrika virto? O kodėl Iranas su JAV iki šiol nesantaikoje? Nes amerikonams nepavyko Irane "padaryti" tvarkos. Ir melas... melas, melas... Tamsius darbelius tikrai slėpė visais įmanomais būdais.
"Moterys susižvalgė, kai kurios vogčiomis šypsojosi. Nė viena netikėjo šių laikų pranašu.
-Keista! - subruzdo jos. - Mums Jungtinės Amerikos Valstijos yra laisvės, techninės pažangos šalis. Kaip tai suprasti? Nuo kada jos tapo Antikristo žvėrimi?
Milašius karčiai šyptelėjo.
-Ne tik iš jūsų girdžiu panašius priekaištus. Bet tiesą sužinojau ir tvirtinu: neabejokite, supratote teisingai. Pasaulio pabaigos ženklai kaip tik iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Kol jos nepaliestos revoliucijos ugnies – paskutinio Žemės sunaikinimo nelaukite. Per anksti.
-Revoliucija? - stebėjosi vyrai. - Laisvės šalyje"
Trampui tapus prezidentu, dabar toje šalyje galima laukti ko tik nori: revoliucijos, pilietinio karo ar dar kažko netikėto ir baisaus. Būt gerai, kad tai nepaliestų viso likusio pasaulio. Bet kur mes dingsime - pajusime. Juk tuoj į bet kokius aštresnius įvykius sureaguos tos baikščios, kaip panelytės "finansų rinkos". Palies ir mus. Ir Trampo politika jau liečia mus. Mes jau matome kaip pasaulis keičiasi, kaip vyksta jėgų persigrupavimai. Kuo čia viskas baigsis?...
"-Nesistebiu jūsų vaikiškumu, nors užimate svarbias vietas tautos smegenyse. Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten daug kur turi artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, lydosi, gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti. Daug kas gėrisi JAV tariama pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozityvistai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neišaiškinama, kodėl katalikai žavisi šia piktojo šalimi. Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam iš čia esančiųjų teks keliauti po JAV, ir jis turės progos susitikti šios sugadintos šalies gyventoją, ypač iš valdančiųjų tarpo, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu tai Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Panašaus istorija dar nežino. Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ar persekiojančių dabar krikščionis, tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, o klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename Žingsnyje I ten veidmainiai šlovina laisve ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais lauk rauna krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, Šėtoniškai klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurkdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: „Laikas – pinigai!“ Kiekvienas JAV gyventojas – jeigu nenori likti sutrintas – privalo skubėti nuo ryto iki vakaro, nedorai spekuliuoti, apgaudinėti. Nesustodamas skuba tiek turtuolis fariziejus-sadukiejus, tiek ir vargšas proletaras, samdinys ar šioks toks savininkas, negaudamas menkutės akimirkos pamąstyti apie gyvenimo prasmę, didžiąją mįslę – mirtį. Italijoje nors kapinėse, puošniose bažnyčiose galima susitelkti, medituoti. JAV net ir kapines pavertė kaukiančiu fabriku, pelninga įmone, o ne amžinąja poilsio vieta. Jeigu kuris nors beprotiškai skubąs žmogelis užsikala šiokį tokį pinigą, tai nenurimsta, toliau serga karštligišku lobio dauginimu. Viešoji spauda – ištvirkėlė apkurtina jo ausis, gena vis didesnėn beprotybėm Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik PINIGUI. JAV ginklų fabrikai – didžiausi pasaulyje. Už dolerį jie visoje Žemėje lieja kraują bei ašaras, skleidžia nelaimes. Milijardierius fariziejus-sadukiejus, valdąs tris dešimtis gatvių, veidmainingai klykia, kad turi būti garantuota iniciatyvos, veiklos, apgaudinėjimo laisvė. Tą šūkį lyg papūgos kartoja mulkinamos masės, minia. Pagrindiniai lobiai priklauso penkiems procentams išnaudotojų, parazitų, tikrų erkių, o 95 procentai skęsta vergijoje. Visagalė, milijardierių pagimdyta ir maitinama spauda Šiuos 95 procentus apkurtina, apkvailina ir nuskandina sąmoningai palaikomame sekso kulte. Nuo purvino sekso minia visai netenka proto, suglemba, ištyžta. Nuo pasaulio pradžios dar nebuvo tokios rūšies purvino minios pavergimo."
Nagi pasiklausykim, kas atsitiks po Antrojo pasaulinio karo, kurio Oskaras Milašius nebesulaukė:
"1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės: dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa..."
Žemė pastaruojumetu dreba tai šen tai ten... nemaloniai. Štai Italijoje miestelis sugriuvo, štai viešbutis ... štai dar kažkur... O jau prie visokių uraganų ir netikėtų keistų stichinių nelaimių, žmoniją užklumpančių netikėčiausiose vietose, baigiame priprasti. Štai 2016m. kovo 21-23 d. pro Žemę praskriejo kometa P/2016 BA14 ir tapo trečiuoju dangaus kūnu, kuris priartėjo prie Žemės tokiu „nedideliu“ atstumu – 3,6 mln. km. Neisigąskite - Mėnulis nuo Žemės nutolęs 0,5 mln. km ir vistiek nebijome, kad kartą nukris ant mūsų galvų... Skaitykime pranašystę toliau:
"...Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą."
Pamenate 2000-uosius - daug kas laukė pasaulio pabaigos, bet ji neatėjo. Paskui ėmėme vėl kažko laukti. Paskui to "kažko" nesulaukę ėmėme laukti Trečiojo pasaulinio karo... ir tebelaukiame... Bet Oskaras Milašius mus ramina:
"Bet jūs nesiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžių ženklų belaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Panašios revoliucijos Žemė niekados nebuvo regėjusi. 1917 metų revoliucija dabar atrodys kaip nekalti bukų žaidimai."
Žiūrėdamas per televiziją D. Trampo triumfą ir gatvėse protestuojančius, besigriebiančius šiokio tokio smurto ir ugnies, matydamas amerikos gatvėse policiją su šalmais, skydais ir guminiais vėzdais, visu rimtumu patikėjau, jog tikrai ten, Amerike gali kilti revoliucija. Dar iki šiol nematyta. Valstijų gyventojai gi kaip nė kokios kitos šalies yra ginkluoti iki dantų. Ir ten žmonės jau seniai nematė tikro kraujo praliejimo savo žemėje. Galbūt tiek liejus kraujo svetimuose kraštuose atėjo laikas, kad jis išsilietų savame. Prisiminkime mus pačius, lietuvius: plakėme visus aplinkui, sukūrėme didžią kunigaikštystę, bet paskui atėjo laikas ir liejosi mūsų mažame krašte kraujas, trėmė mus, šaudė visokie svieto perėjūnai. Lazda visad turi du galus. Už nekaltų vaikų ašaras visad ateina atpildo valanda, o ilgai kentėjusiai tautai išaušta rytas.
"Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils, joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus-sadukiejus, valdančiuosius sionistus iki paskutinio žmogaus. Žlugs dievažudžių fariziejų-sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti Žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, atviri, kruvini plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau, kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose."
Oskaras Milašius kalbėjo prieš 80 metų, todėl kai kurie išsireiškimai ir terminai mūsų menkai išsilavinusiai ausiai skamba keistokai. Bet šiais laikais visad po ranka yra internetas... Fariziejai (hebr. perušim – atskirtieji) – judėjų sukurta religinė sekta, religinė–politinė partija Judėjoje I amžiuje. Fariziejų partijai priklausė turtingi vergvaldžiai, prekybininkai, aukštoji dvasininkija. Sadukiejams atstovavo Jeruzalės diduomenė, dvasininkų aristokratijos ideologai. Nuo fariziejų skyrėsi tiktai kitokiu kai kurių religinių klausimų traktavimu.
Ano laiko žmonių lūpose nebuvo tokio išsireiškimo kaip "sąmokslo teorijos". Dabar jau niekam nebe jokia paslaptis, ne pasaka ir netgi jau nebe sąmokslo teoriją, jog realiai pasaulį valdo saujelė turtingų žmonių, keletas žydų šeimų - žiniose dažnai jie įvardijami kaip "finansų rinkos". Na, jei dar jie nevaldo mūsų pasaulio, tai tikrai siekia "pasigrobti raktus nuo Žemės lobių skrynių" - vienas pasaulis, viena valdžia, viena, rinka, vienas pinigas, pasaulinė žmonių kontrolė - fizinė ir idėjinė. Kas tie "geležiniai gangsteriai"? Tai tie kostiumuoti milijardieriai, kurių dažnai nematome, negirdime, bet jie turi tokias galias ir valdžias, valdo tokius pinigus, jog yra kažkur už mūsų teisės, moralės, sociumo ribų ir  mažai kuo skiriasi nuo gangsterių. Nuo banditų, nuo žmogžudžių...
Jei manote, kad nusišneku, priminsiu neseniai pasklidusią po pasaulį informaciją, kurią greičiausiai būsite visgi skaitę...
Analitikai nerimsta ne tik dėl galios koncentracijos rinkose, bet ir dėl galimybės, kad maža žmonių grupė kontroliuos visą pasaulio ekonomiką ir galop ją destabilizuos. Taip kalbėjo Londono universiteto makroekonomikos ekspertas Johnas Driffillas dalyvaudamas Ciuricho mokslininkų grupės tyrime, kuriame buvo skaičiuojama, kiek įmonių kontroliuoja pasaulį. Išanalizavę 37 mln. bendrovių ir investuotojų, mokslininkai sudarė modelius, kuriais korporacijos per akcininkų ryšius kontroliuoja kitas įmones. Atskleistas 1 318 korporacijų branduolys, kiekviena bendrovė susijusi su dar 20. Ir nors šios korporacijos atstovauja 20 proc. pasaulio pajamų, nustatyta, kad 1 318 korporacijų branduolys per akcijas valdo didelę dalį pasaulio finansiškai stabilių gamybos įmonių ir vis dėlto atstovauja net 60 proc. pasaulio pajamų. Tačiau šis branduolys turi ir vidinį 147 supersubjektų branduolį – jis valdo 40 proc. tinklo. Didžiausi jų: bankai „Barclays“ ir „JPMorgan Chase & Co“ bei „Goldman Sachs“ grupė.
Prieš gerą dešimtmetį tokios kalbos būtų iškart apkabinėtos "sąmokslo teorijos" etiketėmis, bet štai kai garbingi mokslavyriai atlieka tyrimus, mes imame ir patikime... Taip, gyvename tokiame pasaulyje, kuriame beveik visos valstybės, visas verslas yra įsiskolinęs "finansų rinkoms" - tiems 147-iems. Na, bet skaitykime Oskarą toliau...
"Gangsteriai į rankas gaus baisų, viską griaunantį ginklą – jėgą. Užteks vos saujelę tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos sakytum popierius, taip, bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus, galima sunaikinti Žemę. Šituo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo susikurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečiais nežels. Štai jums „laikas – pinigai!“ Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą."
Koks tai ginklas? Bene atominė, neutroninė ar vandenilinė bombos? Ar Oskaras Milašius bent galėjo nutuokti, kad gali būti sukurtas branduolinis ginklas?! Ne.
Pirmą kartą branduolių dalijimąsi 1934 m. stebėjo italų fizikas E. Fermi, kai eksperimentuose uranas buvo bombarduojamas neutronais. Tačiau šis reiškinys nebuvo pilnai suprastas, kol 1938 m. O. Hahn, F. Strassmann, L. Meithner ir O. Robert Frisch tyrinėdami produktus, gautus iš urano, nustatė, jog mažas neutronas padalina didelį urano atomą į dvi apytiksliai lygias dalis. Branduolinis ginklas pirmą kartą sukurtas JAV 1945 m. vykdant Manheteno projektą. Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui septyniose šalyse: JAV, Rusijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje, Indijoje ir Pakistane. Be šių valstybių, branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100-200 branduolinių galvučių arsenalą. Tarp kitko, įdomu tai, jog Izraelio niekas nelaužia dėl to į kampą ir nesiveržia pas juos jokios tikrintojų komisijos, o va, štai Iranas nuolat taikinyje. Taip, taip, taip... Iranu negalima pasitikėti, nes jį valdo fundamentalistai, nes Amerikai nepavyko ten pastatyti savo marionetinės valdžios, nes Amerika susipyko dėl to su Iranu, nes Amerika visad rėmė ir remia Izraelį, nes... Patys žinote kodėl.
"Antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija, ji pirmiausia iš lengvo žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos centro atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties - žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinis šios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš kolonijų vergų."
Na, britai kol kas dar neskęsta Atlanto vandenyne, bet kolonijų neteko, o dabar va sugalvojo pabėgti iš Europos sąjungos. Na, negali sakyti, kad Oskaras nusišnekėjo į pievas... Vanga labiau... Bet kita, vertis tas brexitas mus labai neramina.
"Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje, bei ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas krikščionybėn. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę."
O. Milašius negalėjo nieko žinoti apie žydų valstybę, nes Izraelis kaip valstybė imtas kurti tik 1947 m. Jokia paslaptis, jog JAV visad politiškai palaikė Izraelį, nesgi realiai Jungtines valstijas valdo žydai. Ir tai vėlgi nėra kokia nors sąmokslo teorijos dalis. Kad tuo patikėtum tereikia paskaityti tokius, Lietuvos knygynuose vis dar pardavinėjamus veikalus kaip Paul Johnson "Žydų istorija" arba bent Yuri Slezkine "Žydų šimtmetis". Tarp kitko autoriai - irgi gerbtini žydai. Na, o jei tingite skaityti, tiesiog atkreipkite dėmesį, jog beveik visuose rimtesniuose holivudo filmuose pasakojamos istorijos yra apie išimtinai apie žydų šeimas, beveik visi herojai dažnai būna tik žydai. Tai gana iškalbingas faktas. Tad jei Jungtinių valstijų viduje prasidės revoliucinė sumaištis, Izraelis liks vienas politinėje arenoje ir vis labiau kylant islamiškąjam fundamentalizmui, jiems neliks nieko kita, kaip šlietis prie senolės Europos - perkeltine prasme galima būtų tai įvardyti kaip žydų atvirtimą krikščionybėn. Tačiau kita vertus, pati krikščionybė yra tik judaizmo atmaina.
Skaitome toliau:
"Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, fariziejų-sadukiejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ir menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį. Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams."
Tuo metu, kai O. Milašius pasakojo savo vizijas negalėjo būti nė jokios kalbos apie Hitlerio kritimą. Atvirkščiai, tai buvo laikas kai jis ėmė vieną Europos valstybę po kitos, jo pozicijos tik stiprėjo. Ir iš tiesų Hitlerio pralaimėjimas Antrąjame pasauliniame kare žydams labai pasitarnavo. Visų pirma, susidarė palankios sąlygos radikaliąjai pasaulio žydų daliai įgyvendinti seną svajonę - įkurti žydų valstybę. Antra, jaunos valstybės ginti plūstelėjo kovose su fašizmu užgrūdintų, įvairiose armijose tarnavusių žydų kariškių būriai. Trečia, žvėriškos nacių žudynės koncentracijos lageriuose įgalino sukurti holokausto terminą, kuris laikui bėgant buvo taip stipriai mitologizuotas, kad tapo nepaprastai galingas žydų skydas nuo bet kokių galimų puolimų prieš šią tautą. O ta tauta, nors ir žvėriškai naikinta, kankinta, niekinta, nepasimokė ir netapo šventa - Izraelyje klesti ta fariziejų-sadukiejų valdžia. Klesti.
"Kiekvienai valdančiai tautai yra didis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris daug žydų išžudė, daug jų išžudys. Bet tiek pat bus išžudyta ir vokiečių. Amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Izraelis turės valstybę. Daug sunaikins vergų arabų ir kitų tautų žmonių, bet lygiai tiek pat neteks ir savo vaikų. Dar pavyzdys. Turkai sunaikino daug armėnų. Bet turkai lygiai tiek pat neteko ir saviškių. Amžinoji Aukščiausiojo teisė seikėja dantį už dantį, akį už akį. Nė vienas pavergtos, kankinamos tautos kraujo lašas nežūva. Taip pat atodūsis, ašara, išlieta vogčiomis slapčiausiame kampelyje. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valandą. Tokia amžinoji Visatos tvarka. Žmogus jos nepakeis."
Matyt, teisingi žodžiai ir su jais verta sutikti.
Kam visos tos Oskaro Milašiaus pranašystės? Na, teisus buvo, teisus. Atspėjo kažką. Na, ir kas? O ką apie Lietuvą kalba. Juk mums dabar visiems labai rūpi: ar bus karas ar ne? Ar rusai ateis ar ne? Ar bus nauja okupacija ar ne? Ar veš mus į Sibirą ar ne? Kas čia bus? Kaip čia bus?
"Po Vokietijos žlugimo ir išdalijimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų, Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus."
Kaži ar čia taip buvo. Sovietmečiu lenkai gyveno geriau, nei mes. Ir dabar geriau gyvena - patys važiuojame pas juos apsipirkti. Tiesa, Vilnius liko mūsų. Bet ... Seinuose vargu ar kas draudžia lietuviškai melstis... Hmm...
"Didžios, paslaptingos, mums iki šiol dar nepažįstamos galybės pajudins Mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks šioji nelaimė, sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mėnulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar bus ne visiškas sunaikinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito paskutiniai išsipildymo lašai. Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos. Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų."
Na, čia įdomiai, įdomiai... Beveik kaip Vangos pranašystėse. Na, jei jau trečdalis Mėnulio nukristų - tai žmonijos istorija ir baigtūsi. Na, bet kuriuo atveju, žmonės dar neturi tokių galių - skaldyti Mėnulio. Ir atrodo, puikiai supranta, jog tai nėra būtina. Nebent kiniečiai sumanytų kokį gabalą nusileisti į savo teritoriją...
"Nesinori man prie moterų plačiau aiškinti. Bet reikia. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių. Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų, karininkų. Tauta Žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų namų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta laiku nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos."
Kaip puikiai Oskaras aprašė nūdieną... "šeimose šunys laikomi vietoje vaikų".... "pasklis homoseksualizmas"... Taip, taip.... ir šiemet sulauksime vaivorykštinės demonstracijos. "Tauta žudys negimusius kūdikius"... Kaip matome, žudo ne tik negimusius, bet ir paaugusius - muša, skandina šuliniuose... "visų šeimų namų slenksčiai bus paženklinti krauju" - kurioje tik šeimoje moteris nesidarė aborto? Ne, ne... aš nesu prieš abortus. Bet visgi tai žiauroka. Merginas, moteris imtis aborto verčia perpuvusi mūsų ekonomika, pakrikusi moralė ir dar daug, daug kitų baisių dalykų per keletą dešimtmečių išaugusių, subujojusių dėl netikusio šalies valdymo.
Na, o kad Lietuvos vietoje gali tyvuliuoti vandenys - nieko nuostabaus. Klimatas šyla ir tikrai iš Žemaitijos gali likti tik Šatrijos sala-kalnas su keliom apylinkėm ir Vilniaus kraštas. Na, dar labai tikiuosi, jog kauno Žaliakalnis nepaskęs ir galėsiu šiltuoju metų laiku užsiimti pajūrio verslais.
Bet mums dabar labai rūpi kaip bus su ta islamo invazija į Europą, su tuo baisiuoju terorizmu, su tuo pietietišku gaivalu?
"Priminėte arabus... Jie akmenimis žudo homoseksualistus, kitus panašius iškrypėlius. Gal ir nieko. Apšvarina tautą nuo išsigimimo rykštės. Tačiau kita bėda, kad arabus ėda baisi nuodėmė. Jie nežmoniškai paniekino moteris, įsisteigę haremus. Už tai didelė jų dalis bus nušluota nuo Žemės paviršiaus. Neteisink, tamsta, iškrypėlių, ne mano čia žodžiai ir nuomonė. Argi užmiršai, kas atsitiko Sodomos miestui, senajai Romai? Kodėl Žemės gyventojai buvo sunaikinti tvanu? Nė viena tauta neliks gyva, jeigu nusikals Šiomis baisiomis nuodėmėmis. Vienos pražus ugnyje, kitos kris karuose, trečios nuskęs atsivėrusiuose vandenyse. Tokia Dievo bausmė. Iš griuvėsių turi išdygti švarus, tyras tautų augalas."
Na, va... Iškart ramiau. Netaps Europa musulmoniška, netaps... Nereikia baimintis. Viskas taip pasisuks, jog išvysime mes tuos visus kvaištelėjusius teroristus, atremsime visus džihadistų žygius į mūsų žemyną. Viskas bus gerai. Tik tikėkime tuo... O kadangi per pastaruosius 80 metų lietuviai niekur neprisišiko, niekam blogo nepadarė, niekur stambiai kraujo nepraliejo (tik vienas kitą smaugdami), mūsų tautai viskas turi išvirsti į gerą. Tad likim namuose ir kurkim ramiai ir tvirtai savo ateitį. Atėjo Karbauskis ir išeis, ateis kiti... O gal ir mes patys ten nueisim valdyti savo šalies. Kaip nors susitvarkysim. Viskas bus gerai.
"Apskritai visokios piktžolės tautose ypač suklesti prieš katastrofas, didžiosiose kryžkelėse /.../ Jeigu figos medis sprogsta, pavasaris arti. Jeigu aplinkui klesti paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais."
Tik nesakykit, jog šiuose Oskaro žodžiuose nėra jokios logikos! Mūsuose oi kaip klesti visokios piktžolės ir dar kaip klesti. Bet kita vertus, o iš kur mes žinome? Juk mūsų nuomonę formuoja televizija, spauda, kurie pastaruoju metu labai pamėgo negatyvius dalykus, tarsi Lietuvoje nėra likę nieko gero - tik žudynės ir politikų rietenos. Kai rodoma tik juoda, norom nenorom akys ima temti ir tau jau rodosi, jog nebeliko dienos - tik naktis gaubia mus. Bet tikrai taip nėra. Apsižvalgykime aplink - Lietuvoje diena. Lietuvoje vyksta daug šviesių dalykų. Mes tikrai dar nesame išsigimusi tauta. Kol kas dar ne... Mums žiniasklaida meluoja. Mes esame akli, aklai tikime tuo ką rašo ir rodo, o juk mes niekonematome, nes dažniausiai mūsų maršrutai yra: namai-darbas-prekybos centras-namai-darbas.
"Daugiausia vilčių, aišku, žadina Airija /.../ Airija tamsią naktį Lietuvai parodys Šlovingos Mergelės paveikslą."
Na, pataikė Oskaras kaip su pirštu į akį. Juk tikrai mums Airija tapo kaip antroji Lietuva.
"Nežinau, apie kurio laiko lietuvius kalbėti. Pavyzdžiui, dabar mano raštų daugelis neskaito. Ateis laikas, kai žmonės jų ieškos ir negalės gauti. Taigi nežinau, į kuriuos lietuvius kreiptis. Bet kai kas yra bendra keliolikai amžių. Pirma, tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų /.../ Mylėti kaip brolius reikia visų tautų žmones. /.../ Bus laikas, kuomet Lietuvos žemdirbiai sulauks paniekinimo. Bet malonė ir garbė jiems sugrįš."
Tikrai jau... per pastaruosius du dešimtmečius lietuvis žemdirbys buvo paniekintas kaip niekad. Mūsų žemės ūkis išdraskytas ir toliau sąmoningai smukdomas visokiomis europietiškomis išmokomis ir keista politika.
"Kilnaus žmoniškumo dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – ne vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš savo kilnių, skaisčių, tvirtų kunigų, mokytojų. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas Vydūnas, Mahatma Gandis. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta. Sektinas Rericho taikos paktas. Saugokime paukščius /.../ Matau prieš save lietuvius, prašau jiems iš Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Gal jau paskutinį kartą juos regiu. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite Jungtinių Amerikos Valstijų pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris.
Taip, taip... Negalima pasiklauti JAV, o mes taip mėgstame amerikonams lysti į šikną. Mes esame kaip tie pimpačkiukai iš to animacinio filmuko - pakalikai.
Puiku, dabar keliauja pas mus amerikonų kariai, tankai, bet pakaks vieno kito parašo, sprendimo, didžiųjų susitarimo ir visa tai akimirksniu kaip dūmas išnyks iš Lietuvos. Dar Makiavelis yra sakęs, jog negalima kliautis sąjungininkų jėgomis, reikia turėti stiprias savo pajėgas.
"Lietuvos katalikų laukia labai sunkūs išbandymai. Bet perduokite jiems žinią: Jėzus Kristus nugalės! Ateis tokia diena. Mokslinės, estetinės ir moralinės varžybos duos dirvą kovos instinktui pasireikšti. Tautos paskelbs viena kitai šaunią ir nepermaldaujamą kovą intelekto srityje."
Visgi Oskaro Milašiaus įžvalga verčia stebėtis. Mes neturime naudingųjų žemės iškasenų, bet turime kur kas vertingesnes "iškasenas" - išsilavinusius žmones, protus. Lietuvą gali išgelbėti aukštas intelekto potencialas. Ir netiesa, jog pas mus perdaug universitetų. Ir netiesa, jog pas mus pernelyg daug išsilavinusių žmonių - tiesiog jie nepanaudojami pagal paskirtį ir priversti emigruoti, o likusieji auginti savo daržuose agurką, vietoj to, kad galėtų konstruoti robotus, kurti sudėtingas technologijas... Juk garsėja mūsų mokslininkai pasaulyje, garsėja. Tik va, media mums ne apie juos kalba, o apie nusikaltimus, alkoholikus, degradus ir politikus-prostitutes.
"Nemirtinga menkų žmonių tuštybė, apvalyta nuo šiandieninio materialistinio barbariškumo, bus atiduota kuo greičiausiai moralinei disciplinai. Tos neišsenkamos jėgos išnaudojimas bus pavestas ne intrigantams, bet psichologų tarybai, kurią pašauks tam tikra patikimųjų kongregacija. Ši kongregacija valdys Suvienytas Pasaulio Valstybes. Visuotinės Monarchijos steigėjas įkurs Taikos Katedrą. Universitetai, observatorijos, ligoninės, politikos ir administracijos departamentai, teatrai ir muziejai, skirti vieninteliam to vardo vertam menui, religijos menui, sąmoningam ir sintetiškesniam, teisingesniam negu Egipto ar Graikijos menas. Visa tai susiburs aplink naują būsimą Švenčiausiosios Mergelės-Motinos bažnyčią…"
Na, ką čia bepridursi. Skamba kaip iš prasto trečio dešimtmečio fantastinio romano, bet jei paskaitysime be pašaipos, tai pamatysime, jog žmogus nenusišnekėjo. Jis ragina atimti valdžią barbarų-materialistų ir atsigręžti į moralę. Juk tikrai, norintys į valdžią turėtų praeiti psichiatrų ir psichologų filtrus. Juk tikrai, kai mūsų Žemėje yra milijardai jau lyg ir reikėtų kažkaip apsivienyti ir baigti tuos beprasmius karus. Pamaitinta, taiki, soti, gerai gyvenanti žmonija nustotų taip beprotiškai daugintis - juokas, juokais, bet...
Tai va, berašydamas pats sau išsiaiškinau kas tas Oskaras Milašius ir jums papasakojau apie lietuviškąjį Volfą Mesingą.
Dar galite paskaityti mano spėliones apie ateitį - jos raminančios. Man nepatinka gąsdinti. Spauskite čia >>

Dažnai visokios, iš konteksto ištrauktos citatos kraipo pradinę mintį. Tad kantriam skaitytojui pateikiu pilną pradinį tekstą, pagal kurį parašiau šią istoriją. Spauskite čia>>