2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises?


Maras.
390-oji istorija. Maras plykstelėjo 1320 metais Mongolijoje Gobio dykumoje.
1347-aisais maras, nuniokojęs Tolimuosius Rytus (Kinijoje mirė apie 35 mln. žmonių), priartėjo prie rytinių Europos pakraščių.
"MONGOLAI laikė apgulę įtvirtintą Genujos prekybos centrą Kafą (dabartinė Feodosija Kryme), bet, pakirsti paslaptingos ligos, nutraukė apsiaustį. Tačiau prieš atsitraukdami dar sudavė galutinį mirtiną smūgį: pasinaudoję didžiulėmis katapultomis, per miesto sienas permetė dar šiltus maro aukų kūnus. Miestą apėmė maro epidemija. Vėliau keli galeromis pabėgę Genujos gynėjai šią ligą išplatino visuose aplankytuose uostuose.
Per kelis mėnesius mirtis įsiviešpatavo visoje Europoje. Greit maras išplito šiaurės Afrikoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje ir Pabaltijo šalyse. Per mažiau nei porą metų daugiau kaip ketvirtadalis Europos gyventojų (maždaug 25 milijonai) krito nuo juodosios mirties - „baisiausios demografinės katastrofos, kada nors ištikusios žmoniją“ *.
Pirmoji maro pandemija tęsėsi iki 1351m.
Vienais šaltiniais remiantis išmirė 30 proc. europiečių, kitais 50 proc. Dar kiti šaltiniai teigia, jog nuo 40 iki 60 proc. Procentai. O kokie skaičiai?
34 milijonai, 25 milijonai... Na, įsivaizduokim, jog išmirė koks 30-50 dabartinių Lietuvų. Štai tokie mirčių mastai. Tam senovės pasauliui tai buvo kolosalūs dalykai. Per 300 metų maras, vis tai šen tai ten plysteldamas, nusinešė 75 mln. gyvybių.
Kada maras pasiekė Skuodą? Manykim, kad tai galėjo būti 1348-ieji. Labai ne apsiriksime. Ko gero Skuode pusė medinių trobų kokį dešimtmetį ar ilgiau buvo apleisti - gyvų galėjo likti ne mažiau nei pusė miesto gyventojų. Tiesa, Skuodas dar neturėjo miesto teisių, bet vistiek jis buvo miestas. Pirmiausia maras kirto dviems greta esantiems uostams - Klaipėdai ir Liepojai, o labai greitai užkratas kartu su pirkliais pasiekė ir Skuodą. Maras skelbė senųjų laikų pabaigą ir naujųjų pradžią. Senasis Skuodas mirė kartu su pandemijos banga... Tačiau toli, vakaruose tas pats maras ruošė Skuodui jau naują ateitį.
Nuo viduramžių žydai skirstomi į dvi grupes: sefardus ir aškenazius. Sefardai tai tie, kurie nuo seno gyveno Ispanijoje. Aškenaziai gyveno Vokietijoje ir sklido iš Pareinės regiono. Kuo jie vieni nuokitų skyrėsi šioje istorijoje mums visai nesvarbu. Taip buvo ir tiek, kasd žinotume kokie žydai pas mus apsigyveno.
Iki maro žydams Ispanija buvo saugiausia iš visų lotyniškųjų žemių.
Kadangi maro priežastys buvo nesuprantamos, o jo mastai neturintys precendento, visų akys nukrypo į žydus. Kilo mintis, jog šią ligą jie skleidžia pikta valia. Juk ar nekeista ir įtartina, kad žydus pandemija menkai tepalietė. Ar žydų genetika kitokia? Ne, tiesiog žydai nuo amžių amžinųjų buvo labiau išprusę, leikėsi higienos, ko nepasakytum apie krikščionis.
Ir taip... Toliau cituosiu, nes taip gerai parašyta, jog neverta perrašinėti savais žodžiais. Na, ir apskritai, čia daug cituosiu, jog patikėtumėte, kad ne pasakas seku. Ir taip "...1348m, rugsėjyje Šijono pilyje prie Ženevos ežero žydai pripažino neva marą paskleidęs toks Jonas Savojietis, kurį šitaip rabinai pamokę: "Žiūrėk, duodu tau sprindžio dydžio ryšulėlį, kuriame yra siauras odinis dygsniuotas maišelis su nuodų ir gyvatnuodžių mišiniu. Jį turi išbarstyti po šulinius, tvenkinius ir šaltinius aplink Veneciją ir kitose apylinkėse, kur tik keliausi"**. Pramanas sparčiai plito, ypač vis daugiau kankinamų žydų pripažįstant - kankinami visi prisipažįsta. Pavyzdžiui, Freiburge vienas žydas prisipažino vadovavęsis tokiu motyvu: "dėl to, kad jūs, krikščionys, išžudėt šitiek daug žydų [...] ir dėl to, kad mes taip pat norime viešpatauti, nes jūs jau pakankamai ilgai viešpataujate". Visur imta žydus kaltinti šulinių nuodijimu.**
1481 rankoves atsiraitojo ir inkvizicija. Priežasčių, nužudyti kankinant dešimtis tūkstančių žydų, atsirado ir daugiau.
1492m. žydai iš Ispanijos buvo galutinai išvaryti - 100 tūkst. pabėgo į Portugaliją, 50 tūkst. pabėgo į Šiaurės Afriką arba Turkiją. Iš Portugalijos dalis jų nusėdo Prancūzijoje, o kita dalis šiaurės vakarų Europoje.
Iš Italijos ir Vokietijos žydai irgi buvo išvaryti netgi dar anksčiau - 1421-1489m.
Iki 1500-ųjų m. Italijoje, Provanse ir Vokietijoje žydai buvo bemaž visiškai išstumti iš plataus masto prekybos bei pramonės. Todėl jie slinkosi į rytus, į menkiau išsivysčiusias teritorijas - iš pradžių į Austriją, Bochemiją, Moraviją, Sileziją, tada į Lenkiją, Varšuvą ir Krokuvą, Lvovą, Lietuvos Brastą ir Lietuvą.**
Tuo metu, kai žydai buvo varomi iš vakarų Europos ir kai jie į rytus traukė beveik panašiais srautais, kaip dabar iš pietų į Europą plūstą visokie musulmonai, tuo pat metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijos respublikoje prasidėjo aukso amžius - ekonominis pakilimas. Tuo metu (1410 metais) mūsų Vytautas kartu su lenkais Žalgirio mūšyje sudavė vokiečiams į kaulus ir visiems laikams nuramino kryžeivius.
Nuo 1454-ųjų Vyslos upe Lenkijoje suklestėjo prekyba grūdais. Mat stambus prekybinis anų laikų mazgas ir uostas Gdanskas atsisakė priklausyti kryžiuočių ordinui ir, stojęs Prūsijos sąjungos priekyje, paprašė Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio globos.
Tuo metu, kai visas Vyslos baseinas - nuo ištakų iki žiočių pajūryje - ėmė priklausyti vienai politinei sistemai, Lenkijos grūdų vidaus pasiūla prilygo jų paklausai užsienyje. Kylančios kainos Vakarų Europoje vertė pirklius leistis į tolimas keliones, ir Hanzos uostas Gdanskas jeu nebebuvo pats tolimiausias jų išvykų punktas. Lenkijos grūdų gamyba priartėjo prie tos lemiamos ribos, kai nuolat pagaminamas produkcijos perteklius. Pirklių, daugiausia olandų, perkančių grūdus urmu, antplūdis sutapo su išaugusia lenkų žemvaldžių galimybe parduoti.***
Kyla natūralus klausimas: o ko tie olandai taip urmu ėmė pirkti grūdus?
Per marą vakarų europiečių krito daugiau. Visgi Lenkijoje, Ukrainoje, Lietuvoje žmonės labiau laikėsi higienos nei viduramžių Europos vakarų miestuose. Pas mus bent jau gyvavo tradicija laikas nuo laiko eiti į pirtį. Taigi, sumažėjo vakaruose gyventojų, sumažėjo javų ir kviečių laukai. Nutrūko tarp valstybių prekybiniai ryšiai. Tarkim, Ispanija pastebėjusi, kad liga plinta prekybos keliais, nutraukė visus prekybinius saitus su Anglija. Tačiau buvo dar viena priežastis - tais dešimtmečiais oras Europoje ėmė vėsti, prasidėjo vadinamasis mažasis ledynmetis. Ir aišku vakarų Europoje suprastėjo derliai. Visa tai Lenkijai ir Gdanskui buvo tik į naudą.
Gdansko prekybos struktūra buvo labai sudėtinga. Tuometinės Lenkijos visdaus rinkas siejo miestą su kitomis šalies dalimis. Vakaruose Gdansko ryšiai kerojosi po visą Vokietiją, ypač tvirti buvo su Silezija, kuri garsėjo geros kokybės audiniais, metalo dirbinbiais, įrankiais ir ginklais, žemės ūkio padargais. Pietuose Gdansko ryšiai siekė Krokuvą ir Dunojaus upės baseiną, rytuose - Lukową, gyvulių ir odos prekybos centrą, Ukrainą, iš kur buvo gaunamos patošo ir salietros siuntos, o netiesiogiai ir Maskvą, iš kur vien tik 1600m. į Gniezno turgų buvo pristatyta apie 800 000 kailių!
Turtingiausios anų laikų gatvės liekanos Gdanske
Tik įsivaizduokit - klestėjimo laikotarpiu Gdanskui priklausė 3/4 Lenkijos užsienio prekybos. Ir svarbiausia, pelningiausia ir paklausiausia prekė buvo grūdai, kurie į Gdanską Vyslos upe plaukte laukė: laivais, laiveliais, plaustais. Tas Gdansko turtų spindesys ir pirklių galia vis dar tebesimato vaikščiojant po miesto senamiestį.
Karaliaučius tuo metu dominavęs Nemuno upės baseine, buvo pirmasis Gdansko konkurentas. Jis eksportavo Lietuvos bei Rytų Prūsijos produktus ir importavo didžiulius audinių kiekius.
Nuo Karaliaučiaus iki Skuodo tebuvo tik 294 km sausumos keliu. Žvelgiant į 1812m. Napoleono žemėlapį matosi, jog Skuodas buvo svarbiame žiede.
Ar galimka kliautis 1812m. žemėlapiu kalbant apie 300 metų senumo įvykius? Galima. Nesgi anais laikais keliai sunykdavo ir atsiradavo gerokai, geroookai, groooookai lėčiau nei dabar. Galų gale įtakojant maro epidemijai, greičiausiai esminiai geografiniai pokyčiai 300-ams metų "užsimarinavo".
Tai vietinis pagrindinis kelias, kuris ėjo per Skuodą, Ylakius, Sedą, Žemaičių Kalvariją, Platelius, Salantus, Grūšlaukę, Rucavą, Lenkimus, Luknę ir vėl per Skuodą. Uždaras ratas iš kurio į Pietų pusę ėjo tik du stambūs keliai: į Telšius, toliau link Karaliaučiaus, o antras - pro Nausėdus, Darbėnus, Palangą - į Klaipėdos uostą. Į Liepojos pusę iš to "uždaro rato" stambus kelias ėjo pro Rucavą, o į šiaurės vakarus, link Rygos sausumos kelias nuo Sedos pro Tirkšlius. Visai kitokia geografija, nei šiandien. Vietovės tos pačios, bet žmonės ir prekės po tą vietovę keliavo visai kitaip. Iš pietų, į tą ratą pakliūdavo prekės atkeliavusios sausumos ir jūrų keliais iš Karaliaučiaus ir Gdansko - audiniai ir prabangos prekės, o šiaurės-vakarų pro Sedą įtekėdavo kailiai ir kitokios gėrybės. O vietiniams tas ratas buvo patogus surinkti grūdams ir juos nugabenti į Klaipėdos ar Liepojos uostus. Ar Skuodas šiame rate buvo svarbiausias? Kad ir kaip norėtusi, greičiausiai ne. Greičiausiai Lenkimai, Salantai, Skuodas, Plateliai, Seda, Ylakiai buvo lygiaverčiai miestai. Miestukai. Bažnytkaimiai.
1812m. Napoleono žemėlapio fragmentas
Tuometinis miestas nebuvo tas pat, kas dabar suprantama šiuo žodžiu. Iš tiesų dauguma miesto ribose esančių žemių buvo dirbamos ir savo išvaizda nesiskyrė nuo aplinkinio kraštovaizdžio. Tik grupelė namų, bažnyčių, gatvių ir miesto valdžios pastatų šių žemių centre priminė tikrą miestą, tačiau šių dienų žmogaus akimis tai labiau panėšėjo į bažnytkaimį.***
Nuo 1500m. Lenkija ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė žydamas tapo ne tik patraukliausia ekonomiškai, bet ir saugiausia Europos vieta - jų čia niekas neujo. Netrukus šita zona ilgiems šimtmečiams tapo aškenazių pasaulio ašimi.
"Caras Ivanas IV Vasiljevičius, "Ivanas Rūstusis" (1530-1584), įsakė paskandinti žydus, kurie nesutiks priimti krikščionybės, ir žydai oficialiai nebuvo įsileidžiami į Rusijos teritoriją"**  iki pat Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795m.
Taigi Rusija tapo barjeru žydams toliau plisti į rytus, todėl jie visa savo gausa užplūdo Lenkiją, Lietuvą ir Ukrainą. Prieš ateinant žydams, XV-XVI a. ( apie 1400-1500 metus) Lenkijoje gyveno tik 20 tūkst. žydų iš 5 mlj. visų gyventojų. 1575m. bendram gyventojų skaičiui šoktelėjus iki  7mlj., žydų skaičius pasiekė 150 tūkst. ir po to nesiliovė sparčiai augti.**
Netrukus Lenkija ir LDK po Liublino unijos 1569m., sukūrė federacinę valstybę: abiejų Tautų Respubliką arba Žečpospolitą, kuri apėmė daugiausia dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos žemes, taip pat dalį šiuolaikinių Rusijos, Latvijos, Estijos, Moldavijos ir Slovakijos teritorijų.
Ir štai tokioje istorinėje aplinkoje 1568 m. Lenkijos karalius Žygimantas Augustas Skuodo miestelį padovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui, kuris 1572 m. gegužės 17 d. išrūpino miesto teises.
Prisiminkime prieš 220 metų (1348-ais) tikėtina, jog Skuode nuo maro išmirė kokie 20-30 proc. senųjų gyventojų - mažiau nei statistiškai vakarų Europos miesteliuose. Nes be abejonės, skuodiškiai bent jau lankė pirtis.
Be abejo tie, kurie išgyveno po maro, kūrė šeimas, gimdė vaikus, tačiau populiacija natūraliu būdu taip geriati neatsistato.
Bet!
Bet tuo pačiu metu į ištuštėjusias teritorijas traukė žydų pabėgėlių šeimos - kol kas pavieniai, bet traukė. O po maždaug 70-ies metų nuo pirmosios maro epidemijos plūstelėjo didžiulė žydų emigrantų banga - daugiausia iš Vokietijos.
Galime palyginti šiuos laikus su anais. Per pastaruosius, kokius 20 metų iš Lietuvos emigravo beveik milijonas gyventojų. Tai beveik prilygsta maro epidemijai. Tai beveik tas pat, kas milijonas būtų išmiręs. Kai važiuoji per Lietuvą matai apleistus namus, sodybas, tuščius laukus ir tik kryžiai, kryžiai, vieniši ąžuolai mena, kad čia būta sodybų. Tačiau tuščios erdvės nebūna ilgai tuščios - jas užpildo ateiviai. Mūsų atveju tai gali būti bet kas: baltarusiai, ukrainiečiai, rusai ir gal net kiniečiai. Tarp kitko be žydų pasaulyje yra dar dvi labai verslios tautos: kiniečiai ir arabai. Taigi, jei kiniečiams susidarytų kažkokios itin palankios sąlygos, jie tikrai, skirtingai nei pabėgėliai sirai ir visokie afganai, tikrai mielai įsikurtų Lietuvoje ir aktyviai imtūsi verslo. Ir tai galėtų būtų analogija tiems tolimiems laikams, kai į Skuodą plūstelėjo žydų naujakurių šeimos. Tad tuo metu, kai  1568m. Chodkevičius gavo dovanų Skuodą, jų čia buvo daug. Galima spėti, jog koks trečdalis gyventojų, jei ne pusė, nes Skuodas verslo prasme buvo labai geroje strategionėje vietoje - tarp dviejų uostų, tarpukelyje tarp Karaliaučiaus ir Rygos.
Istorikai štai ką mums pasakoja. Živilė Simutytė  (skuodiškė tarp kitko) 2017 m. "Žemaičių žemės" trečiame numeryje rašo: "Pirmas žinomas rašytinis šaltinis, kuriame yra minimi Skuodo žydai, yra 1572 m. dokumentas, liudijantis apie Magdeburgo teisių suteikimą Skuodui. Jame rašoma: „Žydai ir nekrikščionys neprileidžiami prie savivaldybės reikalų ir neturi teisės nei prekiauti, nei amatu verstis.“ Tai liudija, kad XVI a. Skuode žydai jau gyveno. Toks draudimas taip pat leidžia daryti išvadą, kad žydų bendruomenės būta gana nemažos. Vėliau šis draudimas buvo kiek sušvelnintas. Žydai Skuode galėjo užsiimti amatais, tačiau iki pat XVIII a. jiems buvo uždrausta kurtis ir verslu užsiimti naujamiestyje. Yra pagrindo manyti, kad lietuviai, norėdami išvengti konkurencijos, žydams uždraudė gyventi naujamiestyje. Tokia tendencija pastebima ir tarpukario metais. Žydai draudimo paisė, tad kūrėsi senesnėje miesto dalyje – už Bartuvos upės. Nors mieste gyveno ir kitų tautinių mažumų atstovų, Skuodo senamiesčio pagrindinė gatvė ilgą laiką vadinosi Žydų gatve. Tai rodo, kad žydai buvo didžiausia ir įtakingiausia šio miesto gyventojų tautinių mažumų bendruomenė."
Paskaičius būtų galima manyti, kad taip ir buvo.
...neturi teisės nei prekiauti, nei amatu verstis.“
Kur? Taip, žydams būdavo visokių draudimų, tačiau tai nereiškė, jog apskritai jiems buvo uždrausta "verstis". Jei būtų buvę APSKRITAI uždrausta, jie labai greitai būtų išsikraustę iš Skuodo. Tačiau taip neatsitiko, nes taip nebuvo, nes labai tiesmukai šiais laikais suprantamas tas raštas. Galbūt, buvo suvaržymai mieste, tačiau jie negaliojo žydų kvartalo ribose!
Kita vertus, galėtum pagalvoti, jog žydai to draudimo prekiauti ir verstis amatu nemokėjo apeiti ir sugalvoti kitokių būdų.
"Akivaizdu, kad žydų amatininkystės ribojimai nebuvo veiksmingi - jiems palikta teisė aptarnauti savo bendruomenės narius, taip pripažįstant savitus su judaizmu susijusius poreikius ir būtinumą juos tenkinti. Ši aplinkybė buvo atspirtis plėtojantis žydų amatams, ieškant krikščionių aptarnavimo nišų. Miestiečiams spaudžiant, žydai tapo prekių eksportuotojais, drauge žymiai sumažėjo jų importo, vietos prekybos dalis. Ilgainiui žydai tapo prekeiviais ir didmenų eksportuotojais." ****
Tad visgi kas gali nuneigti, kad žydai nebuvo ta pagrindinė ekonomikos varomoji jėga vertusi suktis Skuode pinigams. Tegu tas lietuvis kailialupys ar vokietis batsiuvys prakaituoja savo dirbtuvėlėse, o mes užsiimsim didmena. Kas iš jūsų šiandien nenorėtų užsiimti didmenine prekyba? A?
Kaip skuodiškis žydas elgtusi dabartinėje Lietuvoje? Susirastų žydą Lenkijoje, iš jo urmu pirktų pigią mėsą ir vežtų į Skuodą. Ir jei jam nebūtų leidžiama prekiauti miesto centre, jis atidarytų mazą-mazytę caca-lialia pardhuotuvhytę i phastatythų savo shūnų Jakobą už prekystalio. Y da užverstų mėsa kitų skuodiškių mažas parduotuvytes. Taigi, užsidedi žydiškai mažą (ne lietuviškai didelį) antkainį ir išstumdai parduotuvėms - tegu vietiniai pardavinėja. Kad ir tie vokiečiai, jeigu tik jų čia būtų.
Taip, iki 1572-ųjų, kai miestas gavo teises ir iš "miesto" tapo miestu, iki tol čia buvo jau labai daug žydų. Kodėl? Ką jie čia veikė?
Ir kodėl štai ėmė ponas ir sušvelnino draudimą "...prie savivaldybės reikalų ir ... teisės ... prekiauti ... amatu verstis.“? Tikriausiai dvarponis per mažai mokesčio gaudavo ar kuris galas? Atsakymas nėra vienpusis, kaip ir pats gyvenimas ir nudažytas begale atspalvių. Kad suvoktume kas dėjosi Skuode, turime pasižvalgyti kaip apskritai žydai gyveno Žečpospolitoje, kokia jų buvo įtaka ekonomikai, politikai ir kokia buvo jų svarba apskritai. Kaip danguje - taip ir žemėje.
Jūs nustebsite, bet 1503m. Lenkijos karalius Rabi Jokūbą Lenką paskyrė "Lenkijos rabinu", o karūnos remiamas vyriausiasis rabinatas įgalino išsirutulioti tokios formos savivaldą, kokios žydai niekada neturėjo!** Perduodami valdžios įgaliojimus žydams, karaliai, žinoma, turėjo savanaudiškų tikslų. Naudingiausia buvo leisti augti žydų bendruomenėms ir spausti iš jų pinigą. Rabinatas ir vietos žydų tarybos pirmiausia užsiėmė mokesčių rinkimu. Tik 30 proc. to, ką jie surinkdavo, eidavo labdarai ir pareigūnų atlyginimams; visa kita atitekdavo karūnai mainais už apsaugą.** Šiais laikais banditų terminais sakytume už "stogą".
Kadangi rabinatas buvo tiesiogiai susijęs su bendruomenių finansais, o sykiu - su tų, kurie turėjo juos tiekti, verslo reikalais, rytų žydai, arba aškenaziai, žengė dar toliau už italus, kahalas (kahala - žydų savivaldos institucija. Mano past.)  buvo požiūriu pritardami naujiems kredito ir finansų metodams. Veikdami bemaž civilizacijos paribiuose, Lenkijos žydai palaikė ryšius su žydų šeimyninėmis firmomis Nyderlanduose bei Vokietijoje. Atsirado nauja kreditavimo priemonė, mamram, ir sulaukė rabinų pritarimo. 1607m. žydų bendruomenės Lenkijoje ir Lietuvoje taip pat turėjo sankcionuotą leidimą taikyti heter iska, žydų tarpusavio paskolų sistemą, kuri sudarė galimybę vienam žydui finansuoti kitą už procentus.**
Ar suprtote? Vienas žydas sėdi Vokietijoje, kitas Lenkijoje, trečias Lietuvoje, Skuode ir visi jie yra giminės. Ir jie gauna leidimą vienas kitą finansuoti, vienas kitam teikti kreditus! Dar reikėtų pridurti, jog tais ir vėlesniais laikais žydai buvo labiausiai informuotas sluoksnis. Kadangi tarpusavyje palaikė ne tik giminystės ir piniginius ryšius, kartu su dalykiniais laiškais, keliaudavo informacija apie gręsiančius įvykius. Ir kaip matysite, toliau skaitant šį tekstą, jie informaciją puikiai išnaudojo savo ekonominei sėkmei.
Lengvai gaudami kreditą, žydų pionieriai reikšmingai paveikė rytų Lenkijos, Lietuvos gilumos ir Ukrainos ūkio vystymąsi, ypač nuo XVIa. (1560m. - mano past.) septintojo dešimtmečio. Vakarų Europos gyventojų sparčiai gausėjo. Reikėjo importuoti vis daugiau javų. Norėdami patenkinti šią paklausą, ambicingi lenkų žemvaldžiai sudarinėjo partnerystės sutartis su žydais rangovais, pavesdami jiems rūpintis, kad rinkai kviečius tiektų nauji žemės plotai, gabenti grūdus upėmis į Baltijos uostus, o iš ten - siųsti į vakarus. Žemė priklausė lenkų magnatams - Radviloms, Sobieskiams, Zamoiskiams, Ostrogiškiams, Liubomirskiams, - arba jie ją užgrobdavo. Vokiečiai liuteronai valdė uostus. Dauguma laivų priklausė olandams kalvinistams. Bet visa kita darė žydai. Jie ne tik valdė dvarus, bet kai kada vietoj užstato paimdavo nuosavybės raštus - mainais į apyvartinį kapitalą. Kartais išsinuomodavo pačius dvarus. Rinko kelių bei tiltų mokesčius. Statė malūnus ir degtinės varyklas bei vertėsi iš jų. Žydams priklausė upių laivai, kuriais jie išplukdydavo kviečius, opargabendavo vyno, audinių ir prabangos prekių ir jomis prekiaudavo savokrautuvėse. Jie vertėsi muilo virimu, stiklinimu, skardinimu bei kailių dirbimu. Žydai apgyvendindavo ištisus miestelius bei miestus (štetls) ir telkėsi jų centre, o valstiečiai kurdavosi priemiesčiuose.**
Įdomu tai, jog nuo Skuodo iki Liepojos uosto anais laikais, atrodo, nebuvo dabartinio kelio per Priekulę (bent jau remiantis Napoleono 1812-ųjų metų žemėlapiu) - būtų reikėje keliauti pro dabartinę Rucavą, o taireiškia daryti didelę kilpą. Tačiau Bartuvos upė tiesiu taikymu įteka į Liepojos ežerą. Gal nereikėtų atmesti tokios versijos, jog Skuodo prekeiviai šiltuoju metu grūdus gabendavo į uostą upe. Kodėl gi ne? O žiemą, užšalusios upės ledas - puikus kelias, kaip asfaltas. Simonas Daukantas rašydamas apie senovės žemaičių būdą užsimena, jog šie žilaisiais amžiais  žiemos metu upes būtent ir naudodavo vietoj kelių. Kinkydavo šunis ir keliaudavo. Būtent nuo to esą kilęs žodis "šunkelis" - šunų kelias. Kiek šioje versijoje gali būti tiesos, atsakymo reikėtų ieškoti Liepojos uosto kokiose nors senose registrų knygose arba tyrinėjant upės dugną, tikintis rasti kažkokių laivelių liekanų. Gal... Kas neįrodyta, to atmesti nevalia. O kadangi nesu mokslavyris, man leistina kelti hipotezes.
Nemanykime, jog J. Chodkevičius Skuodui išrūpino miesto teises, galvodamas apie krašto gerovę. Tikrai ne. Jis galvojo tik apie savo piniginę. Jis matė kaip gerai gyvena lenkai iš savo miestelių - nusprendė ir jis pasipelnyti. Juk koks geras biznis ėjo iš javų pardavimo! Tik jis, kaip ir šiuolaikinis lietuvis norėjo "staigiai dabar" ir "daug" - jis galvojo, jei prisikvies vokiečių, Skuodas bus vokiškas ir ims gyventi netgi geriau nei lenkas - gyvens kaip vokietis. Juk ne be reikalo Skuodo naujamiestį perkrikštijo į Johanesburg'ą. Kvailai manė. Manė, prisikvies vokiečių ir miestą pavadins vokiškai, įvyks stebuklas. Deja, pakviesti vokiečiai stebuklo nesukūrė. Jis kol kas žydų nematė. Jis žiūrėjo ne į tą sluoksnį - į vokiečius liuteronus, kurie valdė uostus. Natūralu - nes gi pats buvo liuteronas.
[...] Dalyvaudami šiame kolonizacijos procese plaukė žydai iš visos Europos. Daugelyje gyvenviečių jie sudarė daugumą. Jie reikšmingai dalyvavo visuose visuomenės ir administravimo lygiuose. Kiekvienas lenkas magnatas savo pilyje turėdavo žydą patarėją, kuris vedė sąskaitybos knygas, rašė laiškus, vadovavo ūkio valdymui.
Iš tikrųjų 1500-ųjų pabaigoje Rytų bei Vidurio Europoje maža tebuvo iškilių žmonių, kurie "nepažinotų Juozapo".
[...] Olandai juos laikė naudinga ir išauklėta prekybos bendruomenę papildančia grupe. Frankfurto bendruomenė taip suklestėjo, kad  1562, 1582 ir 1603m. ten buvo rengiami rabinų sinodai (susirinkimai - mano past.)
Vokiškai kalbantys miestai ir kunigaikštystės, iš kurių 1500-ųjų metų pradžioje žydai buvo išvaryti, pradėjo juos vėl įsileisti. 1577m. Habsburgų imperatorius Maksimilijonas II leido žydams sugrįžti į Bohemiją, o Rudolfas II suteikė jiems privilegijų chartiją. Buvo atgaivinta senoji Vienos žydų bendruomenė, o Prahoje, kur Rudolfas įkūrė savo dvarą, amžiaus pabaigoje gyveno jau 3 tūkst. žydų.**
Štai va... kaip galėjo Skuodo ekonomiką įsukti kolonistas vokietis, jei jis savo krašte to nepajėgė ir net nedarė. J. Chodkevičius buvo labai toli nuo ekonominių reikalų, jis buvo karo vyras. Ir tikrai talentingas. Ne be reikalo karalius jam Skuodą ir kitas žemes dovanojo, nes sugebėjo jo subinę išgelbėti, turėdamas gerokai mažesnes pajėgas. Be abejo, J. Chodkevičius į viską žiūrėjo labai paviršutiniškai, taip kaip ir mūsų valdžios vyrai visiškai nemato ir nesupranta kaip gyvena ir išgyvena paprastas lietuvis ir kodėl vis dar Lietuvoje yra kažkokių pinigų. Be abejo į ekonomiką ir pinigus jis žiūrėjo kaip kariškis, kuriam reikėjo pinigų jo kariuomenei išlaikyti ir nelabai rūpėjo kaip tai daroma. Tais laikais visi taip darė - visi iš miestų ir miestelių sunkė pinigą. Kilnojo vyno taurę, o darė Juozapas. Chodkevičius turėjo mintį, o Juozapas žinojo kaip ją paversti realybe. Bet ne Hansas.
[...] Didžiausią žydų stiprybę jiems teikė jų gebėjimas greitai pasinaudoti naujomis galimybėmis, atpažinti iškilusią beprecendentinę situaciją ir atrasti būdus su ja susidoroti. Krikščionys seniai buvo išmokę tvarkytis su įprastinėmis finansinėmis problemomis, bet jie buvo konservatyvūs ir lėtai reaguodavo į naujoves. XVIa, (1500-iesiems - mano pastaba) besibaigiant svarbiausia naujovė buvo nepaliaujamai augantis karo ir jo išlaidų mastas.
[...] 1618m. Vokietijoje prasidėjo Trisdešimties metų karas, ir jo pradžioje Habsburgams grėsė žlugimas. Neprarasti jiems pozicijų padėjo žydai, ypač Prahos finansininkas Jokūbas Bassevis.**
J. Chodkevičiaus sūnus, Jonas Karolis buvo dar kietesnis, nei jo tėvas ir dalyvavo tose peripetijose. Sėkmingai davė į skūrą švedams, kurių karalius turėjo didesnę armiją, nei Žečpospolitos, nors pati Švedija savo gyventojų skaičiumi buvo mažesnė. Matomai jis ir įžvelgė vietinių žydų naudą, o ne tinginių vokiečių-kolonistų...
[...]Šis baisus, Vokietiją sužlugdęs konflikatas įstūmė žydus į patį europinės ekonomikos centrą. Ištisus metus reikėdavo išlaikyti milžiniškas armijas žygyje, neretai - ir žiemą. Žiedų maisto tiekimo sistema Rytų Europoje įgalino aprūpinti jas maistu ir pašarais. Žydai statė patrankų liejyklas ir parako gamyklas, naršė Europą ir Rytus, ieškodami ginklų. O svarbiausia pelnė grynus pinigus, dažnai - išrasdami naujų būdų išnaudoti vangius imperijos resusrsus.
Tą patį darė ir Skuodo Juozapas.
[...] Dėl savo nepaprasto sugebėjimo aptikti trūkstamas atsargas ir surasti grynų pinigų atšiauriame ir priešiškame pasaulyje žydai netrukus tapo nepamainomais pagalbininkais visoms kariaujančioms pusėms. Kai katalikų puolimą atrėmė švedai ir daugumas Vokietijos žydų pateko liuteronų valdžion, šie ėmė versti žydus duoti priverstines paskolas. Tačiau nepraėjus nė metams žydai jau veikė kaip pagrindiniai švedų rangovai. Kaip ir Habsburgus, jie aprūpindavo juos maistu, amunicija ir, svarbiausia, arkliais. Negana to, kaip ir katalikai Habsburgai, liuteronų karo vadai suprato, jog žydai, būdami antrarūšiai piliečiai ir neretai persekiojama mažuma, pasitenkino būti apmokami kreditan, protekcijomis ir privilegijomis, - pastaroji forma įgalino juos užsidirbti pinigų sau patiems.**
Supratote principą. Tarkim, esu žydas. Ponui suteikiu kreditą ir mes abu žinome: jis negrąžins, o aš negausiu, tačiau vietoj to gaunu visokių privilegijų - leidimų kažką veikti, ko šiaip jau negaučiau ir iš to uždirbu daugiau nei iš kredito palūkanų.
Ilgainiui, į konfliktą įsitraukiant vis naujoms Europos valstybėms, Pareinės ir Elzaso, Bohemijos ir Vienos žydai aprūpino jas visas. Danų kariuomenės okupuotame Emerche Solomonas Gimperas pralobo pardavinėdamas jiems maisto produktus ir tabaką. Elzase žydai pardavinėjo kardinolo Richelieu armijai arklius ir pašarus. Už visas šias paslaugas jie pelnydavo privilegijuotą padėtį. Visas Prancūzijos jūrų laivyno pajėgas kontroliavęs Richelieu suteikė portugalų marranos ypatingą statusą uostuose, nors jie akivaizdžiai buvo ne krikščionys, o žydai. 1636m. Ferdinandas II savo karo vadams išleido įsakymą neapkrauti Wormso žydų priverstinėmis paskolomis, kariuomenės apgyvendinimu ar neskriausti kaip kitaip. Iš tikrųjų retai tepasitaikydavo, kad kuri nors pusė imtų žydus karo tarnybon. Ne tik imperijos karvedžiai, bet ir švedai bei liuteronai griežtai draudė plėšikauti žydų kvartaluose.
[...] Baigiamuoju karo etapu dvaro žydai veikė kaip ištisų armijų provizijų rangovai, nors pirmosios tikros sutartys su jais šiam reikalui datuojamos tik XVII a. šeštu dešimtmečiu (1650-1660m. - mano past.). Negana to, jie pasirodė esą ne mažiau naudingi ir taikos, ne vien karo metais. Jie tapo nuolatine absoliutinės kunigaikščių valstybės dalimi - kaupė pinigus gigantiškiems barokiniams rūmams ir planavo sostines, ypač būdingas šiam amžiui, taip pat kūrė ir įgyvendino merkantilines ekonomikos strategijas, palaikiusias šių valstybių gerovę.
Kai kurie žydai iš tiesų atliko vos ne pagrindinių ministrų vaidmenį vokiečių kunigaikščių dvaruose, padėjo jiems sukoncentruoti rūmuose politinę bei ekonominę galią, ir iš to  turėjo naudos ir valdovai, ir žydai. Vokietijoje buvo apie 20 šeimų tarnavusių Miunsterio kunigaikščiams-vyskupams, 5 - Hohenzollernams. Behrendsų šeima tarnavo Hanoverio dvare, Lehmarnai - Saksonijos, iš Fuerstų šeimos, Samuelis - Šlezvigo-Holšteino kunigaikščiams, Jeremijas - Meklenburgo kunigaikščiui, o Izraelis - Holšteino-Gotorpo dvare. Goldšmidtų šeima tarnavo keletui vokiečęių kunigaikščių, taip pat Danijos karališkajai šeimai. Iš tiesų Vokietijos žydai veikė ir Skandinavijos dvaruose. Lenkijos karaliai samdė Lehmannus ir Abensurus, Portugalijos monarchai - da Costas, Ispanijos - Bocarro šeimas.
[...] Žydų įgūdžiai sukaupti ir panaudoti milžiniškas grynųjų pinigų sumas lemiamai paveikė du iš stambiausių XVIIa. antros pusės karinių susidūrimų: padėjo Habsburgams sėkminagi atremti į Europą besiveržiančią Turkiją bei surengti kontrofenzyvą ir parėmė didžiąją koaliciją, sustabdžiusią Liudviko XIV mėginimą užvaldyti kontinentą.**
Tačiau paprastai žydų sistema, įgalinusi sukaupti ir permesti didžiausias sumas pinigų, tokia veiksminga ir buvo būtent šeimos ryšių dėka.
Dvaro žydai naudojosi didžiulėmis privilegijomis: galėjolengvai prieiti prie suvereno; turėjo teisę keliauti kur nori ir kada nori, priklausė ne žydų teismų ir ne vietos teismų jursidikcijai, bet kunigaikštiškąjam teismui - Hofgericht. Ne tik cisuomenėje apskritai, bet ir žydų visuomenėje jie sudarė atskirą klasę: dvaro žydai retai kada tuokdavosi ne su savo grupės nariais, Tad beveik visi tarpusavyje giminiavosi. Ne visuomet šios sąjungos pasiteisindavo [...] Maža to, šeimos principas dažniausiai sustiprindavo žydišką orientaciją tokiems žmonėms, kurie viena koja stovėjo viename pasaulyje, kita - kitame. Dvaro žydą lydėjopagunda susilieti su žėrinčiomis aristokratų visuomenėmis, kurioms jis tarnavo. Kai kurie greta oficialiųjų titulų įgydavo teisę turėti šarvus. Jiems būdavo leidžiama dėvėti kardą ar nešiotis pistoletą, joti žirgu ar važiuoti karieta; dvaro žydai ir jų šeimų moterys galėjo rengtis kaip tinkami. Bet užvis svarbiausia - jie galėjo gyventi kur ir kaip pageidavo. Galėjo nusipirkti namą už žydų kvartalo ribų ar net tokiame mieste, kur žydai nebūdavo įleidžiami.
[...] Trisdešimties metų karas vis labiau sunkė Lenkijos maisto eksporto išteklius. Būtent lenkiškų ryšių dėka įvairių armijų rangovai žydai taip sėkmingai susidorodavo su jų aprūpinimu. Tačiau daugiausia naudos iš to gavo lenkai žemvaldžiai; o nukentėjo labiausiai lenkai valstiečiai [...] Veikiant arendos sistemai,lenkų didikai už nustatytą mokestį išnuomodavo žydams ne tik žemę, bet ir visus kitus pastovius lėšų šaltinius - malūnus, alaus daryklas, spirito varyklas, smukles ir tiltų, bei kelių rinkliavas, - ir šiomis sąlygomis žydai klestėjo, o jų skaičius sparčiai augo. Bet pati ši sistema buvo nestabili ir neteisinga. Dažnai svetur gyvenantys ir išlaidūs žemvaldžiai nuolat spaudė žydus, keldami kainą kievieną kartą, kai atnaujindavo nuomos sutartį; žydai savo ruožtu engė valstiečius.**
Manau po šių gausių citatų jūs puikiai suprantate kur link pasuko J. Chodkevičiaus mintis. Jis nusivylė nepaslankiais vokiečiais kolonistais, kurie nemokėjo nei sukti, nei turėjo kokių nors ryšių. Iš jų stačiai nebuvo jokios naudos.
Ir kaip manote, kas J. Chodkevičiaus dvare tvarkė sąskaitas? Jis pats ar tas vokietis, kuris iškeliavo į rytus laimės ieškoti ir apsistojo Skuode, nes savo krašte jam nesisekė - buvo stačiai nevykėlis? Negi tikrai manote, jog naujamiestį statė Chodkevičius? Sėdėjo prie brėžinių, projektavo, svarstė, mąstė, skaičiavo... Ai, gal net savo rankomis plytą po plytos dėliojo - amatininkams šaukė: "Rastus vežk čia! Pamatus kask čia! Ei, tu - nemiegok..." Ne, Chodkevičius miesto nestatė - jis tik paliepė. Jis turėjo kur kas svarbesnių reikalų. Už jo nugaros stovėjo tas Juozapas - gudrus, apsukrus, su ryšiais, atstumtasis, tačiau išsireikalaujantis privilegijų ir teisių.
Nagi grįžkime prie Živilės Simutytės  teksto: "...vėliau šis draudimas buvo kiek sušvelnintas. Žydai Skuode galėjo užsiimti amatais, tačiau iki pat XVIII a. jiems buvo uždrausta kurtis ir verslu užsiimti naujamiestyje"
Ar dabar suprantate, kodėl tas draudimas buvo sušvelnintas ir kodėl Skuodui neprigijo vokiškas pavadinimas? Vokiečiai kolonistai tiesiog susmovė.
Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjau.
Per 363 metus, nuo pirmojo maro protrūkio Europoje 1347m. iki 1711m., Lietuvoje būta iki 22 atskirų maro pandemijos protrūkių, kurie tikriausiai nusinešdavo apie trečdalį gyventojų. Bet ne žydų. Kaip jau minėjau anksčiau, jie buvo labiau išsilavinę, labiau laikėsi higienos ir juos maras mažiau palietė. Ar įsivaizduojat tragedijos mastą? Teoriškai skaičiuojant, vidutiniškai epidemijos galėjo kilti kas 16 metų! Taigi žydams susklostė itin palankios sąlygos.
Tad kodėl atskiros jų šeimos nesuklestėjo taip kaip Vokietijoje, Britanijoje?
Kaip pagrindinė priežastis nurodoma - visagi jie buvo stipriai išnaudojami ir spaudžiami vietinių didikų, tokių kaip J. Chodkevičius. Iš kitos gi pusės žiūrint, jų populiacija čia buvo tokia gausi, kad dažnai šiemai teko vargšų dalia. Bet jie, būtent šių kraštų žydai, nepaprastai siekė išsilavinimo ir rūpinosi savo vaikų mokslingumu, nepriklausomai kokį sluoksnį atstovavo. Ir būtent vėliau jų palikuonys emigruos į Amerikos žemyną ir ten sukurs Jungtines Amerikos valstijas. Tai yra tai, ko nesupranta šių laikų valdantieji lietuviai - išsilavinimas yra ne tam, kad būtinai jį pritaikytum praktiškai, aukštasis išsilavinimas yra tam, kad tu būtum kitokiu, mąstančiu žmogum ir susiklosčius geroms aplinkybėms, sėkmingiau įveiktum konkurentus. Tarpukario Lietuvoje Smetona švietimui skyrė 12 proc. valstybės biudžeto, o dabar kiek ten... 1,5 proc. biudžeto? Juokinga. Jie mano, jei visus pavers santechnikais ir griovkasiais, Lietuva bus laimingesnė ir klestės. Neklestės - atsiras tik daugiau duobkasių. Galų gale, išsilavinimas yra reikalingas, kad tu įveiktum marą, koks jis bebūtų. O maras... maras lietuviams neišėjo į naudą ir Skuodą, matyt, išgelbėjo tik todėl, kad jis buvo ant prekybinio kelio, netoli jūros uostų ir jame gyveno nepaprastai daug žydų. Vėliau tai paliudijo savo užrašuose vyskupas Valančius. Na, jau kas drįs suabejoti Valančiumi, tam jau iškart akmeniu į galvą.
Štai kito Lietuvos miestelio pavyzdys...
Birštone buvo pilis, stiprus valdovo dvaras. 1578 m. čia gyveno apie 500 galvų. Birštonas lyderiavo Nemuno vidurupyje. Tačiau 1347-aisiais užgriuvo maras ir gaisras. 1630 m. dar viena maro banga, trukusi daugiau kaip pusmetį ir miesatelyje liko tik 350 gyventojų. Dėl demografinio ir jį lydėjusio ekonominio nuosmukio valsčius prarado savo reikšmę ir jau nuo 1647 m. šaltiniuose minimas naujas administracinis centras – Prienai. Va taip, paprastai. Nežinant šitų faktų, galima būtų teigti, jog Birštonas anais laikais buvęs mažas, nereikšmingas miesteliūkštis. Na, bažnytkaimis... O koks buvo Skuodas iki pirmosios maro bangos? Jis buvo toli nuo rašytinių šaltinių, todėl Skuodo ir nebuvo. O Birštonas buvo ir net pilį turėjo, nes netoliese Vicka kunigaikštis sukinėjosi - tas bandiūga, aferiūga. Nes Birštonas buvo karališkasis kurortas, kuriame ilsėjosi LDK karališkoji aukštuomenė: Kazimieras Jogailaitis Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. 1549 m. Žygimantas Augustas Birštoną užrašė Barborai Radvilaitei. O kas buvo Skuodas? Mes dar pavartaliosime tą temą ne kartą ir kuo toliau, tuo giliau rausimės žemyn į praeitį. Bet žinokite, jog miestas ar žemės, ar kraštas viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minimas tada, kada dalijamas arba kai priklauso ponui. Skuodas gi tapo privatus, pono nuosavybe - buvo padovanotas tik 1568 metais ir tuo didžiuokimės! Iki tol jis buvo valstybinis - karaliaus žemės. Galbūt todėl mažiau ir pateko kitų akių domėn. Bet mes dar apie tai kalbėsimės. Grimsime vis gilyn ir gilyn.
Tačiau prieš grimstan pateiksiu ir kitą gyvą istoriją.
Buvau Lyduvėnuose - ten kur tas ilgiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas: 42m. aukščio ir 600 m. ilgio. Dabar ta vietovė merdėja. O žinote kodėl? Ogi... Paskaitykite, dar truputį. Dar kantrybės...
1594m. Lyduvėnuose gyveno 36 šeimos, 1841m. - 283 galvos, 1923 - 547 galvos. Antro pasaulinio karo metu buvo išžudyta 300 Lyduvėnų žydų (Skuode 2-3 sykius daugiau).  Po to gyvenvietė patyrė regresą: 1959 čia gyveno 271 galvos, 1979m. - 212,  2001m. - 125, 2008m. - 124. 2007 metais čia uždarė mokyklą, kuri buvo atidaryta 1852m. Šie sausi faktai labai iškalbingi. Miestelis neteko žydų ir miršta. Lietuva ir Lenkija neteko žydų ir nevyniojant tiesios į vatą - šiuo metu gyena prastai. Tačiau tai tik 1/25 dedamoji šių žemių problemų dalis.

Šaltiniai:
** - ["Žydų istorija", Paul Johnson].
*** - ["Dievo žaislas: Lenkijos istorija", Norman Davies]
**** - [Žydai Lietuvoje: istorija, kultūra, paveldas"]


2017 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

Ak, tos moterys



389-oji istorija. Moterys niekad nesako: "Atsiprašau!"
Ieškau vaiko kepurės - nerandu nors užsimušk. Sugeba paslėpti. Bet ji teigia, jog turi sistemą. Niekad nerandu ir vaiko kelnių. O mano mažiukas be kelnių - ne vyras.
Ieškau kepurės, bet randu ant komodos į šaliką suvyniotas žirkles ir kamščiatraukį. Niekad nerastum, nors užsimušk. Vakar naktį ieškojau kamščiatraukio - iššniukštinėjau su lūpa visą barą, visą virtuvinių įrankių stalčių - neradau.
Kur ji padėjo kamščiatraukį!
Juk buvo pasiėmusi, kai prieš tris dienas ėjome į mokyklą puošti klasės. Mokytoja pasakė, jog pavakarosim. Tad mes pasiėmėm vyno ir kamščiatraukį - savaime suprantamas dalykas yra "vakaroti". Vyno neištraukėm, nes paaiškėjo, jog ne visai tokia nuotaika - mamos karpo tyliai kaip pelės, susikaupusios namukus iš popieriaus. Vyną parsinešėm. Žmona iš rankinuko traukė žirkles, kamščiatraukį ir padėjo ant komodos. Paskui visai tai susivijo į šaliką... savaime.
Paskambinu žmonai, o ji sako kad žinojusi kur visa tai.
Bet aš nežinojau!
O man vakar reikėjo... Dar gausiu pylos už tai kad slapčia butelį vyno išgėriau. Anokia čia tragedija - norėjau ir išgeriau, juk vynas ne kolekcinis - stalo. Vistiek lietuviai daugiausia geria pasaulyje, nes žiema, nes šalta. Vyno butelį atidariau mažuoju pirštuku įstumdamas kamštį vidun - kaip buvau išmokęs žiloje jaunystėje. Teisybė sakoma: "Ką išmoksti, ant kupros nenešioji..."
Gerai. Ieškau toliau vaiko kepurės. Žvilgsnis užkliūva už minkštos kėdutės priešais didelį veidrodį. Čia žmona visad pasideda rankinuką. Jokiu būdu jo negalima numesti ant grindų - pinigai pabėgs. Prietaras. Tegu. Jau išmokau, jog mano moters rankinukas šventas, tačiau ką čia veikia jos tapkutės su aukštais, kailiniuotais auliukais? Dailiai padėtos, žiūri snapais į mane. Gal jau ir jose ėmė pinigai veistis. Na, jau ne brangutės, numesiu aš jus ant grindų.
Ak, tos moterys - niekad nepaskys: "Atsiprašau!", nors joms ir parašai SMS žinutę: "1. Vaiko kepurę radau jo brolio kepurėje. 2. Žirkles ir kamščiatraukį radau kažkodėl suvyniotus į šaliką. 3. Tavo tapkutės kažkodėl kėpsojo ant suoliuko prie veidrodžio. 4. ir kai skambinu - atsiliepk į skambutį. 5. Myliu tave."
Perskaitė - paskambino:
-Aš susirinkime, negalėjau atsiliepti...
-Bet kai tu man skambini ir aš negaliu atsiliepti, tu paskui pakeli didžiulį vėją...
-Baik!
Ak, tos moterys...
Jos niekad nesako: "Atsiprašau!".

2017 m. kovo 21 d., antradienis

Skuodas - ne tas, kuriuo jis laikomas




387-oji istorija. Čia iš tuščio į kiaurą papilstysiu apie miesto sampratą ir apie Skuodą kaip labai seną miestą.
Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog pačios pirmosios žydų sinagogos Lietuvoje buvo pastatytos trijuose miestuose - vienas iš jų Skuodas. Kalbu ne apie seniausias išlikusias. Seniausia išlikusi, be abejo, yra Pakruojyje. Kalbu apie seniausiai statytas. Viena tokia buvo Skuode.
-Kaži ką tai galėtų reikšti? - gudriai nusišypso man senas, kumpanosis, storalūpis žydas Epšteinas.
Tai reiškia tik tai, jog viena pirmųjų ir seniausių Lietuvoje žydų bendruomenių įsikūrė Skuode. Klausimas kodėl būtent čia?!
Atsakymas galėtų glūdėti ekonomikoje. Pro Skuodą nuo seniausių (gal netgi akmens amžiaus) laikų ėjo prekybinis kelias iš šiaurės, pradedant gyvenviete Nevos žiotyse, kur dabar stovi rusų miestas Sankt-peterburgas, kurį pastatė Petras I, išspardęs vietinius senbuvius. Tuo pačiu tikėtina, jog pro Skuodą ėjo ir gintaro kelias. Apie tai jau esu rašęs anksčiau - spausk čia>>.
Skuodas kaip gyvenvietė ar miestas - kaip norite taip vadinkite - dažnai žymimas įvairiuose labai senuose žemėlapiuose. Jeigu jis nebūtų buvęs toks svarbus, niekam nebūtų rūpėjęs.
Ar tai buvo miestas ar gyvenvietė? Teigiama, jog jį miestu mes galime įvardyti tik nuo to momento, kai gavo savivaldos teises, nuo 1572 gegužės 17d.. tarsi iki tol jis negalėjo būti miestu? Tarkim, kalbant apie senovinę Kernavę, ji buvo tokio dydžio, jog lengvai gyventojų skaičiumi galėjo prilygti dideliam miestui. Viduramžių miestai buvo neįtikėtinai maži. Tik nedaugėlis jų turėjo per du tūkstančius žmonių. Net didžiausiuose – Florencijoje ir Paryžiuje gyveno mažiau kaip du šimtai tūkstančių. Gi sapėjama, kad Kernavėje gyveno per 500 žmonių ir ji buvusi lietuvių sostinė.
Tačiau Skuodas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas anksčiau (1253m.) nei pati Kernavė (1279 m. eiliuotojoje Livonijos kronikoje).
Kernavė suklestėjo Traidenio (1269–1282 m.) ir Vytenio (1295–1316 m.) valdymo laikais ir turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika ha. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8-10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. Miestiečiai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba [Wikipedija].
Kokius Lietuvos miestus mes matome 1776 m. žemėlapio fragmente? Skuodas jame yra. Vadinasi jis buvo labai svarbus.
Kernavė niekad neturėjo viduramžių miesto teisių, bet nepaisant to jis vistiek vadinamas miestu. Viduramžių miestų teisė atsirado kai Magdeburgo arkivyskupas Vichmano XII a. II pusėje (kad būtų aiškiau - tarp 1150 ir 1200 metų) savo miestiečiams suteiktė privilegijų. Taip tos teisės ir atsirado. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog iki tol pasaulyje neegzistavo jokie miestai - tik gyvenvietės.
Mūsų eros pradžioje miestai klestėjo jau daugelyje pasaulio regionų. Tuo metu didžiausi pasaulio miestai buvo Roma - apie 800 tūkst. ar milijonas gyventojų. Palyginkite - Vilniuje dabar gyvena maždaug 570 tūkst. Antai, Konstantinopolyje (seniau buvo vadinamas Bizantijumi, o nuo 1930-ųjų perkrikštytas į Stambulą) gyveno apie 350-500 tūkst. - tiek, kiek dabar Kaune gyvena. Prieš du tūkstančius metų tai buvo didžiausi pasaulio miestai! Didžiausi. O kas tuomet turėjo būti mažas miestas? Dabartinėmis akimis žiūrint gyvenvietė.
Apskritai, kas visais amžiais buvo laikoma miestu?
Miestas – gyvenvietė, kurioje gyvena didelis skaičius gyventojų. Miestas paprastai susideda iš gyvenamųjų, pramoninių ir verslo rajonų bei atlieka administracines funkcijas, kurios gali būti platesnės nei paties miesto teritorija. Didžiąją miesto dalį paprastai užima pastatai, keliai ir gatvės. Civilizacija atsiranda kartu su miestu ir mieste (architektūra, raštas, teisė, kultas ir t. t.). Miestas egzistuoja kaip visuomenės integracijos forma. [Wikipedija]
Toks apibėržimas ir su tuo negalime nesutikti. Jeigu iki viduramžių ir viduramžių laikotarpiu  (iki savivaldos teisių atsiradimo) dabartinio Skuodo vietoje gyveno didesnė sankaupa žmonių, nei apylinkėse, vadinasi tai buvo mietas.
Ar galėjo taip būti? Galėjo, nes pro jį ėjo senas prekybinis kelias į šiaurę ir į pietus. Kito kelio nebuvo.
Ar tai tikrai senas miestas?
Istoriją pradėjau nuo žydų. Skuodo istorija neatsiejama nuo jų. Jie yra tas tam tikras hipotetinis faktas, įrodantis, jog  dar iki savivaldos teisių gavimo, čia jau gyveno didelė sankaupa žmonių - greta vienas kito. Kodėl taip tvirtinu?
Buvusi sinagoga Daukanto gatvėje. 
Neva, viena iš trijų seniausiai statytų Lietuvoje. Skuodas
XI-XII a. lenkijos rašytiniuose šaltiniuose jau buvo žinių apie atvykstančius žydų pirklius. Jie be abejonės užklydo ir į Lietuvą. Ir tikėtina, jog visų pirmiausia jie pasirodė Žemaitijoje, nes pro čia, pro Skuodą ėjo svarbus prekybinis kelias į šiaurę. 1388m. mūsų Vytautas, be kurio mes būtume ne mes, nusižiūrėjęs į kitų Europos valstybių patirtį, suteikė pirmąją privilegiją tuo metu jau veikusiai Brastos bendruomenei. Netrukus jau minima ir Trakų bendruomenė. Manoma, kad LDK, kaip ir Lenkijoje, žydų bendruomenės formavosi iš Vakarų Europoje gyvenusių, bet turėjusių bėgti nuo persekiotojų, išvarytų iš geresnio gyvenimo ieškojusių žydų. Tačiau esama prielaidų, kad jie ėjo ir iš Raudonosios Rusios. Nenutrūkstamas žydų bendruomenių paplitimas Lietuvoje prasidėjo 1503m, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras leido jo paties išvytiems žydams grįžti į miestus, kuriuose tie anksčiau gyveno ["Žydai Lietuvoje. Istorija, Kultūra, paveldas"].
Jeigu, kaip teigia patys žydai, Skuodo sinagoga buvo viena iš trijų anksčiausiai Lietuvoje statytų, vadinasi vieni pirmųjų žydų pasirodė būtent Skuode. Stebėtis nereikia - juk ėjo prekybinis kelias. Pirkliai seniai žinojo, jog čia gyvena žmonės, nes čia apsistodavo atsipūsti ir paprekiauti. O kai Vokietijoje, Prancūzijoje juos ėmė spausti - atsikėlė čia gyventi. Juk ir šių laikų verslininkai, kai juos ima spausti, perkelia savo kapitalą į svečias šalis - kur geriau, kur žuviai giliau.
Patys žydai teigia, jog iš rytų atkeliavę žydų pirkliai LDK ir Lenkijos teritorijoje ėmė kurtis dar Xa., o tai yra 900-1000-iejimetai. Jie kūrėsi prekybinių kelių mazguose. Vienas tokių kelių ėjo per Šiaurės Europą, nuo Ispanijos iki Bizantijos ["Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje"]. Be jokios abejonės, jis kažkur Europoje kirtosi su senuoju Gintaro keliu. Jei jie šmirinėjo čia pirmyn atgal, jie traukė ir aukštyn, į Šiaurę, pro Skuodą, link Nevos žiočių. Prie žydų dar grįšiu, bet jau kitose istorijose.
Kuo taip svarbu, jog žydai pirmučiausiai atrado Skuodą? Tai tik įrodo, jog miesto čia būta nuo seno. Ne kaimo, ne trys triobos stovėjo, o miesto būta.
Ir nereikia naiviai manyti, jei 1572 metais, kai Chodkevičius išrūpino miestui savivaldos teises, žydų čia negyventa. Gyveno, tik neturėjo pakankamai teisių - privilegijų. Ponas apsižiūrėjo: žydų yra, vieta gera (kryžkelė) - ot, imsiu ir išrūpinsiu Skuodui viduramžiškas savivaldos teises. Eis dar didesnis pinigas.
Būtų naivu manyti, jog miestas susikūrė tik 1572-ais, lygiai taip pat kaip manyti, jog pasaulis prieš šimtą metų buvo juodai-baltas, nes nebuvo spalvoto kino ir fotografijos.
Tai tik prielaidos. Visa istorija susideda didžiuma dalimi iš prielaidų, hipotezių, išvestinių hipotezių, remiantis gretutiniais faktais netyčia kažkur ufiksuotais ir išlikusiais iki mūsų dienų. Išlikusiais! O kiek daug ko galėjo būti užfiksuota, bet neišlikę?
Pietinių Kuršo žemių dalybų dokumentas.
Žinoma, čia ne originalas
O kaip su Skuodu? Kas jis iki buvo iki 1572-ųjų? Miestas ar gyvenvietė... kaimas... O kas jis buvo tarkim 1005-ais? Ne, ne, tais metais nieko nenutiko - datą parašiau bet kokią. Jei jis turėjo bent 100 gyventojų, jis jau galėjo būti miestas. Iš pažiūros šimtas yra visai nedaug, tačiau tais laikais žmonių buvo gerokai mažiau. Geroookai. Šiuolaikinė gyvenvietė anais laikais jau būtų didžiulis miestas.
Kai Skuodas minimas pirmą kartą, 1253 m. (kaip Scoden, Sckoden), kai priklausė Ceklio žemei, jis niekaip neįvardijamas. Tarp kitko niekaip neįvardijama ir Klaipėda. Nors be abejonės ten jau buvo miestukas, nes stovėjo pilis.
Skuodo gi vardas pirmą kartą paminėtas 1253 m. Pietinių Kuršo žemių dalybų dokumente.
Ir kaip jame tas Skuodas minimas? Kaip kaimas, kaip pilis, kaip miestas ar kaip žemė? Ar niekaip neįvardijamas - tik Skuodas ir gana. Taip, tik Skuodas.
Mes mėgstame remtis senoviniais dokumentais kaip nepajudinama tiesa, nors žmonės klysta visais laikais, o dėl pačių įvairiausių motyvų tuos pačius daiktus, vietoves apibrėžia skirtingai arba apskritai tik pamini pavadinimą. Nes daugiau nereikėjo, nes gal nebuvo paranku, nes galgi tiesiog tai laikė nereikšminga smulkmena.
Atydžiai perskaičiau Pietinių Kuršo žemių dalybų dokumentą. Tarkim, Kuldyga minima tik kaip žemės, nors ten jau buvo pastatyta pilis (iki dokumento surašymo) 1244m. Tad aklai remdamiesi dokumentu galėtume teigti, kad Kuldygoje nebuvo jokios pilies, o Klaipėda įvardijama kaip pilis - tad ten nebuvo jokio miesto. Tik pilis. O Skuodas buvęs nei "žemės", nei "pilis", nei "miestas" - tiesiog kažkoks Skuodas.
Kernavė viduramžiais. Rekonstrukcijos autoriai: A. Luchtanas, D. Grigonienė
Grįžkime į Kernavę. To medinio miesto, kuris plytėjo Nėries pakrantėje, piliakalnių papėdėje, dabar nelikę nė kvapo. Jis buvo atrastas tik 1979 m. Kernavėje pradėjus nuoseklius archeologinius tyrimus. Taip kaip sunkyko Kernavė, galėjo sunkyti ir Skuodas. Tik skirtumas nuo Kernavės, jog Skuode niekad nebuvo atlikti nuoseklūs (tik epizodiniai) archeologiniai kasinėjimai. Ir jeigu apie 1572-uosius Skuodas buvo sunykęs, tai dar nereiškia, kad jo nebūta didelio ir reikšmingo, nes maždaug tame amžiuje daugelis senųjų Lietuvos miestų nyko (žinoma ne visi). Tai buvo laikai, kai viskas keitėsi. Keitėsai politika, kultūra - ėjo užmarštin pagonybė. Viena era keitė kitą.
O Skuodo žemės juk senos. Oi, senos...
Skuodo rajone yra tokie Kernai. Kodėl Kernai? Kuo čia dėti Kernai?!
Manoma, jog Kernavės vardas tikriausiai hidroniminis, nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone. [Wikipedija].
Nagi toliau toliau Panevėžio niekas ir nepasižvalgė... matomai... Dar grįšiu prie Kernų, prie Būdvietės, prie Krakių, prie Tėvelių....
Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą.
Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio [wikipedija].
Kernai ir kunigaikštis Kernius. Ar jums nekelia jokių asociacijų. Gali būti, jog ta frazė, kad "Lietuvos istorija ir pati Lietuva prasideda nuo Skuodo" turi kur kas gilesnę reikšmę. Bet apie tas fantazijas kitose istorijose.
Nepapasakojau nieko naujo. Tik kitaip sudėliojau visiems žinomus faktus. Kai tariamas žodis "kaltas" jo reikšmė priklauso nuo kirčio.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 


2017 m. kovo 20 d., pirmadienis

Dar kartą apie Skuodo "sriutupį"



Lukė skalavo šios kūtės pamatus...

386-oji istorija. Jei kas nors pastebėjote priešpiet pro jūsų "užkūtes" žingsniuojnatį keistą žmogų, tai ten buvau aš. Apie Skuodą galima dėlioti faktus neatsilupant nuo darbastalio, bet kartais jį reikia išmatuoti nuosavais žingsniais, kad suprastum ir pajustum.
Jums jau rašiau apie upelį, kurį skuodiškiai palaidojo po žeme - spausk čia ir skaityk>>. Tačiau man norėjosi pamatyti jo kapą. Tad tą darganotą rytą ėjau juo nuo Šiaulių iki Gėlių gatvės. Nieko nelikę iš to gurguliuojančio upelio, kurį kadaise žmonės vadino Lukne, o paskui pamiršo jo vardą.
Čia tekėjo Luknė - "sriutupis" - Laisvės g. užkulisiai
Beveik tiksliai išsiaiškinau jo nužudymo datą. Apie 1950-uosius metus žmonės jį dar mena kaip skaidrų, maždaug metro, pusantro pločio upelį su saulutėje blizgančiais vandenimis ir akmenuotu dugnu, prie kurio moterys skalbdavo rūbus. Tačiau apie 1977-uosius pats pro jį žingsniuodamas jau mačiau srutomis dvokiantį "myžupalį". Štai kada jis žuvo. Ir jau labai aišku, kuri skuodiškių karta jį pasmaugė, o paskui ir užkasė. Dvokiančius lavonus užkasa, kad nebadytų mums akių, kad neužtrauktų dvasios.
Iš Skuodo išteka Luknė...
Jo vietoje net ankstyvą pavasarį žolė žaliai žalia. Ir tik įduba, kaip susmigęs kapas mena, kad čia kažko būta.
Luknė-"sriutupis"
Ėjau tol, kol nesustabdė tvoros ir džiaugiausi, jog kolei kas nėra lentelių "privati valda". Paskui perlipau Laisvę ir pažiūrėjau į dvokiantį metrinį vamzdį, užu kurio telkšojo pelkynai. Apeidamas krūmynus radau dar iš sovietinių laikų užsilikusį "Vokės" indelį, o jau tolėliau aptikau ir tai, kas liko iš gražuolės Luknės. Ten gyvenantys žmonės dar bando prižiūrėti krantus ir kuopti jos dugną, nesgi dabar jos vaga teprimena tik kažkokį susmirdusį tvenkinį, kuris vėl susiaurėja ir visgi įteka į sraunią Bartuvą. Iš pažiūros jis tik perpus siauresnis. Visai gali būti, jog Luknės upelis žiloje senovėje buvo ne kas kita, o Bartuvos senvagė, bet
Skuodo Luknė čia įteka į Bartuvą
kai upė dėl kažkokių priežasčių pakeitė vagą, ta virto Lukne. Paskui atėjo žmonės. Aname Bartuvos krante įkūrė gyvenvietę, o vėliau šiapus ponas pastatė dvarą, o žemėms valdyti ir degtinei varyti pasikvietė žydus. Tie ir įsikūrė tarp senosios vagos ir naujosios. Vieni rentė namus palei Bartuvos vagą, o kiti palei Luknės upelį. Priešais pasodino sodus, o per vidurį ėjo gatvė ir čia buvo turgus. Žydų turgus. Arklių turgus... Arklių prūdas. Ponas žydus pasikvietė, buvusio pono žemėje jų ainiai ir atgulė.
Tarp tų dviejų vagų niekad nebuvo jokio miško ir pievos buvo prastos. Čia veisėsi krūmynai, alksnynai, augo dilgėlės ir gluosniai. Tai buvo nyki žemė, todėl ponas ją ir skyrė žydams įsikurti.
Dabar net Lietuvos žemėlapiuose Luknės upelio neliko, nors jo pusiau gyva "uodega" vis dar kažką veikianti yra įvardijama gėdingai "Sriutupiu" - taip kaip jį pakrikštijo jį nugalabiję skuodiškiai. Gal net žuvų ten esama. Bet neduok die, tokias į stalą patiekti.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Skuodas - ne tas, kuriuo jis laikomas - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>>

2017 m. kovo 4 d., šeštadienis

Žmonių nuoma Lietuvoje



385-oji istorija. Vakar gavau keistą spam'ą. Jūs su reklama, gaunama į elektroninę pašto dėžutę kovojate, užsistatote visokius filtrus, o aš atlaidžiai į tai žiūriu. Pripratau kasdien apsivalyti.
Vakar gavau labai keistą reklaminį laišką...
Nagi, pasvarstykime, kas galėtų atsitikti su daiktu, kuris išnuomojamas? Gali sulūžti, sugesti, nes bus nemokšiškai naudojamas. Dažnai šeimininkas savo daiktus myli, juos gerai pažįsta, todėl šie ilgiau tarnauja.
Kodėl mes vengiame skolinti daiktus? Nes jų gailime, nes juos mylime, nes nepasitikime tuo, kuris tuos daiktus savo negrabiomis rankomis, be suvokimo paims ir jais naudosis.
Bet pasvarstykime... Ar išnuomotumėte kam nors savo žmoną? Tuoj vyrai šuktels: "Mielai!", nes patys mielai ką nors išsinuomotų, bet juk iš tiesų tai NE!
Ar išnuomotumėte savo vaiką? Ne. Nebent būtumėte paskutinis latras, girtuoklis. Ir be abejonės, jei tik įstatymai nebaustų, atsirastų tokių, kurie išparduotų savo vaikus naujiemsa šeimininkams arba dalimis. Skamba žiauriai, bet tuo neabejoju.
Mes dažnai daiktus perkame lyzingu. Kas tai ?
Angliškai to lease - „nuomoti. Tai "finansinė nuoma". Įsidėmėkite, nuoma. Apibrėžimas: "tai sutartis, pagal kurią viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita."
Kodėl atsirado tokia pardavimo forma? Nes žmogus per mažai uždirba, nes jam nuolat trūksta pinigų, neįstengia sutaupyti pinigų, o pardavėjas vistiek kažkaip nori iškišti savoprekę. Bet pastebėkite, turtingi nesinaudoja lyzingu - turtingi perka. Ar jūs norėtumėte nusipirkti žmogų, kad jis dirbtų jūsų ūkyje ir gyventų kur nors tvarte? Žinoma, jei būtumėte turtingas?...
Ar norėtumėte save kam nors išnuomoti? Jums nuojauta kužda, jog NE. Nesgi greičiausiai tai kažkaip asocijuojasi su vergove. Jūs jaučiate, jei jūs save išnuomotumėte kam nors, greičiausiai prarastumėte dalį savo žmogiškųjų teisių, nesgi yra ne tas pat "pas kažką dirbti" ir "kažkam išsinuomoti"? Na, o jeigu jus kas nors išnuomotų? A, jeigu žmona jūs išnuomotų gražiai, virnišai kaimynei, jei jūsų vyras jus išnuomotų kokiam tomui kruzui, jūs neprieštarautumėte. Bet jeigu jus išnuomotų kokiam nepažystamama suskiui? Ar norėtumėte, kad išnuomotų? A, jau girdžiu: "Jei gerai sumokėtų, kodėl ne!". Taip, taip... žmonės iš nevilties, siekdami išgyventi pardavinėja savo organus, savo plaukus, moterys pardavinėja save. Taip, taip...
O kas yra vergovė? Kad viską suprastumėte ir nereikėtų su manimi ginčytis, priminsiu.
Vergovė – sistema, kurioje žmogus yra laikomas kito žmogaus nuosavybe, vienašaliai verčiamas dirbti prieš savo valią, gali būti parduodamas ar išmainomas kaip nuosavybė, neturi teisės atsisakyti dirbti, išvykti ar reikalauti už darbą atlyginimo. 1926 m. Konvencija dėl vergovės ją apibūdina taip: „asmens padėtis arba būsena, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės“.
O dabar jau galime pasikalbėti ir apie reklaminio laiško turinį, kartu paskaitykime jo ištraukas:
"Darbuotojų nuoma (laikinasis įdarbinimas) – darbdaviams ypač patogus žmogiškųjų išteklių valdymo būdas /.../ Kuo darbuotojų nuoma patogiau už kitus įdarbinimo būdus?
Mažiau įsipareigojimų, paprastesnis darbo santykių administravimas. Atsižvelgiant į jūsų poreikius, sudaroma personalo nuomos sutartis, todėl nereikia pasirašyti darbo sutarties su kiekvienu darbuotoju atskirai. Mes rūpinamės darbuotojų atlyginimų, išmokų, taip pat mokesčių mokėjimu ir apskaita. Jums nereikia spręsti darbuotojų atostogų, nedarbo ir kitų klausimų. Personalo nuoma sudaro galimybes didinti darbo jėgą, nedidinat etatų skaičiaus..."
Gražiai pateikta idėja neatrodo taip jaubaisiai...
Toliau necituosiu. Įsiskaitėte? Atydžiai? Žmonės yra įvardijami kaip daiktai, kaip žvyras, kaip kokie akmenys, kaip mediena - IŠTEKLIAI.
O toliau... jeigu tu išsdiuomoji darbuotoją - ne, SAMDAI, o nuomojiesi (!) - tau mažiau įsipareigojimų! Prieš ką?! Prieš valstybę - viena, prieš dirbantyjį - antra. Aš kaip suprantu nuomojamas darbuotojas visgi praranda dalį savo teisių... Juk tikrai praranda. kai pasirašote su darbdaviu kolektyvinę darbo sutartį, jums apibrėžiamos pareigybės. tačiau kai jūs esate išnuomojamas kažkam, su tuo kažku nesdate aptaręs jokių pareigybių, vadinasi jis lyg ir gali su jumis daug daugiau nuveikti: aprėkti, versti padaryti ne visa tai ką įsivaizduojate, dirbti ilgiau, sunkiau, o gal ir per kuprą suduoti... Kam pasiskųsite? Juk jūs esate išnuomotas. Pasiskųsite savo darbdaviui? Du "šeimininkai" susitiks: "jūsų nuomininkas" ir "jūsų nuomotojas" ir aptars susidariusią situaciją. Tik žiūrėkit, kad po jūsų skundo, jūsų darbdavys neišmestų jūsų iš savo įmonės inventorinio sąrašo - duomenų bazės. Juk jūs jau nebe žmogus. Jei jus gali išnuomoti, jūs jau inventorius, darbo priemonė - daiktas. Tiesiog įmonės daiktas.
Be abejonės, galima ginčytis ir tarti, kad viskas yra ne taip, kaip sakau, kad tai yra tik apibrėžimų ir žodžių žaismas, jog darbuotojas apsaugotas. Tačiau man nepatinka pati tendencija - žmonių nuoma... Tai yra taip netoli link kito žingsnio - lyzingo... ir tiesiog prekybos žmonėmis... vergovės...
Be abejonės aš klystu, bet man atrodo, jog "žmogiškųjų išteklių" nuoma atsiduoda vergove. Žmogus taip tampa darbdavio nuosavybė, kurią gali išnuomoti bet kam. Ir išnuomotas darbuotojas negali atsisakyti dirbti - jis gi dirba "nuomotojui". Taip, taip... taip dar nėra. Bet pakaks, jog pradžoiai apsiprasime su darbuotojų nuoma. Paskui galėsime pereiti prie kitokių terminų ir sampratų. Svarbu apsiprasti su pakitusia visuomenės būsena.
Ir tokių nemalonių tendencijų yra daugiau... kurioms mes neprieštaraujame ir jų nepastebime, ir jos braunasi į mūsų sąmonę, ketindamos tapti gyvenimo normomis. Man nepatinka, kai moteris, turtingus vyrams parūpinanti vienadienėmis gražuolėmis yra įvardijama kaip verslininkė. Juk tai tiesiog savadąvimas, tai prostitucija įvilkta į pažinčių tarnybos verslo rūbą. A, tiesa, tas verslas Londone, bet pati moteris visuomenei kaip verslininkė pristatoma TV laidoje - kaip sėkmės istorija. Man nepatinka Rusijoje keliantis galvą rusiškas fašizmas, man nepatinka lenko pasisakymai Europarlamente, jog moteris reikia pastatyti į vietą, o Hitleris lyg ir niekuo dėtas dėl žydų žudymo. Man nepatinka, kai septynmetė mergaitė parašo Google vadovui laišką, jog užaugusi norėtų dirbti pas juos ir ji gauna atsakymą, jog turėsianti daug, daug dirbti ir tada GAL tapsianti jų darbuotoja. Man nepatinka ne pats faktas, o tendencija, kai jau septynmetis žmogiukas yra priverstas galvoti apie tai, jog jam teks "daug, daug dirbti". Man nepatinka, kaip mūsų televizija pateikia patį faktą kaip kažką nuostabaus, šalia parodydama siužetą apie austrąlą berniuką, kuris nuo mažens mėgsta kirpti vilnas. Mums yra peršama mintis, jog kiekvienas žmogus turi likti savo vietoje ir labai daug dirbti - daug kam šiuolaikiniame pasaulyje kastos būtų labai ir labai priimtinas dalykas. IT specialistų kasta, santechnikų kasta, vilnų kirpėjų kasta... Daug kas nepatinka, kai žvelgi iš labai aukštai...
Ir teigiama, jog darbuotojų nuoma Europoje populiarėja. Ne, ne, aš nejuodinu Europos, nejuodinu Lietuvos - man tiesiog neramu. Visame pasaulyje šiuo metu vyksta didžiuliai pokyčiai - jūs tai kiekvienas jaučiate. Nemanykite, kad vyksta pokyčiai tik politikoje, nemanykite, jog vien karinės pajėgos juda iš teritorijos į teritoriją ir kaupiasi pasieniuose. Kažkas veržiasi į mūsų sąmonę, į mūsų protus - mums nori įpiršti kitas vertybes, kitą supratimą. Ar tai yra konkretūs žmonės? Gali būti. Tačiau tai jau sąmokslo teorija. Noriu tikėti, kad taip nėra. Tiesiog verslas ieško naujų būdų kaip apeiti įstatymus, o juos apeiti nori, jog visame pasaulyje su ekonomika yra labai prastai. Tik kad nesibaigtų tai naujų-senų normų įtvirtinimu. Sakoma, jog istorija sukasi spirale ir mėgsta pasikartoti.
Neramu, jog visai nepastebimai gali pakisti mūsų gyvenimo normos. ne per dieną, mėnesį ar metus, o per kokius 10-20 metų. Norma bus nuomotis žmogų, galbūt paskui taps norma save nuomoti pagal išperkamąją nuomą, o galiausiai vergovė gal atrodys visai šiuolaikiškai...

2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Knygų mugė. Prarasta bet kokia savigarba. Autorinės teisės. Melas



384-oji istorija. Lietuvoje šventė skaitytojams - knygų mugė. Ir aš ten būsiu, nes pakviestas.
Ta proga pašnekėsiu apie mūsų prarastą savigarbą.
Nes šūdas užvirė.
Aš nesu rašytojas, tačiau gal juo noriu tapti. Aš nežinau.
Eina gandas, jog mūsuose vis labiau populiarėja savi autoriai. Nieko nuostabaus - rašo visi kas gali ir kas negali.
Lietuvoje, jei MIRTINAI norisi rašyti, knygas žmonėms reikia rašyti veltui su reikalavimu, kad nė viena leidykla nepasinaudotų tavo darbu, kad leidykla nepavogtų tavo kūrinių, kad leidyklos neatimų iš tavęs autorinių teisių metams-penkeriems.
Tuoj paaiškinsiu kodėl VELTUI.
Pasiūliau vienai solidžiai leidyklai pasaką, maždaug 200 psl apimties - knygą. Man pasiūlė 500€ honorarą ir ne daugiau.
pabrėžiu: leidykla stambi, įėjus visur viskas naujai tviska, marmurai spindi...
Man leidyklos redaktorė sako: "Jūs nuostabiai rašote. Jūs taip puikiai parašėte, jog reikėtų paprašyti iš Kultūros ministerijos finansavimo, jei gautume, tai jums tada galėtume sumokėti 800€."
O aš pagalavojau: "O tu rupūže, kaip daug man čia atseikėsit! O kiek jūs iš to gausit ir uždirbsit?"
Balsu nepasakiau - kartais būnu labai tolerantiškas ir kultūringas, bet min tyliai pridūriau: "Eikit jūs nahui!"
Štai didžiai gerbtinas vienas rimtas žurnalas atspaudė mano straipsnį, kurį parašiau per vakarą - gavau 100€ honoraro. Knygą galėčiau parašyti per mėnesį, tačiau jos nepajėgčiau sukurti nei per 5, nei per 8 vakarus. Tačiau, kai leidykla tau pasiūlo 500€ honorarą prie kurios dirbai daugiau nei mėnesį - o gal ir du ir tris - tai skamba kaip pasityčiojimas.
Tai yra plėšikavimas. O jei autorius sutinka, jis neturi jokios savigarbos. Jis yra kaip elgeta, prašantis išmaldos.
Elgeta!
Tai ir yra autorinių teisių legali vagystė.
Natūraliai kyla klausimas: ar man verta siūlyti savo kūrinį leidyklai? Jau verčiau apskritai išleisti elektroninę versiją ir nemokamai, nesuteikiant leidyklai jokių teisių. Arba apskritai neleisti, o paleisti kūrinį laisvai prieinamą internete. Su griežtu griežčiausiu reikalvimu, kad jokia leidykla jo nepavogtų. LEIDYKLA! Kad leidykla nevogtų, bet ne skaitytojas, ne tas eilinis piratas.
Kai man pasiūlė 500€ honorarą, pasidomėjau spaustuvėje kiek kainuotų 200 psl. knygos išleidimas kietais viršeliais. Paskaičiuokim tokios knygos atspaudimas - 7000€ (su PVM), kai tiražas 2000 egz. Tad vienos knygos spauda - 3,5€/egz. Už kiek bus parduota tokia knyga? Mes puikiai žinome kainas knygynuose: tarkim, kaina būtų tokia standartinė šiais laikais kokia - 12€. Teoriškai kalbant, leidykla gaus 17 000€ pajamų. O jeigu knyga būtų spausdinama minkštais viršeliais, tai 2000 egz. atspaudimas kainuotų perpus mažiau, bet negi manote, kad autoriui honoraras būtų išmokamas dvigubai didesnis? Pasvajokit.
Teisingai, įdėti pinigai leidyklai grįš negreitai, per keletą metų, tačiau turėkite omeny - leidykla leidžia ne vieną knygą per metus ar pusmetį. Ten užsukama visa mašina. Kiek gaus dailininkas, jei pašys iliustracijas? Na, 800€. Kažkodėl dailininkai gauna daugiau? Toliau visų kitų, prisidėjusių prie knygos leidybos neskaičiuokime - jie dirba už atlyginimą. Už tuos statistinius 600-700€ per mėnesį. Ir jie dirba ne prie vienos knygos. Tik tegu neverkia leidyklos, kad jos "vargsta" - mažos galbūt, bet didelės ir solidžios gyvena gerai. Nueikite ir pasižiūrėkite kaip jos gyvena. O mano, kaip autoriaus honoraras, toje visų leidyklos išlaidų dalyje koks?
2 proc. !
Ar suvokiate reikalo esmę. Man, tam šūdvabaliui kūrėjui, kuris yra pirmas toje visoje grandyje sumokamos gaidžio ašaros. Man, be kurio knyga neišvystų pasaulio. Tai yra pažeminimas. O rašytojas paimdamas tuos 500€ neturi jokios savigarbos.
Argi tai nėra akivaizdi rafinuota vagystė?!
 Ir dar man sako, jei rašytumėt suaugusiems - gautumėt 800€. O va, mat vaikų literatūra, tai jau lengviau kuriama?! Bet net 800€ yra juokinga. Pagalvojau, gal mane kvailina. Pasiklausinėjau tų, kurie jau gavo honorarą ir kažką išsileido. Ne, pasirodo, tai panašu į tiesą ir netgi labai. Štai žinomai Lietuvoje autorei, išleidusiai net 6 knygas (!), didžiausią honorarą, kokį tik leidykla kada jai sumokėjo buvo 3500€. Jau padariau, padoriau... Bet tokių yra vienetai ir ji juokiasi, kad rašytojų sąjungos senbuviai jai už tai labai pavydi.
Tada pradėjau galvoti ir vis tebegalvoju: ar man verta ką nors atiduoti leidyklai. Pragyvenimui galiu užsidirbti kitaip, o knygas galiu rašyti savo malonumui ir sakaitytojams atiduoti skaityti veltui, jei jau esu kažko vertas. Kodėl aš, jei mano knygas imtų pirkti, turėčiau mainti leidyklą? Tik tam, kad patenkinčiau savo ego? Garbė? Rašytojas... Skamba išdidžiai. Kaip ir : "Aš lietuvis!" - basomis kojomis iš kurio valstybė atima paskutines kelnes.
Betgi norėdamas tos garbės aš galiu pats už savo pinigus išsileisti spaustuvėj kokius 50 egz. ir apdalinti draugus ir tas mano ego bus patenkintas. Ar aš jaučiuosi turys kažką svarbaus žmonėms pasakyti, ko dar jie negirdėjo? Tai prašau, Pranuk, rašyk ir paleisk veltui skaityti. Kodėl tu turi maitinti leidyklą. Kodėl tu turi arti, o leidyklos savininkas važinėti naujutėlaičiu mersu? Hmmm ...
Ir dar subiesino, kai leidykloje išgirdau, jog aš dar turėsiu reklamos dėlei vaikščioti į susitikimus su neva skaitytojais - gerbėjais. Palaukit, man sumokės 500€ ir aš dar turėsiu knygą pats reklamuoti?! Norisi nusikeikti. Marketingu privalėtų užsiimti pati leidykla, o ne autorius.
Man gailą žiūrint, kaip mano draugas vargsta feisbuke vis skelbdamas, kaip ten, kaip kitur kažkur su skaitytojais susitikinėja.
Ne, tai yra absoliuti nesąmonė! Ir niekas manęs neįtikins kitaip. Aš suprantu, jei skaitytojai to reikalauja. Aš suprantu, jei yra knygos pristatymas - vienas! Bet kai tai yra daroma dirbtiniu būdu - man yra bjauru. Vienintelis racionalus grūdas yra tai, jog rašytojas susitikdamas su skaitytojais patenkina savo savimeilę - jis kaip koks dainininkas susilaukia aplodismentų iš salės. Bet ne daugiau. Visa kita yra vergavimas leidyklai.
Man būtų galima spjauti į veidą ir sakyti: "Ko tu čia inkšti, jei nesiseka prasibrauti į rinką. Nepatinka, nenori, bjauru - nerašyk!" Bet čia yra beveik kas pasakyti žmogui: tau nepatinka produktų kainos - neik į parduotuves ir nepirk. Badauk.
Visame tame rašytojų ir leidėjų jovale yra daug falšo, pasipūtimo, garbėtroškiškumo - matyt, taip turi būti. Be didelių ir gudrių išvedžiojimų ir priedangų, pasakysiu, autoriai rašo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pinigų ir garbės. Trečia plunksnagraužių kategorija, kurių yra išties mažuma, yra tie, kurie iš ties nori ir gali pasakyti kažką naujo ir kieto.
Na, taip, vis tas ego patenkinimas. Tačiau aš radau būdą patenkinti savo tuščiagarbiškumą - rašau blog'ą. Kartais mano sukurtą istoriją (vadinkite jas kaip norite) perskaito 500-3000 žmonių ir mano ego jau patenkintas - aš laimingas. O dar gaunu kokius keliasdešimt patiktukų feisbuke ir suprantu, jog rašau ne be reikalo. Ir svarbiausia nesuku sau kiaušų dėl autorinių teisių. Ir dar man parašo moterėlė: "Tik rašykit, jūs man atvėrėt akis - aš kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą"; kitas: "Rašykit, jūs man priminėt vaikystę". Puiku - ego patenkintas. Kažkam gerai, kažkam padėjau. Vakar paleidau istoriją apie vieną miestelį - per kelias valandas perskaitė 500 žmonių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei visas istorijas sudėčiau į publicistinio pobūdžio knyga ir ji būtų išleista , tarkim, 1000 egz tiražu, skaitytojai per kelias valandas būtų "išpirkę" pusę tiražo.
Ne, nebūtų išpirkę, nes knygyne nepirktų. Galų gale manęs ten nerastų. Juk aš nežinomas. Tad kurių galų rašyti ir nešti į leidyklą, ir atiduoti savo darbą su visom kažkokiom keistom autorinėm teisėm? Kad mane apiplėštų, kad aš kažkam sukurčiau gerą gyvenimą? Na, jaune. Paprastas skaitytojas nevagia, nepiratauja - jis perskaito tai ko negalėtų perskaityti už pinigus, nes jam gaila išleisti 10-30€, nes jam tie pinigai reikalingi duonai ir pienui, bet ne kažkokiai knygai, kuri galbūt netgi yra abejotinos vertės. Kiek aš tokių beverčių knygų esu nusipirkęs, apgautas leidyklos reklamos. Ar pastebėjot kokios pasidarė storos knygos? Juk tai yra analogija prekės įpakavimo didinimui, nors toje dėžutėje yra tik 2/3 kruopų. O jei dar jos su vabaliukais?
Blefas jog leidyklos ieško naujų autorių. Jos ieško naujų pinigų.
"Sveiki, peržiūrėjome jūsų kūrinių ištraukas. Rašote gerai, turite savitą stilių, tačiau jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų. Mums būtų sudėtinga ją pozicionuoti, priskirti vienai ar kitai kategorijai, o neturint gero reklamos plano, nukreipto į tikslinę auditoriją, knyga gali neatrasti savo skaitytojo. Taigi kol kas bendradarbiavimo pasiūlyti
negalime. Pagarbiai, N.N. (vardo ir pavardės neskelbsiu - mano pastaba) Autorių agentūra."
Ir žinote kas man tai parašė? Nepriklausoma nacionalinė autorių agentūra, kuri skelbia: "mes tikime, kad Lietuvoje yra šimtai ar net tūkstančiai talentingų autorių, rašytojų, kūrėjų. Tačiau kodėl nuolat girdime tuos pačius vardus ir skundžiamės, kad neatsiranda naujų įdomių knygų? Kai valstybės dotacijos ir dėmesys rašytam žodžiui kasmet mažėja, mes manome, kad atėjo metas privačiai iniciatyvai. Sveiki atvykę į
Nepriklausomą nacionalinę autorių agentūrą (NNAA)!"
Ką tai reiškia? Tiesiog per sunku per mane bus uždirbti pinigus.
Turi savitą stilių, gerai rašai - bet še tau špygą po nosimi. Tu neįdomus, nes gali būti abejotinai pelningas. Gaila net 500€!
Na, bet tai yra problemos susijusios su brovimosi į rinką...
Ne, ne ir dar kartą ne!
Rinka, buvimas rinkoje, brovimasis į rinką ir išgyvenimas rinkoje yra tampriai susijęs su leidyklų pelnu, pinigai ir autorinėmis teisėmis, o visa tai su vadinamuoju ir piratavimu. Visa tai yra leidyba.
Štai didelė leidykla parašė: "Ačiū, kad siuntėte savo rankraštį į mūsų leidyklą. Neneigsiu – skaityti buvo visai linksma – bet, deja, išleisti jo negalime."
Tai jeigu buvo linksma skaityti argi nebus linksma skaityti paprastam žmogui?
"... jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų".
Na, va - netelpu į rėmus. Ne, aš suprantu, kad esu didelis žmogus - mano ūgis 192cm., o svoris 105 kg, bet aš ne krepšininkas. Bet jeigu mažaraštis krepšininkas parašytų knygą apie tai kaip jis verda kukulius, tikriausiai leidyklų durysa atsivertų akimirksniu.
Jei manote, kad leidyklos neišgyventų mokėdamos autoriams didesnį honorarą, tai pasakysiu leidyklom: tai kurių velnių eikvojate tiek daug popieriaus toms knygoms, kodėl tekstus spausdinate milžiniškomis raidėmis, kodėl pučiate savo produktą?! Anksčiau tos pačios knygos buvo 2-3 kartus plonesnės ir kas nesugebėdavo įžiūrėti, pabalnodavo nosis akiniais. Po velnių, leidyklos, jei čia Lietuvoje brangu, spauskite knygas Kinijoje, lenkijoje - ten pigiau.
Mane galima visai pravardžiuoti: kvailiu, verkšlenančiu nevėkšla, nevykėliu grafomanu, idiotu ir netgi "vatniku" (kas mūsuose labai populiaru) - patyčios pas mus jau tapo norma - tačiau yra nenormalu, kai netgi kai kurie gerbtini rašytojai iš honoraro vos sutenka vaistams ir pavasariais už gautus centus iš LATG'os užsikamšo mokesčių skyles.
Visad, kai man kyla klausimų, pabandau ieškoti atsakymų istorijoje. O kaip visa ta velniava atsirado?
Pirmasis autorių teisių įstatymas buvo cenzūros įstatymas!
Jame nebuvo kalbama apie autorius, bet niekas neskatino autorių kurti. Autorių teisėms XVI a. Anglijoje nebuvo jokio pavojaus, o ką tik pasirodęs spausdinimo presas (pirmoji pasaulyje kopijavimo mašina) suteikė rašytojams papildomos energijos. Tiek energijos, kad, tiesą sakant, Anglijos vyriausybė susirūpino, jog išspausdinama ne per mažai, o per daug kūrinių. Naujoji technologija leido skaityti maištingus kūrinius daugybei žmonių, tad vyriausybei prisireikė skubiai rasti būdą, kaip kontroliuoti spausdinamų leidinių srautą. Taip cenzūra tapo tokia pat teisėta administracine funkcija, kaip kelių tiesimas.
Vyriausybė įkūrė privačią cenzorių gildiją – Londono raštininkų kompaniją (London Company of Stationers), kurios pelnas priklausė nuo jai skirtų užduočių atlikimo. Raštininkams karalius suteikė monopolines teises į visus Anglijos spaudinius, tiek naujus, tiek senus, mainais už tai, kad raštininkai budriai prižiūrės, kas yra spausdinama. Jiems buvo suteikta ne tik išskirtinė teisė spausdinti, bet ir teisė konfiskuoti nelegalius spausdinimo presus bei deginti nelegaliai išspausdintas knygas. Nė viena knyga negalėjo būti išspausdinta prieš tai nepatekusi į kompanijos registrus ir nė viena knyga negalėjo patekti į registrus prieš tai nepraėjusi karališkosios raštininkų cenzūros. Taip Londono raštininkų kompanija tapo privačia, pelno siekiančia policine jėga.
Sistema gana atvirai tarnavo prekeiviams ir vyriausybei, o ne autoriams. Į kompanijos registrus knygos buvo įtraukiamos su jas tikrinusių raštininkų, o ne autorių vardais. Pagal sutartį knygą užregistravęs raštininkas įgydavo „autoriaus teises“ ir išskirtinę teisę ją spausdinti. Šios knygos negalėjo spausdinti net kiti raštininkai, o kilusius ginčus spręsdavo kompanijos teismas.
Tai nebuvo kokia nors nauja anksčiau veikusios autorių teisių apsaugos forma, nes iki tol nebuvo jokių formalių autorių teisių, kurias būtų galėję perimti raštininkai. Raštininkų teisė buvo nauja teisė, besiremianti sena monopolinių teisių suteikimo įvairioms gildijoms tradicija. Autorių teisės, t.y. visuotinai paplitęs draudimas kopijuoti, tiesiog neegzistavo. Žmonės dažnai patys atsispausdindavo vertingus leidinius, ir būtent dėl to šie leidiniai išliko iki mūsų dienų. Žinoma, kai kas galėjo džiūgauti platindamas potencialiai šmeižikiškus dokumentus ar knygas, valdžios laikomas pavojingomis ir maištingomis. Tačiau tokios knygos nekėlė grėsmės privačiai nuosavybei, jos galėjo tik suteršti reputaciją. Nors anksčiau buvo taikomos specialios privilegijos (tuomet vadintos „patentais“), suteikiančios išskirtinę teisę spausdinti kai kurias knygas, tačiau iki raštininkų kompanijos įkūrimo nebuvo nei spausdinti draudžiančio įstatymo, nei pačių autorių teisių, kaip privačios nuosavybės, kuri gali būti perduota, idėjos.
Kiek ilgiau nei šimtmetį tokia valstybės ir raštininkų partnerystė veikė be sutrikimų. Raštininkai pelnėsi iš savo monopolio, o vyriausybė per raštininkus kontroliavo informacijos sklaidą. Baigiantis XVII a., dėl politinių pokyčių vyriausybė kiek atleido cenzūros gniaužtus ir leido sunykti raštininkų monopolijai.
Monopolijos griūtis buvo gera naujiena ilgai engtiems autoriams ir nepriklausomoms spaustuvėms, tačiau tai buvo katastrofa raštininkams, todėl jie netrukus sulipdė strategiją, kaip išsaugoti savo pozicijas liberaliame politiniame klimate.
Naujoji raštininkų strategija rėmėsi prielaida, kuria iki šiol remiasi visi leidybos konglomeratai. Ši prielaida teigia, kad autoriai paprastai neturi galimybių platinti savo kūrybą. Parašyti knygai pakanka pieštuko, popieriaus ir laiko, tačiau tam, kad ji būtų išplatinta, reikia spausdinimo preso, transportavimo tinklo ir išankstinių investicijų į spausdinimo medžiagas bei įrangą. Taigi raštininkai numatė, kad rašantys ir savo kūrybą platinantys žmonės privalės bendradarbiauti su leidėjais, ir šį faktą maksimaliai panaudojo savo tikslams. Jie pasisakė parlamente ir iškėlė tuo metu naują argumentą, kad autoriai neva turi natūralią nuosavybės teisę į tai, ką jie parašė, ir tokia teisė, kaip ir kita nuosavybė, gali būti perleista kitai šaliai pasirašant atitinkamą sutartį.
Nors raštininkai žinojo, kad autoriams nebus kitos išeities ir jie bus priversti perleisti tas teises leidėjams, tačiau jiems pavyko įtikinti parlamentą ir išvengti kaltinimų cenzūra, nes naujos autorių teisės buvo siejamos ne su valdžios draudimais, o su tariamu autorių teisių gynimu. Parlamente buvo šiek tiek pasiginčyta dėl teisinių ir politinių detalių, bet galų gale visi raštininkų siūlymai buvo priimti ir tapo statutine Anglijos teise. 1709 m. buvo priimtas pirmasis autorių teisių dokumentas – Anos statutas, įsigaliojęs 1710-aisiais.
Autorių teisių apsaugos čempionai dažnai teigia, kad priėmus Anos statutą, autoriai galų gale sulaukė ilgai lauktos ir užsitarnautos apsaugos. Net šiandien jis vis dar cituojamas teisiniuose ginčuose ir leidybos pramonės pranešimuose žiniasklaidai. Tačiau tokia šio statuto interpretacija prasilenkia su sveiku protu ir istoriniais faktais. Autoriai, iki tol nesinaudoję autorių teisių apsauga, nematė jokios dingsties staiga imti reikalauti gana paradoksalios galios, apribosiančios jų darbų sklaidą, ir jie to nedarė. Anos statuto galiomis naudojosi tik patys raštininkai, susirūpinę savo monopolio žlugimu. To laikmečio liudininko lordo Camdeno žodžiais, peticiją atnešę raštininkai „...atėjo į parlamentą su ašaromis akyse, netekę vilties ir nusiminę. Norėdami sukelti užuojautą, jie atsivedė savo žmonas bei vaikus. Jiems pavyko įtikinti parlamentą, ir šis jiems suteikė statutinę apsaugą.“
Be to, raštininkai, teisingai numatydami, kad autorių teisės bus perduodamos leidėjams, gudriai pasiūlė, kad autorių teisės kaip nuosavybė, kurią būtų galima parduoti bet kam, priklausytų patiems autoriams. Toks siūlymas buvo įžvalgus taktinis ėjimas, nes parlamentas buvo susirūpinęs, kad vėl nesusikurtų centralizuota knygų leidybos monopolija ir nebūtų atgaivinta karališkoji cenzūra.
Benjaminas Kaplanas, Harvardo universiteto teisės profesorius emeritas ir gerbiamas autorių teisių tyrinėtojas, taip apibrėžia raštininkų poziciją: „Raštininkai tvirtino, kad jie negali apsaugoti trapios nuosavybės, vadinamos knygomis, ir tokiu būdu skatina išsilavinusius žmones rašyti jas be apsaugos nuo kopijavimo. [...] Akivaizdu, kad galima atsekti teises iki pirminio autorystės šaltinio, bet tai neturi būti sureikšminta. Jei nenorime leidybos verslo atiduoti į keleto monopolistų rankas, jei norime, kad statutas būtų lyg „universalus patentas“, turime matyti pavojų, kad raštininkas gali įgyti teises į knyga, taigi ir teises į autorius. Raštininkas bet kokiu atveju žinos, kad pasirašius sutartį teisės tuojau pat atiteks jam, kaip ir anksčiau, įsigijus rankraštį. [...] Manau, kad būtų teisinga sakyti, kad leidėjai, iškeldami autoriaus interesus kartu su savo interesais, įžvelgė savo taktinius privalumus ir tai tam tikru būdu atsispindėjo statute.“
Iš istorinės perspektyvos Anos statutas atrodo kaip užtaisytas autorių teisių apsaugos ginklas. Jame matomas visas, kol kas dar neužmaskuotas šiuolaikinės autorių teisių apsaugos mechanizmas. Apie autorių teises jame kalbama kaip apie nuosavybę, tačiau ši nuosavybė numatyta leidėjams, o ne autoriams. Kalbama apie naudą visuomenei, kurią atneš žmonių skatinimas rašyti knygas, tačiau nepateikiama jokių įrodymų, kad tie žmonės ims nerašyti knygų, jei nebus autorių teisių. Vietoje to raštininkai aiškina, kad leidėjai neišgalės spausdinti knygų be apsaugos nuo konkurencijos ir kad spaustuvininkai neišgalės garbingai gaminti knygų, jei naudosis nevaržoma spausdinimo laisve. Jų išvada buvo ta, kad be patikimo platinimo perspektyvos autoriai beveik neberašys knygų.
Va, kaip...
Šį tekstą apie autorinių teisių atsiradimą ne aš sukūriau, ne aš išverčiau. Aš jį pasisavinau iš www.anarchija.lt . O tekstą išvertė koksai tai R.B., naudodamasis šiuo šaltiniu: http://questioncopyright.org
Kaip siejasi autorinės teisės visu mano tekstu? Tampriai. 1992 metais tokiu būdu aš praradau bet kokias teises į vieną vaikišką knygutę, nes tada man verkiant reikėjo pinigų. Tada gavau "išmaldą" iš vienos leidyklos, pasirašydamas šėtonišką sutartį.
Iš manęs galima išsityčioti, man gali užsiverti visų leidyklų durys už šitas erezijas, tačiau vistiek nesuprantu kodėl mūsų rašytojai tyli šiknas suraukę. Prarasta bet kokia savigarba. Bijau ką nors pasakyti, nes ką nors užsiutinsiu. Bijau savo knygą talpinti internete, nes pavogs. Bijau, nes bijau, nes esu vergas, nes esu baudžiauninkas, nes esu tuščiagarbis, biednas rašytojėlis, kaip artojėlis...
Eikite į knygų mugę, pirkite knygas pigiau, neškite leidykloms kapitalą, kad jos savininkas galėtų išvertęs pilvą pasideginti Havajų pakrantėje... Net jei tu turi savitą stilių, net jeigu tu nori rašyti, tavęs nereikia.
Tad imkite ir skaitykite mane veltui, kol dar neapmokestino interneto pagal autorinių teisių įstatymą. O juk kodėl ne?!