2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Bereikšmės nuotraukos



410-oji istorija. Jos specialiai nepublikuoju savo blog'e, kaip įprastai, nes noriu sulaukti komentarų po nuotraukomis, kurias prie šios rašliavos talpinu. Galų gale, šis pasakojimas nėra nei vientisas, nei labai įdomus, bet tikiuosi, jog jis gali jums sukelti tam tikrų minčių.
Istorija susideda iš įvykių, žmonių ir statinių. Visa tai tarpusavyje labai susiję. Tačiau kai rašomos istorijos, žmonių jose beveik nebelieka - tik įvykiai ir kas liko po jų: namas, tiltas, gatvė, mūšio laukas, piliakalnis. Lieka tik pagrindiniai veikėjai, kurie tarsi turėtų būti mums labai įdomūs - visokie kunigaikščiai, grafai, politiniai veikėjai ir dar visokie nelabai įdomūs kudirkos. Neįdomūs, nes neįdomiai apie juos papasakojama, nes iš jų gyvenimų išoperuojama buitis - kad jie atrodytų iškiliau ir gražiau.
Tačiau nelieka paprastų žmonių ir jų gyvenimo. To fono. Tačiau be jo joks paveikslas, joks filmas, jokia knyga, nebus įdomi. Paprasta buitis ir kasdieninis gyvenimas nugrimsta užmarštin, tarsi būtų nereikalingas. Lieka tik nuotraukos, kuriose nebežinia kokie žmonės nufotografuoti.
Kai numirė mano teta, kuri pasakė, jog po jos, nors ir tvanas - liko namas. Ko gero to namo norėjo tetos vyro giminės, nes dažnokai pas ją svečiuodavosi. Kartą teta prasitarė ko jie pas ją lenda. Aš pas ją nuvykdavau tik retkarčiais, tikėdamasis, jog man ką nors papasakos apie giminės šaknis. Gal prisimins kokią nuotrupą. Bet štai ji numirė. Į laidotuves nenuvykau, nes niekas nepranešė. Na, ir tiek to. Bet štai sužinojau, jog aš esu tas pirmasis namo paveldėtojas, tas kuris arčiausiai. Kai nuvykau jo apžiūrėti, radau kambarius išverstus - žmonės ieškojo pinigų. Nežinau ar rado. Man tai nelabai rūpėjo. Geriems kaimynams pasiūliau išsinešti tai ką dar ras vertingo, o aš pats pasiėmiau tetos albumą, tikėdamasis ką nors rasti. Albumo niekas neėmė. O kam jis reikalingas?! Jame radau nemažai tetos vyro nuotraukų - man visiškai nepažystamo žmogaus. Jo niekad ir nebuvau sutikęs, nes mirė senokai. Ir apskritai jis man nerūpėjo, nes nei giminė, nei ką.
Bet albumo niekas nepasiėmė...
Iš albumo niekas nepasiėmė ir to vyro nuotraukų, o juk be jokios abejonės, jo giminaičiai vaikščiojo po tą namą. Bet kam reikalingos senos nuotraukos? Va, namas - kas kita. Tai turtas. O nuotraukos? Argi jos kokia nors vertybė - nešildo, pinigo neduoda.
Va, taip ir lieka ta mažoji žmonių istorija užmaršty.
Ir štai namas griaunamas - žiūrėk ir randi palėpėję numestus kažkokius dokumentus, kažkieno senas nuotraukas. Žmonės gyveno - liko tik praeities šešėliai, bet ir jų niekam nebereikia.

Tačiau istorija yra kaip dėlionė su nepilnu detalių rinkiniu. Žiūri į paveikslą ir matai, jog kažko trūksta. Buvo pirmas didysis karas, tarpukaris, antras karas, sovietmetis - kartais žinom kur koks žymus veikėjas ką atliko, kartais net kažkokius metus prisimenam, tačiau tame bendrame paveiksle nėra likę paprastų žmonių veidų ir jų asmeninių istorijų. O juk būtent jos ir yra tos istorijos spalvos ir atspalviai, ta gyvastis. Didžiosios istorijos, kuri aprašoma storuose veikaluose, nebūtų be milijonų mažų, bet neretai labai įdomių ir net didingų žmonių gyvenimų. Jie nugrimsta užmarštin, nes paprasti žmonės mano, kad jų gyvenimo istorijos yra visiškai neįdomios ir nieko nepasakoja. Gal ir nelabai drąsu pasakoti - sunku perlipti per save. Ir iš jų lieka tik nuotraukos - tie praeities šešėliai. Ir paskui anūkai ir proanūkiai varto albumą ir sako: "Čia mano senelis, o va kas šitie žmonės, aš nežinau".
Tačiau mažoji, paprastų žmonių istorija yra didinga.
Jūs nieko nesate girdėję apie tokius Šapelius. Jie seniai seniai išvyko iš Paberžės kaimo (Kupiškis) į Argentiną ir ten įkūrė Sarmiento miestą!
Ieškodamas geresnės gyvenimo vietos 1897 m. devyniolikmetis Juozas Šapelis (beveik mano senelio bendraamžis), vienintelis iš visos šeimos, pasiryžo su savo seneliu Izidoriumi vykti į neapgyvendintas ir nelabai žinomas Pietų Argentinos Patagonijos žemes, kurių sniegingas klimatas atrodė esąs labai artimas Lietuvos klimatui. Čia Argentinos valdžia siekė įkurti naujų gyvenviečių, vadinamų kolonijomis.
Vienoje iš jų – Sarmiento kolonijoje, įkurtoje greta dviejų didžiulių Musters ir Colhue Huapi ežerų, rytinėje Senguer upės pusėje, 37-ame sklype, kaip pasakojama, jie iš molio ir žolių pagamintų ir vietoje išdžiovintų plytų pasistatė būsimojo miesto pirmąjį namą, turėjusį netgi langus iš stiklo.
Sarmiento mieste ir apylinkėse iki šiol tebėra stiprus lietuviškas pėdsakas, įmintas Šlapelių šeimos. Toliau nepasakosiu. Kam bus įdomu tas nusipirks ir pasiskaitys Prano Juozo Žilinsko knygą "Kupiškėnai - Patagonijos kolonistai". Žinoma, jei ras, nes tokių "neįdomių" knygų niekas neskaito, todėl jas leidžia labai mažais tiražais žmonės entuziastai. Kas neras, tas gali nubėgti pasiskaityti čia http://polinomas.popo.lt/2013/02/18/dar-karta-apie-slapelius-patagonijoje/#more-81 O kas labai norės įsigyti knygą, gali kreiptis į autoriaus sūnų prof. Justiną Žilinską. Feisbuke jį rasit. Mes su juo sutarėme, kad norintys knygos, gali jam rašyti. Tačiau kam jums ta knygą. Šioje istorijoje Žilinską paminėjau tik todėl, kad suprastumėte, jog gyvenime egzistuoja daugiau nei oficialioji Lietuvos istorija. Ir ji yra po mūsų skuodiškių kojomis - tereikia pasilenkti, pakelti ir iškelti į dangų. Kad saulės spinduliukuose tos istorijos sužaižaruotų visomis vaivorykštės spalvomis. Ko gero Vaiva buvo žemaitė.

Kai apie ką nors rašau, visad pasižiūriu į save. Todėl dažnokai mano tekstai yra subjektyvūs, tačiau objektyvumas neretai taip nusausina tekstus, jog jie tampa nebeįdomūs ir net akademiniai - kaip pelkė po melioracijos. Pelkėje buvo daug vabaliukų, driežiukų, paukštukų, o po melioracijos liko tik nykus dirvonas. Taigi apie save... Žinau, jog kažkoks Šarpnickis gyvena Maskvoje. Žinau kad kažkoks Šarpnickis gyvena Kijeve. Žinau, kad jog dėl kalbos ypatumų su kiek kitaip rašoma pavarde Šarpnickių yra Amerikoje, Europoje, tačiau tarp jų nematau jokių sąsajų. Ir beveik neabejoju, jog Šarpnickiai prieš 200-300 metų atsikraustė į Šačių apylinkes ir čia įsikūrė. Jie nieko neįkūrė - viskas čia jau egzistavo. Bet kita vertus iš kur aš žinau? O jūs ar žinote, kur koks jūsų protėvis svečioje šalyje įkūrė miestą ar kaimą ir ką įdomaus nuveikė? Ko gero nežinote. Tačiau tai be galo įdomu. Įdomu kaip žmonės gyveno iki mūsų ir kaip pynėsi jų istorijos, kai jų galvomis dundėjo didžioji žmonijos istorija.
Man pavyko iš visokių nuotrupų surankioti, rekonstruoti savo senelio Juozapo Šarpnickio 1881-1944 metų gyvenimo istoriją. Jo gyvenimas buvo nepaprastai audringas, tačiau be jokios abejonės jis nepakliuvo į didžiąją istoriją, kaip ir daugumas iš mūsų, tačiau joje dalyvavo. Jo gyvenimo paveiksle šmėsteli ir viena kita pavardė, kuri be abejonės būtų jums žinoma. Šūkteltumėte: "Juk ten buvo mano senelis! Tas rupūžė Šarpnickis iš to revolverio šovė į mano senelį!" arba kitas gal pasakytų: "Taigi, Mosėdžio policijos nuovados viršininku, kuriam tas Šarpnickis pagamino revolverį, buvo mano senelis!" Va, nuo tos vietos susijungus kelioms skirtingoms istorijoms, keliems skirtingiems gyvenimams, pradeda pintis Skuodo krašto spalvingas ir margas raštas.
Štai kodėl svarbu traukti iš pakampių senas nuotraukas ir jas talpinti grupėje. Nes jei aš ko nors nežinau - gali atsirasti žmonių dar žinančių ir prisimenančių. Gali būti, jog nuotraukose, kurios atsitiktinai pakliuvo į mano rankas, kažkas ras savo tėtį, senelį, prosenelį. Gali būti, jog nuotraukose, kurias jūs čia įkeliate aš netikėtai rasiu savo kokią nors giminę. Tai atmintis. Ar būtina prisiminti? Būtina. Man pavydu, kad kažkokie
kupiškėnai leidžia visokias enciklopedijas apie savo kraštą, o skuodiškai ne. Jie garsina savo kraštą ir net iš ten nekilę vieną dieną ima kupiškėnus laikyti kažkokiais ypatingais. Taip nėra. Ypatingi yra visi kraštai ir visi žmonės ir jų istorijos. Ypatingumo aura sukuria vertę. Kai jos nėra, tuomet žmonės atlaidžiai mosteli ranka: "Et, kažkoks Skuodas... visiškai neįdomus miestelis. Gražus, bet neįdomus - nieko ten nėra gero... Na, kas ten... Kas ten tame Skuodo rajone... Ai, buvo toks Daukantas... Na, taip. Kas ten dar... Kažkoks šaltinis prie Aleksandrijos, Barstyčių akmuo... O va, Mosėdis - tai tikrai įdomi vieta". Štai Mosėdžio, kaip "ypatingos vietos aurą" sukūrė daktaras Intas. Ko gero jis to nesiekė - tiesiog įdomiai gyveno, mėgavosi gyvenimu, mylėjo akmenis ir štai! Mosėdis. Tačiau ypatingų vietų aurą galima kurti nebūtinai velkant iš laukų akmenis - tai visokios žmonių istorijos. Žmonių gyvenimai irgi yra kaip akmenys, kaip tie Into akmenys, kaip tie Mosėdžio akmenys. Tik tas istorijas-amenis reikia sutempti į vieną krūvą, įdomiai sudėlioti, papasakoti.
Štai mes tai ir darome šioje grupėje. Mes krapštome praeitį. Kažkas įmeta nuotrauką, kažkas prisiminęs parašo komentarą, o kažkas šūkteli: "O, geras - aš šito nežinojau!" Mes visi kartu kuriame Skuodo mažąją, mažų žmonių istoriją. Tą įdomiąją istoriją, nes ji suprantama ir labai arti mūsų.
Šiose nuotraukose jūs matote Negrecką, gyvenusį Vindeikiuose. Aš apie jį nieko nežinau. Gal jis nieko reikšmingo ir nenuveikė, bet gal kažkas su juo buvo pakliuvęs į kokį nors įdomų, juokingą ar graudų nuotykį. Bet gal tai ir nėra labai svarbu - tiesiog pasižiūrėkime į nuotraukas.
Bet štai jis stovi rankas sukryžiavęs ties liemeniu ir su ilgaauliais odiniais batais. Tokius pokariu dėvėjo daug kas. Tokius turėjo ir kitas mano senelis. Ant jų suposi mano mama, kai dar buvo mažytė ir kai senelis sugrįždavo iš Skuodo turgaus. Štai kitoje nuotraukoje Negreckas šelmiškai užsimovęs kepurę su snapeliu ir plačios kelnės... - tada tokios buvo madingos. Štai jis stovi ant sunkvežimio pakopos. Ką jums primena tas sunkvežimis? man vaikystę, kai Tėvelių kaimo keliu pradundėdavo, kai kartą vairuotojas (pavardę žinau), gyvenęs tame kaime buvo toks girtas, toks girtas, jog užmigo prie vairo ties kryžkele į kaimą ir sunkvežimis sustojo. Mes vaikai, bėgome pažiūrėti. Buvo juokinga ir įdomu. Tai tikras ir nepagražintas gyvenimas. Tai ne sovietmečio ilgesys, o ten likę džiaugsmai, vargai, juokas, ašaros ir dar daug, daug visko... O štai vyrai kažką veikia prie daržinės. Ar ką atpažystate? Galbūt ten jūsų tėtis ar senelis. Ką jie ten veikia? Kažką aptarinėja. O kas fotografavo? O štai žiūrėkit, koks įdomus senas namas, prie kurio tryse nusifotografavo. Kas tie žmonės? Kur tas namas? Kas jame buvo? Kodėl tas keistas "inkilas" prilipintas iš namo galo? O kas tas vyras, kuris stovi su vatinuku, atsirėmęs į sunkvežimio dureles? Su vatinuku! Su ta šimtasiūle. Prisimenu jas. Pats nedėvėjau - per mažas buvau. Bet man jos niekad nekėlė susižavėjimo, nes dvokė prakaitų, saliarka ir vargu.
Mes visi anksčiau ar vėliau išeisime, tačiau išeidami palikime po savęs atsiminimus.
Beje, vis dar galima įsigyti fotoalbumą su tekstais apie Skuodą - "Mano Skuodas".

2017 m. rugsėjo 11 d., pirmadienis

Kaip su amerikonu po Skuodą vaikščiojau





409-oji istorija. Pasakojimas bus ilgas, nes internetas guminis. Jei tingite - neskaitykite, bet jei perskaitysite - gal ir nesigailėsite. Gal...
"Dėkui dar kartą, Pranai, už fantastišką pasakojimą, paties laiką ir entuziazmą! Jeff'as euforijoje - netgi vakarienė pas visiškai nepažįstamus žmones (kurios jis - kaip natūralus intravertas, labai bijojo), buvo kažkas kosminio," - po viešnagės Skuode rašė man Arūnas L., kuris mano pliurpalus vertė į anglų kalbą. Nors kai pasisveikinau su Džefu (Jeff) ir pažėriau keletą sakinių, jis man tarė:
-O jūs puikiai kalbate angliškai!
Visas miškas šnibždėjosi, jog zuikis šneka visomis pasaulio kalbomis, bet niekas nežinojo, jog jis gerai buvo išmokęs visomis kalbomis tik tris sakinius. Juokauju... Moku net arabiškai. Ir kai prireikė, supratau ką jie ten burbuliuoja, o kai mokiausi arabų kalbos - vienas draugas pavydžiai paklausė: "Gal vyksi į Arabų Emiratus dirbti?" Ak, kaip mums rūpi svetima piniginė! Ak, kaip mums godumas aptemdo akis! Arabų mokiausi tik todėl, kad man taip šovė į galvą ir baigiau mokslus, kai interneto tinklapis po 30-ies dienų pasakė: "Fuck!" - arba moki babkes arba toliau nebesimokai. Taip mokslus ir nutraukiau, tačiau kelias frazes išmokau. Mokėti kalbų yra gerai, būtina ir smagu. Moku ir vokiškai. Išmokau iš tarybinių filmų. Kai kartą per vakarėlį reikėjo sakyti tostą, pakilau, iškėliau taurę ir sušukau: "Hände hoch!" (Rankas aukštyn!) - vokiečiai prapliupo juokais. Ar daug kartais reikia mokėti - svarbiau kaip tu pritaikai tas savo menkas žinias.
Rytas nežadėjo nieko gero - apsiniaukę ir lijo. Ar mano svečiai nepabijos?
Aš pats kaip, koks studentas prieš egzaminą išsitraukiau šūsnį popierių ir ėmiau kartotis pamokas - juk gidu tenka būti pirmą kart gyvenime. Tai ir atradimo džiaugsmas ir baimė. Baimė, kad kažkas nepasiseks. Kad užstrigsiu, kad pritrūks žodžių, kad nebus ką pasakoti. Pasakoti bus ką, bet reikia įdomiai. Ogi kaip yra su tais turistais... Klausaisi gido ir žiovauji, nes žeria datas, laikotarpius, renesansus, barokus (ne burokus), pavardes... ir tai absoliučiai neįdomu, nes su tavimi tai mažai kas susiję.
"Pažvelkite į dešinę, pažvelkite į kairę..."
Fotoalbumas apie šiuolaikinį Skuodą. Kaina 60€. Užsakymai: +37069877523.
O kai ten meti akį, nepamatai nieko įspūdingo. Tik kokį nors paminklą ar lentelę su užrašu, kad čia kažkas gyveno. Skuode net tokių lentelių nėra - keli paminkliniai akmenys - džiugu kad bent jų yra. Nelikę net pastatų - paskutinis karas viską nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kas Skuode gali būti įdomaus. Taip galvojo ir Arūnas, kuriam tas Skuodas toli, toli kažkur už horizonto - jis ne iš šių kraštų.
O mano amerikonas apie savo senelį žino irgi mažai. Tik tiek, kad jis čia gyveno.
Pastaruoju metu dažnai galvodavau, kas gali išgelbėti Skuodą? Labai daug ką galima prisvaičioti. Galėčiau kaip Ostapas Benderis (iš "Dvylikos kėdžių") sukurti Vasiukų planą. Fantazijos turiu pakankamai. Tačiau kas tai įgyvendins ir už kokius pinigus. Kas patikės? Juk žmonės inertiški. O juk patikėti turėtų visi skuodiškiai ir visi jie paskui turėtų pajusti piniginę naudą. Bet apie tai pasikalbėsime kada nors kitą sykį - kai tam pribręsime... Tačiau dabar yra kaip yra: nėra net elementarių lentelių, kur kas žymesnis gyveno. Nėra net kažkokių informacinių lentų su senomis miesto nuotraukomis ir patraukliais pasakojimais. Net užsukus į Skuodo istorijos muziejų, koridoriuose ant sienų kabo nuotraukos su kažkokiais žmonėmis, kurie jau seniai mirę ir aš jų nepažįstu - jie man ne giminės, ne pusbrolių seneliai - kažkokie šešėliai iš praeities. Man kaip eiliniam žmogeliui trūksta gilaus išsilavinimo, kad tos nuotraukos pasirodytų labai įdomios. Turi giliai domėtis kultūra, būt jos fanu ir kone melstis kiekvienam istoriniam-kultūriniam pirsatelėjimui. Tačiau aš kitoks - paprastas. Mano žmogeliai, kurios vedžiosiu po miestelį irgi paprasti ir jiems reikia kažko įdomaus. Reikia pasakojimo. Neužteks pasakyti, jog va čia stovi apgriuvęs malūnas, o va čia tikėtinai stovėjo miesto rotušė. Žmogus pažiūrės ir pagalvos: "Taip, stovėjo... Na, ir kas?"
Kai mes skaitome romaną, mintyse sukuriame spalvingus veikėjų charakterius, matome gatves, peizažus, nors iš tiesų viso to neegzistuoja ir gal netgi niekad nebuvo realybėje. Vadinasi vedžiojant po miestą, kuriame nieko neliko, tenka kliautis romano vertu pasakojimu ir gerai besisukančiu liežuviu. Štai kur kertinis turizmo akmuo - tikrus istorinius faktus pateikti kaip intriguojantį romaną.
Ir šiaip... dažnai žmogui nusispjaut, į kažkokias žymias asmenybes - jos toli nuo jo gyvenimo, nuo jo tėvų ar senelių gyvenimų. Va, jei buvusios muitinės vietoje būtų lentelė su buvusių paprastų pareigūnų pavardėmis, nuotrauka ir lakoniška istorija apie tai, kaip jie gaudė žymiausiąjį Skuodo tarpukario kontrabandininką, būtų visai kas kita. Bet to nėra. O kai nėra, nėra ir vietos aimanuoti, bei skūstis - tenka veikti.
O veikti buvo ką. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti žmonių nakvyne. Smagu, jog pačiame Skuode esma net dviejų viešbutukų su mielais jų savininkais. Tai puiku. Vietinis tikriausiai nelabai supranta kodėl, tarkim, negalima apsistoti per kokius 10 km nuo miesto, gražioje sodyboje. Be abejo galima. Tačiau skuodiškis visai kitaip žiūri į pasaulį - nuo centrinės aikštės. Juk Mosėdis ranka pasiekiamas: "Kas čia yr... brūkšt ir nuleki..." Tas yr tik skuodiškiui, o žmonėms atmynusiems kelis šimtus kilometrų jau nebesinori trankytis po apylinkes. Ir įsivaizduokit, kaip jis turi jaustis išėjęs į gražios kaimo sodybos kiemą, kai viskas apniukę ir lyja. Kažkaip nesinori lysti į automobilį ir trenktis į kažkokį miestuką, kuriame nežinia ką rasi. Tačiau visai kitaip atrodo apsistojus pačiame Skuode - tu jau jauti jo pulsą.
Mums bemaž taip įvyko Mosėdyje. Juk planavome nuvykti į sūrių šventę Šaukliuose, bet kai apie 17:00 išėjome į gatvę ir pamatėme lietaus maršką, pilką švininį dangų (kaip rašė Majakovskis, kai lietus rodos prasismelks iki kaulų čiulpų) - nusprendėme, jog sūrių šventėje tik susigadinsim labai pakilią nuotaiką, nes greičiausiai nelabai ką ten rasim - visi bus sulindę kur nors į pastatą. O užsieniečiui reikia reginio. Vietiniams, be abejo, ta pati situacija atrodo visai kitaip - šventė ko gero jiems buvo smagi.
Pas Nerijų
Skuodiškiai pasiūlė dvi geras vietas nakvynei - pas Nerijų arba pas Romą. Džefas pasirinko Nerijų arba kaip skuodiškiai tą vietą vadina - daukinę. Kadaise, kai šį pastatą tik statė, man gerai žinomas skuodiškis X, norėdamas pasižiūrėti kaip sklinda gandai, vienai pliotkerkai pasakė, jog tame pastate bus viešnamis... Skuodas tuo ir patikėjo. Po kiek laiko tas skuodiškis X sutiko savo draugą, o tas ir sako: "Ar tu žinai, kad ten bus viešnamis?". Va, tokia pikantiška istorija - miesto legenda.
Nepasakosiu - negaliu išduoti sėkmės paslapčių - kaip mes vaikščiojom ir važinėjom po Skuodą ir ką pasakojau - galiu tik pasakyti, jog nesustodamas liežuviu plakiau nuo 11:00 val. ryto iki 15:30 val. Tikrai nesustodamas. Ir taip jau nutiko, jog temų atžvilgiu pasakojimas buvo nepaprastai sklandus. Galbūt todėl, jog visur gebu rasti sąsajų, gerai sukasi smegenys ir pavyksta lengvai kooreguoti maršrutus pagal susiduriusią situaciją ir orą. Vienur svečiai šypsojosi, kitur tyliai juokėsi, o jau ten kur reikėjo - šiurpinau. Ne faktais, o gerai parinktais žodžiais, pasakytais su emocija ir laiku sustojant, paliekant daugtaškį. Netikėta iškalbinga pauzė, kaip pagal Stanislavskį - dėkingas už tas pamokas buvusiam Skuodo saviveiklinio teatro režisieriui Rimantui Norvilui. Tai buvo seniai, bet protingus patarimus saugau ilgai ir kaip auksą.
Pasiūliau amerikonui užsukti į Skuodo muziejų, bet jis tik papurtė galva - ką jis ten ras. Ten nieko nėra apie jo senelį.
-Kadaise Skuode lankėsi mano mama. Ji sakė, kad kažkur mačiusi lentelę su mano senelio pavarde... - sako jis man.
Kur aš jam tokią lentelę parodysiu, jei pats jų niekur nemačiau. Netgi nemačiau jokios lentos prie Skuodo bažnyčios apie kunigą P. Žadeikį, o jau ką ten kalbėti apie kažkokį Kangisserį.
Iš tos terasos mes pradėjome kelionę po Skuodą.
Nepabijojau svečiui papasakoti, jog kavinėje, šalia mūro kryžiaus sovietmečiu buvę viešieji tualetai. Smulkmena, bet ji visiems pakėlė nuotaiką. Nepaisant to, mes mielai ten išgėrėm kavos ir ilgokai prasėdėjome, kalbėdami apie Skuodo žydus. Būten čia apžvelgiau jų atsiradimo istoriją mieste. Ši kavinė tikrai strategiškai geroje vietoje bet kokios tautybės turistui - graži vieta, gražiai įrengta, mielas personalas.
Po ilgo vaikščiojimo reikia užkąsti ir išgerti alaus. Žinoma, galėjome vėl užsukti į parkelį, prie Mūro kryžiaus, bet dar liko laiko iki sūrių šventės - kodėl nepašokus iki Mosėdžio, akmenų muziejaus.Ten malūnas, ten restoranas... Pasirodo jo ten jau nebeesama. O juk tokia šauni vieta. Bet, matyt, žmonės kurie laikė tą užeigą, kažką ne taip darė. Vieta gali būti stebūklinga, bet ne viskas nuo to priklauso.
Ir ką daryti?
Bet čia mums tuoj muziejaus darbuotoja mielai pagelbėjo, parodydama, jog už kelių šimtų metrų yra puiki vieta. Ir iš tiesų ten buvo gera. Barmenas labai paslaugus, dėmesingas, akimirksniu pagaudavo mūsų žvilgsnius, o retkarčiais neįkyriai paklausdavo ar mums ko netrūksta. O juk dažnai kavinėse bei baruose, nei žvilgsniu, nei pirštų spragsėjimu, nei reikšmingu krenkštimu aptarnaujančio žmogaus neprisikviesi.
-Kas čia tokie buvo? - išeinant pasiteiravo manęs barmenas. Juk smalsu.
-Amerikonas. Po Skuodą vedžiojau.
Mosėdis... kai nelyja ir jei esi paukštis...
-Man visad įdomu žinoti kas pas mus lankosi... Neseniai buvo atvykę jauni rusiukai. Pasirodo kadaise jų senelė Mosėdžio malūną gavo dovanų ir dabar praėjus dešimtmečiams, palikuonys atvyko pasižiūrėti... Ne, ne... ne turtą atgauti, o tik pasižiūrėti kur gyveno jų seneliai, ką veikė...
Paskui užsukom ir į akmenų muziejų. Tik gaila, jog jo darbuotojos nelabai ką galėjo papasakoti, o juk apžiūrint tas keturias ekspozicijos sales būtų galima pasakoti ir pasakoti. Bet aš tylėjau, nes man akmenys kaip akmenys - gražūs, blizga ir tiek.
Nupėdinom iki skulptūrų parko tako pradžios, bet tuoj pasukom atgal - amerikonui, kuris gyvena kalnuose ir visokiausių akmenų per akis, jis nepadarė jokio įspūdžio.
Pamenu vasaros pokalbį telefonu su "Mūsų žodžio" žurnaliste. Ji labai piktinosi, kad Mosėdžio akmenų parke ruošiamasi statyti kažkokį neva aplinką darkysiantį apžvalgos taką ar bokštą. Tada pagalvojau: "Kokie visgi kartais tie žurnalistai yra kritiški ten kur reikia ir kur nereikia... Kritiška nuostata į bet ką, kas yra nauja..." Juk neretai vien apžvalgos bokštas sutraukia begales turistų. O juk pasilypėti ir iš viršaus apžvelgti Mosėdį būt visai smagu. Lygiai taip pat smagu būtų, jei ir Skuode dykinėjantis žioplys galėtų įkopti į kokį nors bokštą, iškilusį aukščiausioje vietoje.
Bokštas - pokštas... Ne nereikia jokių bokštų ir apžvalgos takų. Mums nieko nereikia, bet pašiepti, pasičydyti, pakritikuoti visad smagu.
-Papasakokit apie save... - paprašau aš Džefo.
-Mano senelis Isakas (Yitzhak) Kangisser'is 1920 metais emigravo į JAV. Iš pradžių įsikūrė rytų pakrantėje Konektikute prie Niujorko. Emigravo beveik visa giminė ir daugelis jų pasikeitė pavardes, - pasakoja man Džefas (Jeff) Brigantti.
-Kodėl?
-Bandėme paslėpti žydišką kilmę.
Džefas gimė Niujorke, bet po keleto metų šeima persikraustė į Čikagą ir ten jis praleido visą jaunystę. Vėliau Viskonsino valstijoje, Medisone įstojo į universitetą, jį baigė, įsidarbino ir 25-erius metus vienoje ir toje pačioje kompanijoje sėkmingai kopė karjeros laiptais.
Džefo močiutė kilusi iš Rygos - su Isaku susituokė dar Lietuvoje, Skuode. Neva, Isakas Kangisser'is pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių buvo paskirtas Skuodo meru. Reikėtų pasirausti P. Žadeikio "Didžiojo karo užrašuose"...
-Kuo dabar užsiimat? Kokia profesija, kuo gyvenimas džiugina?
-Medisone baigiau koledžą. Genetikas pagal išsilavinimą. Dirbu rinkodaros ir pardavimų srityje. Esu mokelulinės biologijos rinkodaros vystymo padalinio vadovas. Mūsų kompanija, kurioje dirba apie 50 tūkst. žmonių, pardavinėja mokslininkams skirtus, su genetiniais tyrimais susijusius įvairius produktus. Jeigu, tarkim, reikėtų nustatyti ar kukurūzai modifikuoti ar ne, tektų juos sutrinti ir išskirti iš jų DNR, nustatyti jos seką. Tam turim visus reikiamus reagentus ir įrankius,bei kuriam naujus. Atliekam tėvystės testus. Esant reikalui galim bet ką klonuoti.
-O mane galite klonuoti?
-Laisvai. Tik ar būtina?.. Ar dar vieną tokį atlaikytų šis pasaulis, - juokiasi Arūnas L.
Džefas turi du vaikus: 14-likos dukrą ir 11-likos sūnų. Gyvena Naujajame Denveryje, Kolorado valstijoje, kalnuose. Greit jam sueis 48-eri.
-Koks jūsų hobis?
-Žiūrėti sportą, beisbolą. Esu didelis “Chicago Cubs” fanas, - kukliai šypsosi Džefas.
2016-ais metais beveik visa Čikaga buvo išprotėjusi dėl beisbolo ir “Chicago Cubs” komandos, juk ši vėl čempionais tapo tik po 108 metų pertraukos!
-Koks ekonominis gyvenimas Amerikoje?
-Gyventi Amerikoje yra gera. Priklauso kokiam regione ir kokiame mieste gyveni. Gali būt geriau, blogiau. Bet šiaip tai yra laisva šalis, žmonės čia gyvena atsipūtę. Priklausomai nuo to kas valdo, gali kisti mokesčiai - būti didesni, mažesni, per maži ar per dideli, bet šiaip žmonės gyvena ir džiaugiasi.
-Kaip kilo mintis atvažiuoti į Skuodą?
Čia už Džefą man atsakė Arūnas, jo kolega Lietuvoje:
-Jis užima pakankamai aukštas vadovaujančias pareigas ir jam dažnai tenka koordinuoti rinką ir šiaip dalyvauti sprendimus priimančiuose susirinkimuose. Lietuvoje jis tikriausiai jau dvidešimtą kartą per 10 metų, kai mūsų įmonės susiliejo. Aplankyti Skuodą - jo sena svajonė. Tik šį savaitgalį išpuolė dėkinga proga ir atsirado laiko, kažkur praleisti laiką, tad mes nusprendėme vykti į Skuodą.
Planuojant viešnagę Skuode Arūnas L. apie Džefą man parašė: "Žodžiu, mėgsta pavakarot, nors kai bendraujame darbinėje aplinkoje - konferencijose, komandiruotėse - niekad neperžengia labai griežtos ribos. Man rodos, paprasta pažintinė diena, plius lašas samanės vakare būtų pats tas."
O man svečias, kaip kokiam arabui - šventas. Reikia vakarėlio - turi būti vakarėlis. Klasiokas Arūnas T. mielai mus priimtų, bet esama svarbių asmeninių priežasčių. Na, gerai. Su Tubinu perbėgam per galimus variantus - nėra tokių. Hmm... Kreipiuosi į vieną asmenį iš FB grupės "Mano senasis Skuodas", tas nelabai suprato ko noriu. Žodis nėra patikima bendravimo priemonė, nes jis ir jo kombinacijos yra daugiaprasmės. To mane mokė universitete.
Tada paskambinu kitam asmeniui iš grupės, kuris mielai pagelbėtų, bet jis Moldovoje su verslo reikalais. Hmmm... Ką daryti?
Surizikuoju vėl kreiptis pagalbos į FB grupę.
Žmonės mieli, norėtų padėti, bet... vieni gyvena butuose, kiti išvykę, treti gal nedrįsta... Ir dar čia tie mano "reikalavimai-norai"... kad ir padainuot, ir pašokt, ir anglų kalbą mokėt, ir prie stalo kompaneiskai pasėdėt... Pamiršau tik apie samanę parašyti, bet mano nuostabai vakare Juozapas Jautakis pastatė smetonišką grafiniuką "ypatingosios" - kad būt galima žemaitišką dvasią pajusti. Geras buvo samogonas - tas lietuviškas viskis, kuris visiškai nenusileido amerikoniškam. Džefas nepasikiaulino - irgi pastatė.
Tačiau prieš porą dienų nežinojau, kad taip bus.
Užeiga Mosėdyje. Čia mes prisėdom valandžiukei atsipūsti.
Ne visi gi sėdi feisbuke, kiti tik retkarčiais ten užsuka, o man laikas bėga, tirpsta... Norinčių priimti mūsų šutvę neatsiranda ir likus porai dienų iki šeštadienio, nuleidžiu rankas. Sunku man, žemaičiui pralaimėti ir pasiduoti, bet tenka... Ir čia parašo gera draugė iš Amerikos. Sako: "Pranai, tu man gerą darbą padarei, ir aš galiu bent jau pamėgint..." Ir prasideda istorija, kaip "Krikštatėvio" filme: aš tau skolingas paslaugą ir galiu padėti, nes man irgi skolingas paslaugą". O aš irgi važiuoju į Skuodą būti Džefui gidu, nes irgi kažkam esu skolingas paslaugą, o tas "kažkas" man dar rugpjūčio pradžioje rašo: "Pranai, Arūnui reikia pagalbos..." Suprantate kokia čia painiava! Paslauga už paslaugą ir ta paslauga už kitą paslaugą, o dabar aš jau lieku skolingas paslaugą Viliutei Jautakienei. Ne, ne Viliutė man taip nesakė, bet aš taip jaučiuosi.
Taigi ta garbinga ponia iš Amerikos man pasišauna pagelbėti. Pas mus vakaras, o ten gili naktis, bet ji man rašo: "Čia gyvena netoli manes tokia moteris iš mūsų Skuodo, jos sesė [...] turi didžiulį ūkį. Manau kad dalyvaus [...], galiu paklaust ar ji sūrius darys ar ne, nes turi virš N karvių."
Štai koks galingas yra Skuodas - savo čioptuvais apraizgęs pusę pasaulio (jei ne visą)! Ir tuo pačiu toks juokas ima: amerikonui vakarėlis organizuojamas per Ameriką.
Kodėl taip detaliai pasakoju? Ogi pažiūrėkit kaip mūsų pasaulis yra apsiraizgęs nematomais ryšiais ir saitais, kaip koks grybienos tinklas, kuris ir palaiko tą gyvenimą. Mes nuolat liekam kažkam skolingi "paslaugą" - liekam dėkingi. Ar tai yra blogai? Tikrai ne, jei tik neperžengiame įstatymo ribų.
Neperženkite!
O padėti vienas kitam ir likti skoloje - ir moralu, ir gerai, ir nuoširdu, nes kažką gero atlikdami kitam, net nepažystamam žmogui, mes iš jo neprašome pinigų, mes nesiekiame savanaudiškų tikslų, mes tiesiog iš geros širdies imamės, rodos, neįveikiamų žygių. Tampame draugais, "giminėmis", bičiuliais, pažystamais... Prisiminkime tą pasaką: viena rykštelė lengvai sulaužoma, o jau šluotos neįveiksi. Taigi, mes, grupės "Mano senasis Skuodas" nariai ir esame ta šluota, kuri neleis Skuodui numirti. Netgi jei ten dabar nėra kažkokių lentelių, jos atsiras. Tik svarbiausia, nepykime nei ant valdžios, nei ant kaimyno, kad tas kažko nepadarė. Ar mes patys viską padarome? Juk pirmiausia reikia ką nors duoti, o paskui tikėtis, kad kažką gausi. Ir nebūtinai gausite iš to paties žmogaus ar giminės - pasaulio dėsnis yra toks keistas, jog jei kažką pametei Skuode - dešimteriopai rasi Kaune ar Paryžiuje. Čia piktas liežuvis man mes: "Ką čia Prani pliurpi - mes valdžiai va kiek atidavėme ir tu dar siūlai kažkam kažką duoti!" Duoti yra ne tas pat kas mokėti mokesčius. Kiekvienas mūsų kažką galime duoti Skuodui. Nuo to ir reikėtų pradėti. Tada atsiras ir lentelės, ir pinigų valstybiniuose aruoduose. Tikrai taip bus.
Bet štai, kai jau vakarėlį ėmiau organizuoti per Ameriką, kai jau Arūnui Leipui pasakiau, jog vakare sėdėsim daukinės kiemelyje ir žiūrėsim į garažų duris, tuoj už valandos FB grupėje man parašė Viliutė Jautakienė:
"Laba diena. Malonu, kad mane mini. Mano sodyba laisva, visiems preinama ir visi joje laukiami. Nėra ten kažkokio įdealaus grožio, bet man visą grožį duoda naturali gamta; medžiai ir vanduo, kurie po sunkios dienos gaivina ir ramina. Jeigu būtų noras, pasiskambinkite man ir susitarsime. Tik bijau, kad tos dainos ar beišeitų, nebent kaip Pranas sakė: liuob šuokt liuob dainoutė...."
Ir pranas vakare tą dainą užtraukė. Ir mes dainavome...
Bet...
Manote, mūsų visų nekaustė baimė?
Iš pat šeštadienio ryto Viliutė paskambino:
-Ar planai nesikeičia?
-Ne, sėdim Skuodo parkelyje ir kalbamės.
-Tai gerai! Bėgu skusti bulvių cepelinams...
O aš pats galvoju: "Gyvenime nematęs nei Viliutės, nei jos sodybos - nežinau ką rasiu, kaip pasitiks ir ar patiks svečiui? Ar rišis pokalbis ar bus smagu?"
Mosėdyje su Arūnu Leipumi rūkome, žvelgiame į ūkanotą miestelio tvenkinį ir jis sako:
-Aš bijau... Aš pirmą kartą veliuosi į tokią avantiūrą... kad vykti į svečius pas nepažystamus žmones...
O aš pagalvoju: "Mes visi nepažystami..."
Džefas nieko nesako, bet iš jo povyzos jaučiasi įtampa. Bijosi ir jis.
Viliutė optimistė, bet ir ji bijosi - o jeigu "pasišiukšlins".
Važiuojame Skuodo link į Viliutės sodybą už Puodkalių ir prakaituoju: "Kad tik pavyktų sėkmingai surasti vietą..."
Lyja.
"Ar svečiui tiks, jei pasikviesime į trobą?" - dar vakar klausė Viliutė.
Drąsiai atsakau:
-Tiks! - bet aš senas avantiūristas, todėl taip ir atsakiau. Iš tiesų, juk Džefo dar akyse nematęs.
Vajetau!

Tačiau atvažiuojame - šeimininkai pasitinka mus kieme. Gyvenimas prie tvenkinio, sode kėpso gražūs akmenys, tvirta ant dviejų šakumotų rastų suręsta lauko pavėsinė, kurioje ir turėjo vykti vakarėlis. Aptvare gagena būrys žąsų. Namas paprastas, bet visur matosi pridėta rankelė ir tvarka. Kiek leidžia purškiantis lietus, pavaikštom po sodą ir sulendam į trobos vidų. Ir prasideda linksmas, šiltas, draugiškas pasisėdėjimas už paprasto žemaitiško stalo. Ragaujame "šiurpią" sriubą - ji ne šiurpi, tiesiog taip šeimininkė ją pavadina. Gali liežuvį nusikąsti - taip skanu. O jau cepelinai! Jokioje užeigoje tu negausi to, ka padaro rūpestingos moters rankos privačioje aplinkoje. Ir bulvė kitokia, ir įdaras tirpsta burnoje. Ir čia su Juozapu pakeliam stikliuką, pasakau tostą... Ir čia paaiškėja, jog Juozapas ir mano pusbrolis Algis Markaitis jaunystėje buvę neišskiriami draugai. Taigi atvykau pas pažystamus žmones. Visi mes Skuode giminės ir draugai. Kai priiminėju į FB grupę naujus narius, matau: ir ta pavardė girdėta, ir ana - kažkur pats esu su tais žmonėmis susidūręs, kažkur girdėjęs ar tėtis apie juos istorijų pasakojęs. Kai kurios jūsų pavardės man nuolat skamba galvoje - ir nepamenu apieką jos: ar apie blogą, ar apie gerą. Toks tas gyvenimas. Painus ir gražus.
Ši istorija buvo apie tai, jog žemaitis yra kietas ir niekad nepasiduoda.
Ši istorija buvo apie draugystę.
Ši istorija buvo apie svetingumą ir turizmą, neskirstant žmonių į juodus ir baltus, į raudonus ir geltonus.
Ši istorija yra apie žmonių drąsą.




2017 m. rugpjūčio 31 d., ketvirtadienis

Ko nepapaskojo Pranas, bet papsakojo Rymantė



1935m. Skuodo gimnazijos sporto šventė. Nuotrauka iš "Žemaičių Žemė"

408-oji istorija. Yra kelios priežastys, kodėl ši istorija bus kitokia, nei iki tol mano rašytos. Ši nebus mano parašyta, bet ji turėjo atsirasti.
Visų pirma, visai ant nosies rugsėjo 1-oji ir kažkas labai susirūpinęs ves pirmakleckius į mokyklėles. Bus didelė šventė ir jaudulys mažiukams. Tad apie mokyklas reikia rašyti, nes be mokslo ir lietuvis, ir žemaitis pražus. Be šnapso nepražus, o be mokslo pražus. Je.
Antra, kadangi jau rašiau apie Skuodo žydų mokyklas prisirankiojęs visokių faktų tai iš vienų šaltinių, tai iš kitų, būtų neteisinga visiškai pamiršti lietuviškas Skuodo mokyklas ir žemaituko kelius į mokslus. Je.
Tačiau čia man iškilo didelė dilema - niekad nedievinau sovietmečio mokyklos, niekad jos nemėgau. Todėl apie mokyklą, kaip apie tokį reiškinį žmogaus gyvenime, man liko kažkokia išprievartauta nuomonė. Nekokie liko prisiminimai ir apie mokytojus (su nedidelėmis išimtimis) - gal dėl to, jog visiškai kitaip įsivaizduoju mokyklą ir visiškai kitaip suvokiu žodį "mokytojas". Todėl apie mokyklas rašyti man sunku - pirštai stingsta ant klaviatūros. Elvyra šūktels: "O kodėl nestingo rašant apie Skuodo žydų mokyklas? Į kokį čia projektą patekau!" Ogi kas už juos parašys, jei visi jau guli kapuose? Je.
Man labai nesinori, kad kuri nors pusė būtų nuskriaustra, kad neatrodytų, jog Skuodas buvo vien žydiškas. Taip, pusė anapus Bartuvos buvo žydiška, o šiapus buvo lietuviška - 1:1. Tad nusprendžiau, jog neperrašinėsiu to, kas gal jau ir taip gerai surašyta - tam kam tikrai bus įdomu. O jau kai ir man kada pasidarys labai įdomu, gal apie Skuodo mokyklas parašysiu savaip, o šioje istorijoje ištisai pacituosiu Rymantę Šmaižienę. Je.
Ketvirta priežastis: ar apskritai ką nors reikia publikuoti, jei jau iki manęs viskas kažkur guli internete? Juk be abejo, visi pirkote ir skaitėte tokį žurnalą "Žemaičių žemę", ir viską žinote. Ten jau iki manęs viską aprašė. O jei nepirkote, "labai lengva viską susirasti" internete. Je.
Manau nesupyks, nei žurnalo leidėjai, nei Rymantė Šmaižienė, kad imsiu dabar ir nesiklausęs viską nupilsiu iš  2010-ųjų metų "Žemaičių žemės" pirmojo numerio, nesgi nieko nevagiu, nieko nebandau iškraipyti - tiesiog esu įsitikinęs, jog tikrai "visi viską žino" - juokauju... Juolab, jog prisipažinsiu - šiuo metu neturiu nei laiko, nei noro krapštyti P. Žadeikio "Didžiojo karo užrašų", nes kaip suprantu iš žemiau pateikiamo straipsnio teksto, tai už mane prieš septynetą metų sėkmingai atliko Rymantė. Na, aš gal tik savaip viską papasakočiau, gal tekstas linksmiau skambėtų, o gal ir ne. Taigis, taigis... gal ateis laikas ir bus vaikis. Je.
Taigi Rymantė Šmaižienė straipsnyje "Skuodas XXa. pradžioje" štai ką mums pasakoja: "Pirmąją mokyklą 1614 m. Skuode įkūrė Jonas Chodkevičius, užrašęs jai ir gabalą žemės. M. Valančiaus laikais ("Valančiaus laikus" reikėtų suprasti kaip 1840-1870-ųjų metų laikotarpį - mano past.) ši mokykla buvo atkurta. Ją tuo metu lankė 60 mokinių.
Prie evangelikų liuteronų bažnyčios taip pat veikė mokykla. Tarpukaryje mieste dar buvo ir žydų, vokiečių bei latvių pradžios mokyklos.
Gimnazija Skuode kūrėsi labai sunkiai. Ją įsteigti pasisekė tik po to, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Pirmasis pasitarimas dėl jos steigimo įvyko 1918 m. gegužės 25 dieną. Jame buvo kalbama, kad patalpų mokyklai mieste būtų, mat Sapiegų dvaro pastatuose, tuo metu veikė žydų ir lietuvių mokyklos, bet ten gyveno popienė... Pasitarime nutarta kreiptis į „Saulės“ pirmininką P. Dovydaitį, kad šis pasirūpintų, jog iš vokiečių būtų gautas leidimas steigti Skuode gimnaziją ir paskirti jai mokytojai. Gimnazijai kurti lėšų buvo planuojama surinkti organizuojant labdarą, renkant aukas. Tam įsikūrė komitetas. Jo nariais tapo kun. P. Žadeikis, ūkininkai Antanas Šilgalis (Kulai), Povilas Arlauskas (Skuodas), Valerijonas Vitkus (Būdvietė), Jonas Žiemelis ir Juozapas Valiuška (Užluobė). Į minėtą prašymą atsakyta labai nekonkrečiai. „Saulės“ komitetas tuo metu buvo neveiklus, todėl jokių konkrečių pažadų ir nebevo galima tikėtis. Vokiečių valdininkai ir Skuodo viršaitis miesto gyventojams dėl gimnazijos įsteigimo patarė kreiptis į vokiečių valdžią. Birželio 2 d. kun. P. Žadeikis tokį prašymą įteikė Sedos apskrities viršininkui. Nieko nelaukdamas kun. P. Žadeikis pradėjo ieškoti mokytojų. Pirmoji planuojamoje įsteigti gimnazijoje mokytojauti sutiko Stanislava Tallat Kelpšaitė iš Ylakių, vėliau – rašytoja Bronislava Buivydaitė-Tyrų duktė, mokytojas iš Kulūpėnų Boleslovas Jonynas. Neturėta tik gimnazijos direktoriaus. Šios pareigos buvo pasiūlytos rašytojai Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai, tačiau tuo metu ji buvo labai užsiėmusi ir šio pasiūlymo atsisakė. Tada kun. P. Žadeikis kartu su komiteto nariu Antanu Šilgaliu nuvyko į Vilnių. Būsimojo Skuodo gimnazijos direktoriaus jie ten nesurado, tačiau po jų apsilankymo Vilniuje jau daug kas žinojo, jog Skuode tokioms pareigoms reikalingas žmogus. Vadovauti kuriamai Skuodo miesto gimnazijai pasiryžo tuo metu dar studentu buvęs Juozapas Žukas. Liepos mėnesį Skuodą pasiekė vokiečių valdžios atstovo kunigaikščio Izenburgo-Biršteino laiškas. Jame buvo pranešama, kad „Į vidurinės mokyklos atidengimą Skuode aš žiūriu prielankiai [...]. Mokykla neturi tikėtis jokios pašalpos, ji privalo išsilaikyti savomis lėšomis.“ Pagaliau spalio mėnesio pradžioje Skuodo viršaitis per dvylika valandų liepė popienei iš užimtų patalpų išsikraustyti į šalia stovinčius medinius namus. Popas tuo metu dar tebebuvo vokiečių nelaisvėje. Sugrįžęs į Skuodą, visų savo nelaimių priežastimi jis įvardijo kun. P. Žadeikį ir kiekviena patogia proga grasino, kad atsiskaitys su juo.
Rugpjūčio 19 d. Komitetas jau svarstė klausimą dėl mokytojų atlyginimų ir nutarė S. Tallat Kelpšaitei, B. Buivydaitei ir B. Jonynui mokėti po 170 rublių per mėnesį. B. Jonynui dar nutarta pridėti 10 rublių už darbą raštinėje. Taip pat buvo nutarta iš mokinių imti mokestį už mokslą – po 100 rublių per metus. Tais metais buvo atidaryta trečioji klasė.
Skuodo progimnazija darbą pradėjo 1918 m. lapkričio 9 dieną. Vokiečių leidimas buvo gautas vėliau, nei mokykla pradėjo darbą.
Iš pradžių reikalai sukosi gerai, tačiau per Kalėdų atostogas mokytojai pradėjo reikalauti padidinti atlyginimus. Komitetas juos padidino iki 255 rub. per mėnesį. Netrukus vėl pareikalauta padidinti mokytojams atlyginimus – iki 300 rub., o vedėjui – iki 400 rublių. Dar reikalauta, kad Velykų šventėms komitetas kiekvienam duotų „pyrago“ – po 100 rublių. Teko sutikti ir su tais reikalavimais. Bet greitai paaiškėjo, kad turimų lėšų mokyklai išlaikyti neužteks, ypač po to, kai po Kalėdų pradėjo veikti ketvirta klasė.
1928m. Skuodo futbolo komanda "Šarūnas". Nuotrauka iš "Žemaičių žemė".
Skuodo mokytojų gretas papildė Skuodo futbolo komanda „Šarūnas“ 1928 mokslo metų pabaigoje. Antroje pusėje užrašyta: „Sportistai per sporto šventę. Pirmoji ir antroji Šarūno komanda.“ (Skuode tuo metu buvo dvi futbolo komandos). Tarp sportininkų sėdi šauliai, įamžintas ir per rungtynes teisėjaudavęs policijos vadas (sėdi pirmas iš kairės), „Šarūno“ komandos rėmėjas A. Drazdauskas, sporto šventės organizacinio komiteto nariai. Nuotrauka iš Rymantės Šmaižienės archyvo dar ir mokytojas Vladas Kaveckis.
Pinigų gimnazijai išlaikyti trūko. Buvo nutarta kreiptis į neseniai įkurtą Lietuvos švietimo ministeriją – į patį ministrą Matyną Yčą. Tuo tikslu į Kauną išvyko Antanas Šilgalis. Jam pasisekė gauti 6 000 auksinų ir dar buvo pažadėta antra tiek skirti artimiausiu laiku. Taip Skuodo mieste savo veiklą pradėjo gimnazija. Pirmaisiais metais joje buvo trys klasės, mokėsi 103 mokiniai. 1919 m. sausio mėnesį atidaryta ketvirtoji klasė. Joje buvo 10 mokinių. Tuo laikotarpiu mokykloje dirbo 5 mokytojai, direktoriaus pareigas ėjo J. Žukas. Mokyklos kapelionu buvo paskir tas kun. Juozapas Ruibys-Rudavičius. Pamokas mokytojai buvo taip pasi skirstę:
1. Direktorius J. Žukas dėstė vokiečių kalbą, gamtos mokslus, matematiką IV klasei.
2. Mokytojas V. Kaveckis – rusų, lotynų kalbas ir algebrą.
3. Mokytojas B. Jonynas – aritmetiką I, II ir III klasėms, geometriją ir piešimą bei dailyraštį.
4. Mokytoja S. Tallat Kelpšaitė – istoriją, geometriją, tėvynžinybą, prancūzų kalbą.
5. Mokytoja B. Buivydaitė – lietuvių kalbą visoms klasėms.
6. Kapelionas J. Ruibys Rudavičius – tikybą.
1919–1920 mokslo metais mokytojo pareigų atsisakius V. Kaveckui ir B. Jonynui, atvyko du nauji mokytojai – S. Žukauskas ir Marija Ušerskaitė.
1920 m. sausio 12 d. mokykloje prasidėjo neramumai. Mokiniai surengė streiką. Jis buvo nukreiptas prieš J. Žuką ir B. Buivydaitę, kurie, kaip tvir tino gimnazistai, blogai pasiruošia pamokoms. Buvo tvir tinama, kad J. Žukas neturi jokio autoriteto, netaktiškai elgiasi ir kt. Mokiniai įteikė direktoriui raštą, reikalaudami jį apsvarstyti pedagogų taryboje. Gal viskas būtų pasibaigę taikiai, jei J. Žukas būtų žmoniškai elgęsis su streikuojančiais mokiniais. Tuo tarpu jis griežtai pareiškė, kad į streikuojančiųjų reikalavimus nekreips jokio dėmesio. Tada beveik visa mokykla, išskyrus pirmosios klasės mokinius ir pusę antros klasės auklėtinių, atsisakė dalyvauti pamokose. J. Žukas kreipėsi į Švietimo ministeriją. Buvo nutar ta atlikti patikrinimą. Į Skuodą atvyko ministerijos atstovas p. Kuodaitis, kuris sukvietė mokytojus, mokinius ir ištyrė skundą. Mokiniai pateikė daug priekaištų mokytojams. Po patikrinimo iš Švietimo ministerijos buvo gautas raštas, kuriame buvo pranešama, kad ministerijoje nutar ta J. Žuką pakeisti kitu mokytoju. Tinkamiausias esąs mokytojas S. Žukauskas. Pastarasis siūlomų pareigų atsisakė. Po ilgų debatų mokyklos direktoriumi tapo Juozapas Ruibys, o nuo 1921–1922 mokslo metų gimnazijai vadovavo Kateiva. Vėlesniais metais buvo įsteigta dar ir šešta gimnazijos klasė, o nuo 1938 m. atidaryta pilna gimnazija, kuri 1939 m. išleido pirmąją
abiturientų laidą. 1938 m. iškilo naujas Skuodo gimnazijos pastatas. Dabar joje veikia Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija. Antrojo pasaulinio karo metais Skuodo gimnazija buvo perkelta į senąsias patalpas. 1944-uosius metus gimnazistai sutiko Mosėdyje, nes mokykla buvo iškelta ten. Ji veikė dviejose ūkininkų trobose. Buvusieji mokiniai su pagarba kaip didelės erudicijos ir kultūros pedagogus prisimena to meto gimnazijos mokytojus brolius Mykolą ir Povilą Pokrovskius. Mokykloje tuo laikotarpiu dirbo ir Juozas Racius, A. Nezabitauskis. Tarpukaryje Skuode veikė lietuvių, latvių ir žydų pradžios mokyklos, o nuo 1932 m. – ir vokiečių pradžios mokykla."
O apie pokario laikų mokyklą štai ką Rymantė Šmaižienė prisimena ir tai ko gero yra įdomiausia
1956m. Skuodo vidurinės mokyklos mokytojai. Nuotrauka iš "Žemaičių žemė".
šios istorijos dalis:
"Mes mokyklą pagal seną tėvų įprotį vadinome gimnazija, nors tada ji buvo vidurinė mokykla. Pradinė mokykla ilgai dar veikė senosiose patalpose. Nebeprisimenu, kaip atrodė pradinės mokyklos klasės, koks buvo jų inventorius. Kaimynė Danutė Donelaitė, kuri buvo už mane kiek vyresnė, yra pasakojusi, kad pokario metais suolus vaikams pagamindavo patys tėvai, taip pat, kaip ir lentą. Vaikai į mokyklą eidavo apsiavę klumpėmis; kitokio apavo gauti būdavo sunku. Sunku buvo įsigyti ir sąsiuvinių, vadovėlių. Aš to jau nebeprisimenu. Pamenu tik, kokios didelės būdavo klasės... Salė, kur vykdavo fizinio lavinimo pamokos, buvo šiaurinėje pusėje ir nuolat šalta. Klasėse buvo įrengtos krosnys, jas kūrendavo valytojos. Mokykloje buvo nedidelis butas, kuriame gyvendavo sargė Pocienė. Ji ir pamokoms skambindavo. Šalia mokyklos buvo medinis pastatas, kuriame gyveno mokytojai. Tolėliau – mūrinis pastatėlis, prie jo – lauko tualetas. Mokykla turėjo aikštę, kurioje kartais spor tuodavome. Gimnazija stovėjo kiek tolėliau; mums, vaikams, ji nebuvo toli. Į gimnaziją dažniausiai eidavome kar tu – viso senamiesčio vaikai. Pamokos tiek pradinėje mokykloje, tiek ir gimnazijoje vykdavo dviem pamainom. Man kažkaip vis pasitaikydavo eiti į antrąją pamainą, tad ir į namus grįžti prisieidavo tamsoje. O kokia atrakcija būdavo nueiti į saviveiklos spektakliukus! Mokytojai ar mokiniai mus jais tada gana dažnai pradžiugindavo. Berniukai užkulisiuose brazdindavo į kokią skardą, vaidindami perkūniją, ar šūvius. Žiūrėdami į artistus, užmiršdavome, kad jie – mūsų mokytojai ar klasės draugai. Šalia gimnazijos buvo paliktas dirbamos žemės lopinėlis, kuris priklausė mūsų botanikei mokytojai Ivanauskienei. Ten buvo visokie bandymų laukeliai, juose įvairius darbus dirbdavome, taip pat ir ravėdavome. Prie gimnazijos spor to aikštynas buvo žymiai didesnis, negu prie pradinės mokyklos. Ten niekada netrūkdavo sportuojančių. Gimnazija turėjo nedidelę salę, tad fizinio lavinimo pamokos dažniausiai vykdavo koridoriuose. Buvo ir „turnikas“, ir „arklys“, salėje – lygiagretės, prie lubų pritvir tinta virvė... Ech, geri buvo laikai..."
Ech, ir aš gal užsinorėjau apie savo laikus papeckioti? Na, žiūrėsim...


2017 m. rugpjūčio 28 d., pirmadienis

Barzda - upė tekanti pro Skuodą



407-oji istorija. Istorijoje "Apie tai kaip Bartas Simsonas pavadino upę Bartuva" (402-oji) jau bandžiau aiškintis ir kelti įvairias versijas kaip atsirado Bartuvos upės vardas, ir apskritai iš kur atsikraustė dabartiniai žemaičiai.
Po tam tikrų apmąstymų grįžtu ir tęsiu pasakojimą ir įvairias spėliones.
Iškilo klausimas: kas pirmasis atsirado - Skuodo ar Bartuvos pavadinimas?
Ko gero upė vardą gavo žiūrint į ją nuo Leibinės kalno (buvusios MSV teritorijos). Ši vieta kituose pasakojimuose dar bus labai svarbi. O dabar apie upę...
Beveik nėra abejonės, jog Bartuvos pavadinimas yra vienas seniausių šiose teritorijose, o gal net seniausias. Kaip šias vietas vadino neandartaliečiai ar po jų gyvenę žmonės, į kurių teritorijas atsikraustė atėjūnai indoeuropiečiai (mūsų protėviai), nežinome ir niekad nesužinosime.
Nematau jokių priežasčių kodėl turėtume abejoti, jog pirmiausia mūsų protėviai apsistojo būtent čia, ant Leibinės kalno. Tai pati aukščiausia - toli matyti - šviesiausia, sausiausia, saugiausia ir maloniausia dūšiai vieta. Jie stovėjo greta vienas kito ir žvelgė į upės vingį, kuris dabartinėje miesto parko vietoje šakojosi, kaip kokioje deltoje į atskiras vagas ir pelkynus ir vaizdas buvo panašu į barzdą.
Vienas jų tarė:
-Bharaadha.
-Tep.
Argi buvusi Skuodo parko teritorija neprimena barzdos?
Taip jie upę ir pavadino, o paskui ant kalvos įkūrė pimąją gyvenvietę. Iki šiol Leibinės kalnas nėra archeologų kasinėtas. Kita, vertus, gal ten jau nieko ir nebeįmanoma rasti, mat nežinia kiek ir kaip buvo nugremžta statant MSV pastatus. Ko gero buvo ir senovinis šios kalvos pavadinimas. Ir visai gali būti, jog to kalno pavadinimas skambėjo kažkaip panašiai, kaip dabartinio miesto vardas: Skouds, skods, shjod, skuds... kouds.. squad... Bet mes to nežinome ir vargiai atkapstysime - viskas liks tik teorijose, versijose. Nebent netikėtai atsiskleistų paslaptis. Tačiau viena yra aišku: kadangi taip sunku yra perprasti miesto vardo kilmę - jis yra be galo senas ir pirminė prasmė pamiršta arba taip pakitusi, jog nebežinome nuo kurio galo jos ieškoti. Arba tiesiog kol kas neišsiaiškinome, nes rimtai nesiknaisiojome praeityje...
Dabar apie tų dviejų hipotetinių protėvių pasakytus esminius žodžius.
"Bharaadha" - indoeuropietiškas žodis, reiškiantis barzdą. Ir per amžius jis kito iki dabartinio žodžio Bartuva. Kaip ir kodėl prie jo prilipo priesaga -uva - vėlgi nežinia, nes kol kas neatsirado proto, kuris išaiškintų pastarosios kilmę.
Ar antrasis hipotetinis protėvis atsakė būten taip - "tep"? Vėlgi nežinia. Nesgi kol kas atrodo nėra etimologinio šio žodžio aiškinimo.
Etimologija (graikiškai étymos 'tikras, esminis' + lógos 'žodis, mokslas') – mokslas apie žodžių kilmę ir raidą. Etimologija taip pat vadinamas ir konkretaus žodžio kilmės aiškinimas.
Taigi, manykim, jog antrasis indoeuropietis taip ir atsakė - "tep", nes kaip pastebėjau knaisiodamasis žodžių aiškinimuose, senoviniai indoeuropietiški žodžiai yra artimiausi žemaičių kalbai (gal klystu - čia mano išvados). Tą patį pasakysiu kitaip, kad aiškiau būtų: žemaičių kalba geriausiai išlaikė archaiškus žodžius. Ir štai kodėl. Ogi pasirodo įsigilinus į žemaičių genetiką, paaiškėjo, jog ji yra labiausiai homogeniška, o tai reiškia - labiausiai vienalytė ir mažiausiai pakitusi. Pasakysiu kitaip: žemaičiai mažiausiai iš visų Lietuvos gyventojų maišėsi. Jie buvo pastovesni. Genetiniu požiūriu jie mažiau maišėsi su kitokia genetika nei likusieji Lietuvos teritorijos gyventojai. Tuokėsi tik su savais, gimdė tik savus. Svetimus mušė ir nebuvo jokių demokratijos apraiškų - istorija apie tai mums ir kalba. Žinoma, lietuviai nelabai nori pripažinti, jog jie yra mišrūnai, makalūzai. Gerai. Šitas beprecendentinis faktas mums pasitarnaus kitose istorijose, kai kalbėsim apie tai, kodėl niekas nepuolė Skuodo, bet ėjo į Apuolę. Tačiau iki Apuolės dar toli, nors nuo miesto ji tik per keliolika kilometrų.
O dabar apie barzdą. Pamenate kaip būdavo geometrijos pamokose? Reikia įrodyti teoremą.
Pradėkim.
Indoeuropiečiai, tie gilios senovės žmonės, kurie pasileido vakarų kryptimi barzdą vadino bharadhā. Laikui bėdgant, tas žodis įvairiai kito, bet jis visą laiką reiškė tą pat - barzdą, šerius, smaigus (gi šviežiai želianti barzda yra kaip dygliai). Žodžio šaknis buvo visą laik ta pati arba kintanti. Senovės indoeuropiečiams smaigalys arba šerys buvo - bhrsti. Senovės anglams byrst irgi reiškė šerį.
"Barzdinis" kirvis
Lotynai barzdą vadino - barba, rusai iki šiol ją vadina - borodá, senovės vokiečiai -  bart, senovės prūsų - bordus, latviai - bārda, senovės anglai - beard. Žodis kito, bet reikšmė buvo ta pati - barzda - ir vienas iš jo variantų buvo bart. Galbūt būtent dėl to viena iš prūsų genčių vadino save bart'ais - barzdotaisiais. Ir visai nebūtinai jų genties kažkuri šeima įsikūrė dabartinio Skuodo vietoje. Tai galėjo bet kuri indoeuropiečių gentis.
Germanų kalbose "barzdos" pavadinimas semantiškai siejasi ir su kovos kirvio pavadinimu "barzdotuoju" - senovės vokiečių kalboje barta, senovės anglų -  barda. Iš germanų kalbų slavai pasiskolino kovos kirvių pavadinimus: senovės slavų БРАДЫ, bulgarų -  бра̀два, rusų - брадва, senovės rusų, bažnytinė slavų - брадъвь. Tuos barzdotuosius kirvius mėgo vikingai. Jų ašmenys tikrai primena žemyn besiskleidžiančią plačią barzdą.
Tačiau ko gero, ne nuo kovos kirvio šitaip buvo pavadinta upė, nes barzda  - pirminis žodis. Mūsų protėviai barzda vadino tuos dalykus, kurie priminė barzdą. Štai turėjau porą draugų - viena pravardžiuoidavom Barzda, nes ją nešiojo dar iki hipsterių atsiradimo, "barzdele" pravardžiuodavom Skuodo II-osios vidurinės  mokyklos (dabar Bartuvos progimnazija) direktorių Tamošauską. Turiu draugą, kuri visi vadiname Burnike. Taip ir su barzdiniu kirviu - buvo panašus į barzdą, taip jį ir ėmė pravardžiuoti. Taip ir su upe - tie Skuodu ji priminė barzdą - Bartuva ir ėmė vadinti. Vardai ir pavadinimai kyla iš pravardžių iš asociacijų. Šioje istorijoje nesiimsiu nagrinėti kaip indoeuropietiškas žodis barzda keliavo po europą ir įvairiai transformavosi. Tačiau faktas yra tas, jog indoeuroipiečiai pirmiausia pasiekė mūsų kraštus, čia apsistojo ilgam ir paliko mums Bartą - barzdą. Ir tik paskui traukė per dabartines Vokietijos žemes, kol nepasiekė Britanijos ir Airijos salų, kol nepasiekė dabartinės Norvegijos ir Švedijos žemių. Tad neprotinga būtų teigti, jog vikingai mums atnešė barzdą, bardą... Bartuvą. Juolab, kad kuršiai nesileido, kad skandinavai įsitvirtintų mūsų žemėse. O negalėdami įsitvirtinti, negalėjo vietovėms duoti ir pavadinimų. Ypač, kai Skuodas ir Apuolė buvo pačiame kuršių genties žemių centre.
Maždaug prieš 3-2.5 tūkst. metų vidurio Europoje, o tuo pačiu ir dabartinėje Skuodo žemių teritorijoje vidutinė metinė temperatūra buvo maždaug 2 laipsniais žemesnė nei dabar - buvo šalta, mažai lijo. Tai buvo didelių karų ir tautų kraustymosi epocha. Būtent tuo laiku nuo Juodosios jūros atsibastė indoeuropiečiai - mūsų protėviai. Dalis jų liko čia, kiti gi patraukė į pietus ir vakarus. Dabartinė Skuodo parko teritorija buvo užpelkijusi ir priminė barzdą. Bet visgi Leibinės kalnas atrodė gera vieta įsikurti. Maždaug prieš 2300 metų Europoje klimatas atšilo ir prasidėjo gausūs lietūs. Tad ko gero dabartinio Skuodo parko teritorijoje vėl tekėjo plati upė su kleriomis sąlomis, kokias dabar galima išvysti Nėryje. Tačiau praslinkus 600 metų, maždaug IVa. klimatas vėl pasikeitė - užėjo sausros, orai vėl atšalo. Vėl Bartuva tiues Skuodu užpelkijo, bet tada jau turėjo savo vardą. Ir vėl prasidėjo didžiuliai karai ir tautų migracija. Štai tada ko gero ėmė formuotis karingieji kuršiai... Reikėjo gintis nuo kitų atėjūnų, pasidarė sunkiau gyventi, nebepakako maisto ir senoji indoeuropiečių gentis patraukė plėšti.
Mažas būdamas, kažkur prie Gaubių kalnų (ta vietovė ateityje mums irgi bus įdomi) apvirtau Bartuvoje, srovė mane pagavo - nebesuvokiau kur dangus, o kur žemė - mažas bamblys dar buvau. Mama griebė ir ištraukė už čiuprynos - būčiau priburbuliavęs. O dabar štai bandau aiškintis Bartuvos pavadinimo kilmę. Kaip keista...

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>> 
Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas viešėjo Skuodo žemėse - spausk čia>>
Apie Skuodą tarpukariu - spausk čia>>    
Apie žydų mokyklas Skuode - spausk čia>>  
Apie žymiausią tarpukario laikų Skuodo kontrabandininką - spausk čia>>


2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

Kiečiausias Skuodo kontrabandininkas



Skuodo muitininkai. Jie gaudė poną Blochą, bet nepagavo...
406-oji istorija. "Kas man iš tos laimės, kas man iš garbės, jei kiti liūdės", - kažkaip panašiai sąjūdžio priešaušryje dainuodavo per televiziją Vytautas Landsdbergis. Leidžiantis gilyn į jo šeimos praeitį, atrodo, kad ten yra gan daug žydiško kraujo - gaila, kad ne skuodiškis. Turėtume kuo didžiuotis. Kai kas jo nemėgsta, tai tie sakytų, jog anokia čia garbė būtų Skuodui didžiuotis "tėtuku". Girtis galima viskuo - idomi informacija pritraukia turistus. Tarkim, juk vistiek smagu kauniečiui pasididžiuoti, kad garsiausi mafioziai Kaune buvo Henriko Daktarų klanas. Tikėkimės "slabodkėje" (Viljampolėje) jam niekas nepastatys paminklo. Na, ir nereikia. Bet gal kada nors koks liežuvingas gidas nuves turistus prie Henytės pilaitės. Tai apie ką šiandien pasakosiu?
1937 m. buvo įkurta Skuodo žydų bendruomenės draugija ,,Tušiha", kurios vienas
pargindinių steigėjų buvo Genechas-Mejeras Blochas.
Va, apie poną Blochą ir eis kalba. Jis tarpukariu buvo bene garsiausias ir sėkmingiausias Skuodo kontrabandininkas.
Ką reiškia pereiti sieną? Ar jūs kada nors bandėte? Aš bandžiau bent keletą sykių. Tik aišku visa tai niekad neperžengdavo įstatymo ribų, nebent pats faktas. Nepriklausomybės priešaušriu, kai tik formavosi valstybinė siena su Latvija, kartą, kai dar dirbau žurnalistu, tikrinau jos tvirtumą. Tąkart teko klausti pirmo sutikto ūkininko:
-Ar čia jau Latvija.
-Taip, Latvija.
Taigi ten, kažkokiais 1992-93-ais metais ta siena buvo netvirta ir skylėta, o skuodiškiai turėjo darbo.
Nepasakosiu istorijos, kaip man vienas kaimietis buvo pasišovęs parodyti kur galima miško keliukais pravažiuoti net su autofurgonu, bet va, kaip man linksmai nutiko ties Gurstiškėmis... Ir aš nešiau kontrabandą - du maišus latvių nacionalinio turto. Grybų. Bėgau su maišu grybų iki artimiausios šieno kaugės ir galvojau - vysis čia kokia nors pasieniečio paleista kulka ar ne? Krisiu už grybus ar ne? Kadangi lijo ir buvo ūkanota, matyt, pasieniečiai buvo kažkur kitur... Paslėpiau tą grybų maišą ir nubėgau iš už sienos parsinešti kito. Metai buvo nepaprastai grybingi, gal dėl to tą vasarą latviai ir priėmė tokį įstatymą - kad lietuviai visų uogų ir grybų neišneštų.
Kitąsyk vos nekirtau Lenkijos-Čekijos sienos. Tąkart lenkas pasienietis, kalnuose pasivijęs su motociklu paaiškino, kad galiu tik džiaugtis, jog taip neįvyko. Taigi šiokios tokios patirties turiu ir galiu bandyti pasakoti apie Blochą.
Jis buvo suktas ir veiklus žydas. Blochas Henochas - Mejeris Skuodo mieste turėjo du namus. Gyveno iš kapitalo, kuris siekė keletą šimtų tūkstančių litų. O prie Smetonos tai buvo dideli pinigai. Oi, dideli. Jau beveik kaip pusę milijonieriaus.
Kaip tvirtino policija ir skuodiškiai, Blochas praturtėjo iš kontrabandos ir valiutos spekuliacijos. Kontrobandą jis gabendavo iš Vokietijos per Klaipėdą į Latviją - kokainą ir kitus stipriai veikiančius vaistus. Blochą sekė policija, tačiau jis buvo gudrus ir pareigūnams vis nepavykdavo jo sučiupti.
Blochas buvo kilęs iš neturtingos šeimos, tad visai nenuostabu, jog užjausdavo beturčius užjausdavo ir stengdavosi jiems padėti. Paradoksalu, bet būtent nusikaltėlis inicijavo, kad Skuode būtų įkurta žydų labdarybės, socialinės pagalbos ir kultūros draugija ,,Ezro”.
Taip jis neturtingųjų tarpe tapo labai populiarus ir mylimas. Ko gero ir Užliedžių gyventojai džiaugėsi Kauno gangsterio Henytės kaiminyste - pasakojama, jog tais laikais, kol dar nesėdėjo už grotų, toje gyvenvietėje, kurioje jis ant Nevėžio kranto pasistatė pilaitę, buvo tvarka ir ramybė. Na, suprantate, kaip ta tvarka sukuriama... Autoritetai daug ką gali. Kas žino... jei nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir jei Lietuvos valdžia būtų, tarkim, uždraudusi šnapsą, visai tikėtina, kad Skuode būtų atsiradę visai rimtas organizuotas nusikalstamumas. O gal jis ir egzistavo. Sprendžiant iš Blocho visuomeninės veiklos ir žinant kam kartais kuriami visokie fondai, ir kodėl Amerikos gangsteriai stengėsi įsigalėti profsąjungose, visai visai tikėtina...
Taigi, žydų draugija ,,Ezro" išlaikė vidurinę mokykla, o kadangi mokinių būta mažokai, už mokslą tekdavo mokėti nepigiai. Vargšams buvo neįkandama. Bet Blochas jiems per draugiją ir pagelbėdavo, nesgi buvo jos pirmininku. Nesgi buvo labai geros širdies ir suprato, ką reiškia lipti į gyvenimą tiesiog iš gatvės.
Visgi Blochui įkyrėjo ta labdara ir , gavęs savo šalininkų pritarimą, nutarė, kad mokyklą reikia likviduoti. Apie tai pranešė Švietimo ministerijai.
Uždarytos mokyklos mokytojai sukilo - pradėjo reikalauti negautų atlyginimų. Blochas
mokėti atsisakė. Mokytojai pradėjo bylinėtis ir bylą laimėjo. Kadangi draugija ir taip
turėjo didelių skolų (kaip keista! - juk Blochas buvo toks turtingas!) ir jos dar labiau išaugo po teismo su mokytojais, Blochas ėmė rūpintis, kad ir ,,Ezro” draugija būtų likviduota, o jos vietoje įsteigta kita panaši. Ir be abejo, jam tai pavyko. Vietoje ,,Ezro” buvo įsteigta identiška senąjai - ,,Tušiha” draugija, kurios valdybai ir vėl vadovavo Blochas. Dauguma valdybos narių buvo jo šalininkai, ko gero jo "biznelio" partneriai. Žydų aukštesniąjam sluoksniui tokia kontrabandininko veikla visiškai nepatiko.
Tačiau apsukrus "verslininkas" vis rasdavo daug šalininkų tarp neturtingųjų,
kuriems rūpėjo Blocho parama, dažnai ir finansinė. Nesgi tiesiai šviesiai kalbėkim  - juk mes puikiai žinom iš ko susideda tikrasis gyvenimas - greičiausiai tie neturtingieji buvo įtraukiami į jo nelegalią veiklą. Tai sakant gaudavo pasiūlyma nuo kurio negalėdavo atsisakyti, kaip rašė Mario Pjuzo savo romane apie krikštatėvį. Taip jau yra su tais gerais pasiūlymais.
Po straipsnių žydų spaudoje ,,Idiše Štime" ir ,,Moment" apie šio asmens veiklą Skuode, bei saugumo (!) pateiktos medžiagos, Spaudos ir draugijų departamento direktorius A. Survila nusiuntė raštą draugijai ,,Tušiha”, kuriame buvo rašoma, kad draugijos vadovybės pirmininkas M. Blochas yra nepriimtinas Vidaus Reikalų ministerijai, bei jo veikla neatitinka draugijų įstatymo (15 straipsnio) ir pavedė sudaryti naują draugijos vadovybę.
Jūs tik įsivaizduokit - p. Blochu domėjosi net Lietuvos valstybės saugumas ir vistiek jis vaikščiojo laisvas. Būtų įdomu paskaityti anų laikų saugumobylas, tačiau kur jas rasi irkas leis. Taigi kyla logiškai pagrįstas įtarimas, jog Skuode jis visai galėjo būti ir tam tikru anų laikų nusikaltėlių autoritetu. Skambu būtų sakyti krikštatėviu, ar gangsterių vadeiva, nesgi po Skuodą niekas tais laikais nelakstė su T-Fordu ir nešaudė automatiniais ginklais. Tačiau kas žino... ar to nenutikdavo pakeliui iš Vokietijos į Skuodą su brangiu "kroviniu". Ką gali žinoti, ką gali žmogau... Juk maždaug tuo pat metu ir JAV tik kūrėsi ir stiprėjo gangsterių gaujos. Tačiau amerikonai turėjo "rimto" darbo - spirito kontrabanda. O tai jau pelninga prekyba plačiu mastu puikiomis sąlygomis - ištroškę visi, nedarbas, nėr kas veikti,norisi pasilinksminti... Kita vertus, Blocho "stiprių vaistų" verslas irgi visai neblogas. Beje, čia prisiminkime, jog kiečiausios mafijozių gaujos Amerikoje buvo žydų ir italų. Tik labai nevarykime ant žydų, kad jie buvę banditai - lietuviai ir dabar garsūs savo nusikaltimais visoje Europoje. Išdykusių vaikų kraujas... tas pats pats kraujas, kuris Lietuvą kadaise išplėtė iki Juodosios jūros, o kuršius dar senesniais laikais buvo padaręs kiečiausiais vikingais Baltijos jūros baseine - jų bijojo net norvegai. Tai va, taip. O tas kraujas visad sukyla ir suburbuliuoja iš skurdo ir nepritekliaus - iš gatvės ir nederlingų žemių. Gi istorikai sutaria, jog lietuviai nebūtų buvę tokie karingi, jei mūsuose būtų buvusios derlingos žemės. O vikingai nebūtų plėšę visos Europos, jei nebūtų gyvenę tokiame šaltame ir skurdžiame krašte. Kai neturi ko valgyti - eini plėšti. Bet grįškim prie "Tušiha" draugijos...
Kadangi iki termino pabaigos t. y. 1938 m. balandžio 15 d. nauja draugijos vadovybė nebuvo sudaryta - ko gero Blochas nė nesiruošė to daryti - "Tušiha" veikla buvo nutraukta. Blochui nepavyko sukurti legalios priedangos, su kuria galėtų palaikyti savo gero vardo įvaizdį ir tuo pačiu ja naudojantis sukti biznį, pritraukti, laikyti savo rankose ir priversti jam dirbti žydų varguomenę, linkusią į nusikaltimus. Bet gal klystu... Gal tikrai Blochas viską darė tik gerų paskatų varomas. Negali žmogaus teisti - kažkas teigia, kad gyvenimas turi 50 atspalvių.
Taigi, jei kada nors statyčiau filmą apie Skuodo gangsterius ir laukinius Žemaitijos vakarus - turėčiau gyvą krikštatėvio prototipą. Ir tikrai neabejokite, kontrabanda jis užsiiminėjo ne vienas, turėjo būti visa gerai organizuota gauja, jei net Lietuvos saugumas nepajėgė jo nutverti už uodegos. Ir be jokios abejonės, jo gauja turėjo pakankamai revolverių, užsilikusių Lietuvoje dar nuo pirmojo Pasaulinio karo. O jeigu viso to ir nebuvo ponas Blochas turėjo pakankamai pinigo, kad užkištų visas pareigūnų gerkles.
Taigi Skuodo istorija yra nepaprastai įdomi.
Beje, kaip garsusis Blochas baigė savo dienas? Norėčiau įsivaizduoti, jog su revolveriu rankose - gindamas šeimą nuo baltaraiščių. Tačiau ko gero jam pavyko pasprukti - juk buvo gudrus, apsukrus ir turėjo ryšių Vokietijoje. Tačiau greičiausiai jį kartu su šeima labai paprastai ir buitiškai sušaudė prie duobės.
Bet štai kodėl pradėjau nuo Vytauto Landsbergio.
"Žydų išnaikinimo Rytų Eropoije plano autorius ir ideologas buvo toks Alfredas Rosenbergas, Trečiojo reicho komisaras okupuotiems kraštams. Tai štai - tas Rosenbergas šiaip jau gerokai pakrikęs Rytų Europos žydų "ir kitų pusžmogių" naikinimo ideologas, iki persivilkdamas rudą uniformą buvo inžinierius-architektas ir ... Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kurso draugas! Pats vienas šitas faktas apie Žemkalnį nieko nesakytų, jeine laiškas, kurį jis karopabaigoje parašė tam Rosenbergui. Laiške Žemkalnis paprašė Rosenbergo paslaugos - ištraukti iš vokiečių kalėjimo už valstybės išdavimą kalinimą Gabrielių [Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vyresnysis sūnus - mano past.]. Rosenbergas spėjo padėti, o netrukus buvo Niurnberge nuteistass kaip karo nusikaltėlis ir pakartas."- rašo Rūta Janutienė knygoje "Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija". Štai ką reiškia ryšiai. Ryšiai yra viskas.O gal visgi ponas Blochas pasinaudojo savais ryšiais... 

Ši istorija parašyta remiantis Gedimino Bugaičio surinktais faktais 

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>> 
Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas viešėjo Skuodo žemėse - spausk čia>>
Apie Skuodą tarpukariu - spausk čia>>    
Apie žydų mokyklas Skuode - spausk čia>>