2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Kryžiai vietoj pabėgių arba kaip vokiečiai tiesė Skuodo geležinkelį 1915 m.


Geležinkelio tiesimo darbai Lietuvoje (maždaug 1920-1930m.)
398-oji istorija. Skuodas visais laikais buvo svrabus. Faktas.
Tik dabar kažkodėl užkampiu vadinamas, o sovietmečiu netgi begėdiškai jį kamčiatka pravardžiavo. Aišku niekas kitas, o lietuviai. Žemaičiai Skuodo niekad neišdavė. Irgi faktas.
Per Skuodą ėjo gintaro kelias, vėliau svarbus prekybinis traktas, Skuode buvo viena seniausių žydų sinagogų, iki 1930-ųjų metų Skuodas buvo regiono ekonomikos vienas centrų... Na, kur dar durt pirštą? Et, imkim geležinkelio stotį - ji tikrai negali būti ypatinga, o juk geležinikelio linija tokia pat kaip ir visos.
Ot ir ne. Pro Skuodą einantis geležinkelis buvo ir dabar tebėra ypatingas. Faktas. Paklausykite, ką aš papasakosiu...
Bet pirmiausia susipažinkime apie ką skaitysite, idant būtų aiškiau.
Šiuo metu pasaulyje eksploatuojama daugiau nei 120 skirtingų geležinkelio vėžių ploči.. 1846 m. 8,5 colių (arba 1435 mm) vėžės plotį specialiu aktu Jungtinės Karalystės Parlamentas įvardijo standartu. Visos siauresnės nei standartinė laikomos siaurojo geležinkelio vėžėmis. Standartinė ir visos didesnio pločio laikomos plačiojo geležinkelio vėžėmis, kartais ji dar vadinama europietiškąja.
Standartinė vėžė – 1435 mm. Ji sudaro didžiausią dalį – maždaug 60proc. viso geležinkelio tinklo pasaulyje. Jos nedidelė atkarpa (21,8 km) šiuo metu yra ir Lietuvoje – nuo Lenkijos sienos iki Šeštokų. Lietuvoje caras tiesė rusiškosios vėžės geležinkelius. Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvoje juos Vokietijos kariuomenė perklojo į standartinę vėžę, o po Antrojo pasaulinio karo vėl grąžinta rusiškoji vėžė.
Rusiškoji vėžė – 1520 mm. Ji antra pagal paplitimą pasaulyje. Carinėje Rusijoje 1842–1851 m. tiesiant geležinkelio liniją tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo buvo pasirinkta 1524 mm vėžė. Tokį plotį nulėmė tuomet naudotas patogus atstumo tarp bėgių skaičiavimo vienetas – 5 pėdos (tai atitinka 1524 mm) ir poreikis vežti didesnės masės ir svorio krovinius, taip pat hipotetinė galimybė ir baimė, kad europiečiai galėtų Rusijoje lengvai panaudoti karinius traukinius. Nuo 1970 m. Tarybų Sąjungoje buvo pereinama nuo senosios 1524 mm vėžės prie naujo, suvienodinto, 1520 mm standarto. Tokia dabar eksploatuojama Baltijos valstybėse, NVS šalyse, Gruzijoje, Mongolijoje. [Wikipedija]
Kai prasidėjo I Pasaulinis karas ir kaizerinė kariuomenė užėmė Lietuvą, ir siekdama užtikrinti visapusišką kariuomenės aprūpinimą fronte, nusprendė nutiesti dvi pagrindines europines geležinkelio vėžės linijas.  Pirmiausia ėmėsi ruožo Bajorai-Skuodas-Priekulė (Latvija).
Taigi... ir vėl Skuodas pakliūva ant svarbios istorinės linijos.
Tik po metų imtasi kitos strategiškai svarbios geležinkelio linijos Lauksargiai-Tauragė-Lyduvėnai-Radviliškis. Taigi pro Skuodą einanti vėžė vokiečiui buvo svarbesnė. Tai tik dar ir dar sykį įrodo, jei kam dar neaišku, jog kelias pro Skuodą yra pati geriausia karinė, prekybinė trasa iš pietų šalių į šiaurę.
1915m. Skuode pasklido gandas, jog pro Skuodą Priekulės link bus tiesiams geležinkelis. Iš pradžių manyta, jog tai bus siaurukas, bet paskui paaiškjo, jog eis įprasto pločio, kaip ir visoje Eropoje, kaip ir Vokietijoje.
Kadangi žemaičiai buvo jau prisižiūrėję kaip rusai ilgai ir nuobodžiai tiesia geležinkelius, manė, kad darbai užsitęs ir nieko čia greitai nevyks. Tačiau netrukus Skuodan ėmė plaukti vokiečių inžinieriai ir specialistai. Vaikščiojo geodezininkai, matavo, smaigstė kuoliukus.
74 km ilgio Bajorai-Skuodas-Priekulė ruožas, kurio 54 km buvo Žemaitijos teritorijoje, pradėtas tiesti 1915 m. liepos 11 d. ir spalio 1 d. baigtas.
Rusų belaisviai, tiesiant Skuodo geležinkelį
Skuodan atvarė per 400 rusų belaisvių - geležinkelio tiesimui buvo reikalinga juoda darbo jėga. Raumenys be smegenų. Ir tikrai jie smegenų neturėjo.
Didesnė rusų belaisvių dalis buvo apgyvendinta buvusios, žydų įkurtos keturklasės mokyklos name. Netrukus popas ėmė skūstis, kad jo tautiečiai sukapojo ir sudegino suolus, o malkas skaldą tiesiog ant medinių grindų. Kai popas bandė juos sudrausti, tie tik pasišaipė ir pasiuntė jį tolyn ant trijų raidžių. Kiti gi rusai buvo suvaryti į tokio skuotiškio Bukausko daržinę, o treti apgyvendinti pas aplinkinius ūkininkus.
Rusų belaisviai po Skuodą valkiojosi nuplyšę ir alkani. Pirmiausia jų pagailo žydams (!) ir davė vieną kitą rūbą, ir kąsnį. Galų gale susimylėjo ir dvi ūkininkės žemaitės Sparnauskienė ir Uščinskienė - suroganizavo mieste maisto ir drabužio rinkliavą. Vokiečiai gi nedraudė belaisviams padėti, tačiau jie ir elgetauti neužginė. Ilgainiui rusai be jokios priežiūros ėmė trintis po miestą ir prašyti išmaldos.
Kunigo Pranciškaus Žadeikio buvo paprašyta per pamaldas paskelbti štai tokį raštą:
"Rymo katalikų klebonui Skuode
Meldžiu prie pirmos progos iš sakyklos štai ką apgarsinti: reikalingas didelis darbininkų skaičius geležinkelio darbams Skuode. Mokama į dieną šitoksai atlyginimas:
  1. Suaugusiam darbininkui - 2.00 markės.
  2. Suaugusiai darbininkei - 1.50 markės.
  3. Nesuaugusiam darbininkui - 1.00 markė.
  4. Tasai atlyginimas mokamas tik tiems darbininkams,kurie iš liuosos valios imsis darbo. Jeigu neatsirastų užtektinas darbininkų skaičius, tuomet žmonės bus varomi, kuriems, žinoma, jau nebus mokama. Taigi naudinga vietiniams žmonėms kuo skaitlingiausiai eiti prie darbo. Šitą apgarsinimą meldžiu ir kitose parapijose apgarsinti.
Skuodas, 25 rugpjūčio 1915m.
Spritte
Leutenant a. Des Eisenbahnbetriebes Konig. 28"
["Didžiojo karo užrašai" psl. 89]
-Darbininku čia yr ožtektėnaa - tik mokėkėt aniems po sažėnee, - pasakė kunigas leitenantui.
Ir iš tiesų žmonės prie darbų plūstelėjo visa jūra. Atlyginimas nebuvo toks jau didelis, bet kadangi anuomet tvirtos valiutos nebuvo, ir kadangi už 1 markę žydai mokėdavo 67 carines kapeikas, visai apsimokėjo paprakaituoti. Vis šis tas.
Leitenantas kunigo paklausė - mokėjo žmonėms kas vakarą. O kai žemaičiai apsiprato ir patikėjo, jog vokietis jų nesiruošia maustyti, mokėjo kas trečią dieną.
Darbas nebuvo sunkus ir žemaičiai kraipė galvas, kaip čia tas vokietis taip neblogai moka ir nereikalauja prakaituoti. Juk vokietis! O juk tas yra kietas ir kare, ir prie darbo - reiklus. Ne be reikalo yra juokaujama, jog žodis "vokietis" kilęs nuo žemaitiško "vo kėits" - kai jam trenkdavo kuoka per šalmą.
-Če ne darbs, o pasivalkiojėms, - juokavo žemaičiai.
Vokiečiai, darbų prižiūrėtojai pasklido po artimiausius sodžius, nes tarpkojyje pas juos tabalavo nekantrus gyvulys, o skaisčiosios žemaitukės ir žmonos be vyrų visai meiliai jiems atsidavė, nesgi tikėjosi dovanų. Taip sakant, susiviliojo blizgučiais ir karoliukais, kaip kadaise indėnai, Amerikos kolonizacijos metu. Ypač dažnai į krūmus vesdavosi moteris ir merginas, dirbusias prie geležinkelio tiesimo darbų. Gandas apie visai neblogą uždarbį nespėjo pasklisti plačiau. Tėvai savo dukružėles prie darbų vežė net iš Salantų ir Ylakių. Kunigas juos gėdino, bet šie vistiek darė savo. Kiek paskui gimė maišyto kraujo vaikų, niekas jau nebesuskaičiuos. O kiek paskui buvo skausmo, ašarų ir gėdos - ir tragedijų. Kiek veronikų nusiskandino toje pat Bartuvoje ir kiek jų pasikorė.
Nors vokiečiai buvo krikščionys ir atėjo į krikščionišką kraštą, neturėjo jokių skrupulų - vieną dieną skuodiškis vokietis (!) vaistininkas Katterfeldas kunigą Pranciškų įspėjo, jog eina kalbos, kad geležinkelio tiesėjai ruošiasi pjauti kapų kryžius ir naudoti pabėgiams kloti.
Žadeikis tuoj nulėkė pas komendantą. Tas pažadėjo pažiūrėti, kad kapai nebūtų išniekinti.
Žemę geležinkelio tiesimui vokiečiai tiesiog rekvizavo iš žemaičių ūkininkų. Ėmė ir pasiėmė be jokių sutarčių ar atlygio. Taip buvo iškernotas Gedrimo gyvenimas (gyvenimu seniau žmonės vadino savo sodybas).
Skuodo geležinkelio stotis 1915m.
Pasak kunigo Žageikio 2015-ųjų rugsėjo 20d. (nors istorikai teigia, kad tai buvusi rugsėjo 15d. - ?!) geležinkelio linija pasiekė Skuodą ir pasirodė pirmasis garvežys. Skuodiškiai ėjo pasižiūrėti, bet jiems buvo baugu stebėti dvokiantį geležinį "žvėrį", pūkšintį garais.
Tiltui per Bartuvą metalinės konstrukcijos dalys buvo gabenamos sunkvežimiais tiesiai iš Vokietijos. Pabėgiams medžiagą kirto Latvijos miškuose.
Šis geležinkelio ruožas buvo strategiškai svarbus frontui. Tačiau vokiečiui jis buvo svarbus ir ekonomine prasme.
-No jau kad veš ta veš mūsa javus į Vokietėje, - tarpusavyje sunerimę kalbėjo žemaičiai.
Ir iš tiesų, geležinkelis buvo nutiestas tam, kad iš Lietuvos būtų galima išvežti viską ką įmanoma - plėšti. Vokiečiai vežė javus ir...
Jaunesnis būdamas girdėdavau šnekant, jog Lietuvos miškus iškirto ir išparceliavo žydai. Perskaitęs P. Žadeikio knygą, supratau, jog tiesa yra ne visai toje pusėje. Nuo šios, naujos geležinkelio linijos į miškus buvo nutiesti siauruko (600 mm pločio vėžės) bėgiai - HF (vok. Heeresfeldbahn). Vokiečiai ruošėsi kirsti mišką ir jį išvežti: į frontą arba į Vokietiją. Prie Rucavos ėmėsi statyti didžiulę lentpjūvę. Taigi darbininkų ir toliau reikėjo iki pat žiemos, o kai prieš Kalėdas ūkiuose atsilaisvino samdiniai - visai jie nubėgo pas vokiečius. 1916-ųjų pavasarį fricai pasidarė reiklesni ir įnoringesni. Ypač jie reiklavo skiepytis nuo choleros, šiltinės ir raupų. Kelios darbininkės nuo jų numirė.
Ėmė virsti seni pušynai - ties Darbėnais ir Skuodu, Latvijos giriose.
Kas tiesa, tas tiesa - vėliau apsukresni žydai pasinaudojo proga. Tačiau čia nereikėtų kaltinti vien žydų. Pagalvokime, jei dabar mus okupuotų rusai ir imtų kirsti, tarkim, Labanoro girią, neabejoju, jog apsukresni lietuviai, vardan to kažkokio pinigo, tikrai sutarpininkautų, ir tikrai neaimanuotų, kaip Baranauskas apie Anykščių šilelį:
Užsisakykite puikų kalendorių - "Mano senasis Skuodas"
"Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę,
Kas jūsų groţei senobinei tikę?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūţimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausyties?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykreivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
Ant kurį žiūriant teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!.."
Ir šiais laikais išėjus į mišką, man neramu daros, kai užtinku iškirstus miškų lopus...
Lygiai taip pat, kaip aš, taip prieš 100 metų situaciją vertino ir Pranciškus Žadeikis: "Suprantamas dalykas, jei žydų vietoje būtų buvusi kita kokia tauta, tai ir jinai, be abejo, gyvendama draug su mažiau išlavintais ir nesusipratusiais mūsų tautiečiais, tą patį būtų dariusi, ką mums žydai darė." ["Didžiojo karo užrašai", 186 psl.] Verta pastebėti, jog ypač Lietuvoje ir Lenkijoje, kur skurdžiausių žydų būta didžiuma visoje Carinės Rusijos imperijoje, nepaisant nepritekliaus, žydų šeimos visomis išgalėmis stengėsi savo vaikus lavinti, leisti į mokslus - basas, nuplyšęs, bet su žiniomis ir protingas. Toks turėjo būti žydas. Ir man gaila, kad net ir šiais laikais lietuvis yra toks kvailas, jog mano esant blogai, kad mūsuose yra perdaug aukštųjų mokyklų. Neva, valstybė už savo pinigą užsienio rinkoms ruošia gerus specialistus. Neva, mums reikia daugiau santechnikų, stalių, mechanikų... Reikia jų, bet didžiausias lietuvio turtas yra išsilavinimas, žinios, intelektas - ypač kai mes įžengėme į XXI a., naujų technologijų amžių. Na, bet tai kita tema ir grįžkime prie miško ir žydų. Tai įdomu.
Skuodo geležinkelio stotis po II Pasaulinio karo
Žadeikis buvo įsitikinęs, jog vokiečių jungas būtų buvęs mažesnis, jei ne žydai.
Iki karo, girininkais dažniausiai buvo rusai. Užėjus vokiečiui, daugelis liko savo pareigose, o tie, kurie pasitraukė, jų vieton stojo fricas.
Mediena ištisais vagonais buvo varoma Vokietijon arba į frontą apkasams, bunkeriams ar tiltams statyti. Štai vien toks pavyzdys Lyduvėnų geležinkelio tiltas per Dubysos slėnį. Jį 1916 m. statė 2 000 rusų belaisvių. Tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų anoje Europoje. Tokiam, pastatyti prireikė apie 7 000 kubinių metrų medienos! Ar įsivaizduojat kas tai yra?! Atmatuokite 41 žingsnį į kairę, 41 į dešinę ir žvilgsniu 41 metrą į aukštį (prilygtų 11-12 aukštų bokštui) - štai toks kubas medienos. Šis, antrasis strategiškai svarbus 124,4 km ilgio geležinkelio ruožas, buvo nutiestas 1916 m. Ši linija sujungė Šiaulius su Tilže, t. y. šiaurės Lietuvą su Vokietijos rytine dalimi.
Skuodiškiai važiuoja į Klaipėdą. 1961m.
Iš pradžių, 1916-aisiais metais vokiečiai labai nenoriai pardavinėjo medieną, tik vietiniams reikalams, bet stebėtinai pigiai - už markę galėjai įsigyti lentą. Žemaičiai kraipė galvas: "Kaap če gal būtj?!". Žmonės bijojo pirkti. Kas tik kreipdavosi į juos, o jei dar ir kyšį duodavo, gaudavo medžiagos tiek kiek norėjo: ar nudegusioms troboms statyti, ar tiltams, ar kitam tikslui. Reikėjo tik pagrįsti, kad medienos reikia viešiesiems reikalams.
Tačiau 1917 m., kai karas neprognozuojamai užsitęsė ir ėmė sklisti kalbos apie taikos sutartis, situacija pasikeitė iš esmės. Rusai tikėtinai negrįš - galima nebijoti pirkti. Bet vokiečiai sukėlė kainas. Žydai neabejotinai tuo pasinaudojo nedelsiant. Pirmiausia iš valdžios gavo leidimus kirsti savo miškus, kuriuos iš prasigėrusių dvarininkų buvo pigiai supirkę dar iki karo.
Įsidėmėkit: IŠ PRASIGĖRUSIŲ!
IŠ DVARININKŲ!
Iš tos ponijos, kurią mes dabar aukštinam. Iš visokių "sapiegų" ir "chodkevičių". Ar kaltas žydas, kad sulenkėjęs, neaiškaus kraujo bajoras prašiko savo turtą.
"Iškirtę tuos, pradėjo pirkti nuo vokiečių kitus, bet tam tikromis sąlygomis, būtent: kad vokiečių valdžia sukirsdintų mišką ir pristatydintų jį lig geležinkelio stočių arba lig kokios nors upės" ["Didžiojo karo užrašai", psl. 198] Žemaičiai valstiečiai gi to nežinojo ar net nepasidomėjo - iš baimės prieš valdžią. Ir vežė mišką didžiausiame šaltyje palaikiais arkliukais prie upių, į Skuodo ar Darbėnų stotį. Apsukrūs žydai trynė rankomis, o tie tamsuoliai žemaičiai vežė. Ak, tas vergiškas nuolankumas! Tik vienas kitas atsisakydavo.
Skuodo geležinkelio stotis sovietmečiu
Prisiminkime šių laikų situaciją (2015m. vasarą), kai JAV energetikos milžinas “Chevron” bandė įsibrauti į Tauragės rajono, Žygaičių kaimą ir ten skverbtis į žemės gelmes, išgauti iš skalūnų dujas. Žmonės pasipriešino, nes nepabijojo, nes jų tarpe buvo apsiskaičiusių, mokytų ir stiprių žemaičių savo valia. Priešintis visada galima, nesvarbu kokio didumo tas priešas. Bet grįžkime į anuos laikus...
Štai Lenkimų žandarams vietinis žydelis paskolino lentgalių (papenčių) arba kaip seniau žemaičiai sakydavo patšvarčių, tvarkui apsikalti. Už tai gavo leidimą kunigaikščio Aginskio miške nusikirsti penkias neapglebiamas pušis, "kokios retai kame besimato" - rašė Žadeikis.
Labiausiai nukentėjo Skuodo Medė, nes visai netoli buvo geležinkelis. Iškirto Narvydžių ir Klauseikių miškus.
"Kaip tyčia, 1917 metais buvo be galo šalta žiema ir puikus žiemos kelias, kuomet tik išeini į miestą, tai ir pamatysi eiles vežimų su drūkčiausiais sienojais..." ["Didžiojo karo užrašai"]
Paluknės stotyje buvo gaminamos skiedros stogams dengti.
Buvo iškirsta garsi savo senumu ir grožiu Paurupės giria. Mat Rucavoje vokiečiai jau buvo pastatydinę didžiulę lentpjūvę, iš kurios siaurasis geležinkelis ėjo iki Darbėnų stoties.
-Mes greetaa pamatysem Lėipoj i jūra, - juokavo skuodiškiai. Mat vietoje senųjų traškančių, braškančių neįžengiamų girių liko tik laukai. Ir taip Lietuvos miškai ne tik Skuode, bet ir visoje Lietuvoje buvo naikinami iki 1918-ųjų metų pabaigos.
Iki pat 1930-ųjų, kol nebuvo nutiesta linija Telšiai-Kretinga, geležinkelis Skuodui padėjo klestėti ir vis stiprėti.
Kas Skuodui užmetė kilpą ir ėmė jį smaugti?
Skuodo geležinkelio stotis 2016m. rudenį
Nepriklausomoje Lietuvoje jau 1919 m. liepos 6 d. buvo paleistas pirmas traukinys plačiuoju geležinkeliu iš Kaišiadorių į Radviliškį. Manyta, jog panaikinus politinę ir muitų sieną tarp Klaipėdos krašto ir didžiosios Lietuvos, naujos trasos statyba išeitų į naudą visai valstybei, paskatintų istoriškai atskirtų jos dalių susiliejimą. Nauja geležinkelio linija, kuri sujungtų Lietuvą su vieninteliu jos uostu – Klaipėda, suteiktų galimybę nepriklausomai nuo kaimynų išeiti į jūrą bei į pasaulio rinkas.
Uosto prijungimas buvo svarbus ne tik Lietuvos politinei ir ekonominei nepriklausomybei išlaikyti, bet ir krašto ūkiui atgaivinti, savus gaminius brangiau parduoti ir ūkio technikos, trąšų pigiau įsigyti. Carinė Rusija, tiesdama geležinkelius savo poreikiams, nepaisė Lietuvos ekonominės situacijos, todėl buvo regionų, tokių kaip Žemaitija, kuriame visiškai netiesė  geležinio kelio. Rusijos geležinkelis importą ir eksportą nukreipdavo į Karaliaučiaus arba Liepojos uostus, tačiau tai Lietuvai nebuvo naudinga. Susisiekimas esamomis trasomis su Klaipėda buvo itin nepatogus, tad naujos linijos tiesimo poreikiu neabejota. Tas, kas Lietuvai buvo naudinga - Skuodui reiškė ekonominę kilpą ir 1923 m. vasario mėnesį Ministrų kabinetas ją ėmė pinti: aptarė tris svarbiausias trasas, kurios sustiprintų Lietuvos ūkį. Viena iš jų, pražūtingoji Skuodui, būtent ir buvo Kužiai-Telšiai-Kretinga.
Tas ruožas pradėtas tiesti 1924 m. ir baigtas 1932 m. spalio 29 d. Kilpa užsiveržė - Skuodo ekonominis vadmuo regione stipriai smuktelėjo. Daugelis įmonių persikėlė į Telšius, o daug žydų emigravo. Jei ne šita aplinkybė, dabar Skuodas būtų visiškiai kitoks.
Ties Latvijos siena geležinkelis baigiasi... 2016 m. ruduo
Tačiau istorija šiuo nesibaigia. Geležinkelio linija einanti pro Skuodą ilgą laiką buvo neatsiejama jo gyvenimo ir kraštovaizdžio dalis. Iš čia rusai žemaičius į Sibirą, iš čia vežė viską ką galėjo. Šia strategiškai svarbia linija naudojosi vokiškieji fašistai ir raudonieji rusai, sovietmečiu čia kasdien pradudndėdavo bent keletas prekinių traukinių sąstatų. Geležinkeliu į Skuodą atkeliaudavo statybinės medžiagos, maisto ir buities reikmenų produktai. Keleiviniais traukiniais pigiai buvo galima pasiekti Klaipėdą ir nudundėti į Liepoją, Rygą. Pats vagonus kroviau, pats važinėjau įvairiomis kryptimis, o vaiku būdamas lėkdavau ant bėgių padėti kapeikos, kad ją suplotų į blyną ir nežinojau, jog jais teka silna elektros srovė. Ji iki šiol turėtų tekėti, kad niekas nesugalvotų ant bėgių užsikelti drezinos ir jais pasivažinėti. Bet kokį judėjimą tuoj fiksuoja budėtojų pultai. Kitas klausimas, jei tik tie budėtojai vis dar sėdi savo vietose. Tačiau pasivažinėjimas rezina laikomas dideliu nusižengimu. Mat, jei niekas nekontroliuotų geležinio kelio, susidurtų šilumvežiai.
2001 m. kovo 25 d. Lietuvos geležinkeliai nutraukė keleivinių traukinių eismą. Paskutinis traukinys į Skuodą atvažiavo tų pačių metų kovo 23 d. Prekinių traukinių eismą nutrauktė 2009 metų gruodžio 15 d. 2016 m. buvo eksploatuojama tik 10 km atkarpa į šiaurę nuo Kretingos, žaliavų pristatymui į šalia Darbėnų įsikūrusią akmens apdirbimo įmonę „Žemaitijos granitas“. Latviai iki Lietuvos sienos liniją išsiardė. Kam jiems reikia to geležinkelio!
Manoma, jog norint atnaujinti traukinių eismą ruože Darbėnai-Skuodas-valstybės siena, reikėtų kapitalinio remonto ir tai galėtų kainuoti kokie 30 ar daugiau milijonų (!) eurų.
Ar buvo galima išsaugoti gyvybingą geležinkelio liniją? Ar ji galėtų nešti kokią nors naudą Skuodui? Ar galima apsieiti ir be milijonų? Išeitis visad yra - tik reikia truputėlį lakios fantazijos ir didelio noro. Tačiau apie tai, ką su šia geležinkelio linija padarytų Ostapas Berta Marija O'Benderis, parašysiu kada nors paskutinėje istorijoje apie Skuodą. Žinoma jeigu iki to laiko nenuardys dar likusių bėgių. Juk kaip rusai sako: "ломать не строить".
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>> 
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>>

2017 m. birželio 21 d., trečiadienis

Skuodo sinagogoje kabėjo sietynas iš 366 šakų



1937m. Vaizdas į senamiestį iš bažnyčios varpinės

397-oji istorija. Visgi grįžtu prie žydų temos. Apie daug ką žinom, apie žydus labai daug, bet tuo pačiu tikriausiai maža. Tačiau jie mums įdomūs ir juolab, kad ilgą laiką buvo neatsiejama skuodiškių bendruomenės dalis.
Pradėsiu citata, kad suprastume kas yra ta sinagoga. O suprasti ką reiškia žodis yra labai svarbu. Štai mes tariame "Romos katalikas" ir kokios mintys vyniojasi galvoje - Roma ir katilas. Kodėl katalikai? Ką tas žodis reiškia. Jis kilęs iš graikų kalbos - bendras. Arba sakom "stačiatikis" ir kokios mintys kyla? Ar tiesiog tuščia galvoje? Ar jie stačiatikiai, nes stačiomis meldžiasi? Vėlgi - tai graikiškas žodis - tikratikystė. Abi šios krikšioniškosios religijos šakos prieš 2017 metų atėjo iš žydų šventovės - sinagogos. Ir vėlgi tai graikiškas žodis, reiškiantis susirinkimą - judėjų maldos namus. Įdomu yra tai, jog genetiškai mes ir graikai turėjome tuos pačius protėvius - visi mes kilome iš tos pačios vienos genties, bet tai jau kita istorija, kai vėl grįšim giliai į praeitį.
Teigiama, jog skuode buvo dvi sinagogos. Ar tikrai taip? O gal jų buvo trys ar gal net daugiau?
Senieji skuodiškiai prisimena, jog Skuode buvo kelios sinagogos arba Shuls. Žemaičiai jas vadino - "šoulės". Viena medinė šoulė buvusi įsikūrusai Rojaus gatvėje, kita - senamiestyje, S. Daukanto. 1940 m. pastaroji buvo atiduota Skuodo gimnazijai ir naudojama kaip sporto salė. O J. Basanavičiaus gatvėje, kur dabar Pirminės sveikatos priežiūros centras, stovėjo dar viena - dviejų aukštų akmeninė sinagoga. Tame pačiame pastate buvo ir žydų mokykla. Tai kaip čia išeina?! Net trys sinagogos? Kaip tai suprasti? Ar istorikai mums meluoja? Ne. Tiesiog nepaaiškina tos keistos painiavos ir paprastas skaitytojas pasimeta prasmių raizgalynėje.
"Sinagoga (gr. synagoge - susirinkimo vieta, suėjimas) skirta žydų bendruomenės reikmėms - tai religinių apeigų, šventųjų raštų studijų ir susirinkimų vieta. Šias funkcijas rodo ir hebrajiški sinagogos pavadinimai: beit tefila (maldos namai), bet midraš (studijų namai), beit kneset (susirinkimo namai). Kitų kalbų istoriniai pavadinimai sinagogai apibūdinti: - lot. schola, vok. shule, lenk. szkola žydowska, rus. škola - paryškina mokymosi funkciją; lenk. božnica reiškia maldos namus, o rus. молитвенная школа apibrėžia abi pastato paskirtis. Lietuviai buvo įpratę vartoti germanų bei slavų kalbų skolinius - šulė, škala arba iškala. Bendrinėje kalboje vartojamas sinagoga terminas, tačiau dažname miestelyje galima išgirsti ir senuosius škalos bei šulės pavadinimus.
Maldos namai ir religinės mokyklos yra tos pačios paskirties kaip ir sinagoga, tik mažesni; svarbiausias jų skirtumas - religinis rangas. Sinagogos lankomos iškilmingomis progomis, per šventes, o maldos namuose ir religinėse mokyklose Šventasis Raštas skaitomas kasdien. Veikė ir specialios religinės mokyklos chederiai bei ješivos. Sakralinio pastato tipas priklausė nuo bendruomenės narių skaičiaus, Pavyzdžiui, carinėje Rusijoje 30-čiai žydų namų buvoleidžiama statyti maldos namus arba religinę mokyklą, o 80-čiai - sinagogą.
Žydų maldos namai skirstomi pagal sezoną (vasarinės ir žieminės šildomos sinagogos), priklausomybę socialinei grupei (pirklių, atsargos kariškių, darbininkų) bei profesijai (muzikantų, siuvėjų, kirpėjų). Sinagogos ir maldos namai vadinami įvairių bendrijų, profesinių brolijų, draugijų ar cechų vardais; o dažnai ir vietos - miesto kvartalo ar gatvės pavadinimu, statytojo ar savininko vardu." ["Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas" 2009m.]
Taigi, taigi... Štai kaip su tomis sinagogomis.
Sinagogą Skuodo žydų bendruomenė pasistatė 1700-ųjų metų pradžioje ir ji savo senumu garsėjo visoje Lietuvoje. Ji buvo viena iš trijų seniausių sinagogų mūsų krašte - suręsta iš medžio ir buvo net 15m aukščio. Senoje nuotraukoje dešiniau nuo cerkvės galima įžvelgti jos kontūrus. Ji tikrai buvo aukšta.
Vidų puošė prašmatni Šventoji Arka, dekoruota gyvūnų, gyvulėlių medžio raižiniais, vaisių, gėlių drožinių vainikais, bei medinėmis lentelėmis su dešimčia dievo įsakymų, einančių iki pat lubų. Taip, taip - 10 dievo įsakymų perėmėme iš žydų. Niekor to vakalėlj nepabėgsi!
Kadangi Skuodo Sinagoga buvo tokia aukšta ir sunkiai apšildoma žiemą, ja žydai naudojosi tik nuo Pesacho iki Sukoto.
O kas čia? Ką tie žodžiai reiškia?
Pesachas - tai švetė, susijusi su išėjimu iš Egipto. Tai pavasario šventė prasidedanti nisano (čia ne apie japonišką automobilį eina kalba) mėnesį, kuris yra mūsų (Grigališkojo) kalendoriaus kovo-balandžio sandūroje. Tai laikas žymintis žydų metų prasdžią (2017 metai jiems yra 5777-ieji). Ta šventė turi ir kitokių pavadinimų: pavasario šventė, macų, mūsų išvadavimo metas. Arba dar vadinamosios žydų velykos. Nisan artimas žodžiui nican („pumpuras“) – ir iš tiesų, šį mėnesį prasideda tikrasis pavasaris: „Pumpurai matomi visoje šalyje, lakštingalų giedojimo laikas atėjo, ir purplelio burkavimas girdisi mūsų šalyje...“.
Pagrindinė Pesacho reikšmė - "praėjo pro šalį". Ji primena Išėjimo knygoje aprašytą dešimtąją "Egipto bausmę", kai buvo išžudyti Egipto naujagymiai, o žydų namus tas mierties angelas aplenkė.
Sukotas: hebrajiškai reiškiantis palapinę - vienaskaitoje suka. Ir tai nieko bendro neturi su rusišku žodžiu сука (kekšė). Sukoto šventė prasideda tišrėjo mėnesį, kuris yra mūsų (Grigališkojo) kalendoriaus rugsėjo-spalio sandūroje. Ji buvo skirta atminti išsivadavimui iš Egipto vergijos ir kelionei per dykumą į Izraelio žemę.
Šventė prasideda būtent tuo metu, kai žmonės pradeda rinkti derlių, ir todėl ji dar vadinama “Derliaus rinkimo švente”. Ji parodo ryšį tarp žydo ir jo šalies bei praeities šaknų. Šventės simbolika primena žydų klajojimą po Sinajaus dykumą, tuos laikus, kai žydai gavo Torą (Šventąjį raštą).
Skuodo senoji sinagoga
Tais laikais, kai Jeruzalėje stovėjo Šventykla, žydai iš visų pasaulio šalių keliaudavo būtent į tą šventą vietą, kur linksminosi bei aukojo Dievui. Sukot yra viena iš tų švenčių, kai priimta linksmintis.
Suka - skirta laikinam gyvenimui. Tai keturių sienų palapinė, pagaminta iš bet kokių medžiagų, tačiau stogas joje būtinai turi būti atdaras, papuoštas palmių lapais, kad būtų galima matyti žvaigždes.
Sukoto metu Europos šalyse paprastai prasideda lietūs, tad Ukrainoje ir Lietuvoje buvo kalbama: "vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pasipila lietūs"; "žydai sulenda į kūčkas -laikas kasti bulves".
Taigi žiemą įvairios religinės apeigos ir pamaldos vykdavo kitame pastate, kaiminystėje.
Per šabą ar kitų švenčių metu sinagogoje būdavo įžiebiamas 366 atsišakojimus turėjęs sietynas. Kiekviena jo švieselė buvo skirta, nužudytiems ir palaidotiems sinagogos šventoriuje, atminti. Čia dar stovėjo atminimo akmuo. Jame buvo iškaltas pasakojimas apie tą tragediją. Senamiestyje taipogi stovėjo maldos namai, kurie veikdavo ištisus metus.
Anot žydų šaltinių, Skuodo naujamiestyje buvo kita sinagoga - ta akmeninė ir du maldos kambariai. Viename iš jų po pasaulietinių pamokų, žydų vaikai studijuodavo Torą.
Tai kokios šoulės būta Rojaus gatvėje?
Pasak, istorikės Živilės Simutytės, 1919 m. Skuode buvusi įkurta jidiš keturklasė mokykla, kurioje dauguma dalykų dėstyta jidiš kalba, o ne rusų. Šią mokyklą kartais vadindavo progimnazija. Ji veikė keliuose Ilgosios ir Rojaus gatvės gyvenamųjų namų butuose, kuriuos žydų bendruomenė nuomavo iš gojų. Tačiau tai nebuvo patogu. Todėl 1920 m. žydai apskrities valdžios prašė lėšų naujai mokyklai statyti. Jiems atsakė: "... valsčiaus valdyba neatsisako duoti lėšas valdiškoms mokykloms, bet  privatinėms mokykloms negali.“
Tai štai kaip Skuode buvo su tomis sinagogomis, šoulėmis, šūlėmis...
Senieji skuodiškiai prisimena, jog jiems, vaikams buvo įdomu vėpsoti į žydus vyrus traukiančius pamaldų į savo šoules. Jie visi vilkėdavo senais juodais paltais ir maišuose nešdavosi dideles maldos knygas. Kartais berniukai bandydavo pasmalsauti pro sinagogos langus - jiems norėjosi sužinoti, kaip tie žydai meldžiasi. Ir sužinodavo...
Ir jūs šį bei tą sužinojote...
O senosios sinagogos vietoje dabar gyvena žmonės, o po pamatais trunyja nukankintų žydų palaikai. Nes, kai ten žmonės statėsi, jau nebebuvo kam papasakoti...
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Kaip kunigas prostitutes gelbėjo



Erotinis anų laikų atvirukas. Seksualu...
396-oji istorija. Prisipažinsiu, esu smalsus - pavartau pažinčių skelbimus. Smalsu pažiūrėti kokia pasiūla, kokia rinka, kokios prekės, kaip jos išrodo. Kiek per pastaruosius 10 metų beieškojau, nėra tekę matyti skelbimo, kad Skuode kokia nors mergina ar moteris savo kūną siūlytų.
Taip. Šiandien apie prostituciją Skuode. Na, kiek galima apie tuos žydus! Atsibodo.
Ko gero, kokia situacija šiandien - geriausiai žino Skuodo policija. Ne kelių patruliai, ne, o kriminalistai. Na, tarkim, kad jie žino... Paprastai jie žino daugiau, nei skelbiama nusikaltimų suvestinėse. Ko gero ir šiandien yra palaidų moterų, bet palaidos, tai dar nereiškia, jog dirba už pinigus. Norėčiau tikėti, jog tokių nėra, nes jei būtų - labai greitai viešumon iškiltų ir žmonės liežuviais užplaktų. O gal jūs žinot? Parašykit man.
Ar būta Skuode prostitucijos prie Smetonos. Neabejoju, jog būta: Kaune buvo nuodėmių gatvė ir Skuode turėjo būti nuodėmių namai. Deja, kol kas neturiu šaltinių, liudijančių tai, bet...
Keliaukim, šiek tiek toliau į praeitį ir rasim. Juk Skuodas buvo judrus, dinamiškas miestas ir čia buvo visko. Čia visko galėjai gauti, kaip ir dideliame mieste. Ir labai lengvai galėjai pasigauti bet kokią lytinę ligą, mat Skuodo prostitutės nelabai garsėjo švara.
1915-ais metais Skuode apsilankę vokiečių kareiviai, netrukus ėmė kasytis tarpukojus, ėmė perštėti jų "karabinai" - o "vamzdžio" taip paprastai neišvalysi.
Karininkai tuoj pat liepė visas "palaidas" mergas surinkti ir nuvežti į Liepojos ligoninę. Kilo sąmyšis. Tos pamanė, jog veš tiesiai į Vokietiją arba statys prie sienos, mat sklido gandas, jog vokiečiai prostitutes be ceremonijų šaudo vietoje. Kita, vertus merginos baisiausiai bijojo ir tos Vokietijos.
Kur tu pasislėpsi Skuode, juk kaizerio kareiviai žinojo kur ėjo ir su kuo gulėjo. Tuoj keletą sugavo. Suimtosios įskundė drauges. Skundė ir iš keršto - nekaltas. Na, kiek nekaltas? Gal tas, kurios ne taip intensyviai "dirbdavo".
Na, ir kuo visa tai baigėsi? Jas iš bėdos traukė Skuodo kunigas Pranciškus Žadekis. Negirdėta neregėta, kad kunigas prostitutes gelbėtų! Davatkoms priminsiu, jog ir Kristus užtarė paleistuvę... Na, pats Žadeikis pasakoja, neva, tik nekaltąsias gelbėjęs, bet manau, traukė iš vokiečių nagų jas visas, kokias tik išgalėjo, nes žmogus jis buvo nepaprastai geros širdies, toks tikras kunigas, kuriam rūpėjo visi skuodiškiai, net ir prostitutės.
Nemanykim, jog tarpukariu tos prostitutės kur nors dingo - jos ir toliau Skuode dirbo. Va, tik faktų kol kas neturiu ir negaliu papasakoti. Tačiau...
Erotinis anų laikų atvirukas. Vienok... seksualu...
Vokiečio gydytojo B. Katerfelto, 1913m. atidarytame kinoteatre (beje, vienas pirmųjų visoje Lietuvoje), neretai būdavo rodomos ir erotinio pobūdžio juostos. Žinoma, nereikėtų tų juostų lyginti su šių dienų pornografiniais filmais - tai buvo tiesiog erotikos pilni vaizdai, keliantys žiūrovams geidulį. Kaip taip galėjo būti? Tiesiog anais laikais dar nebuvo filmai skirstomi į kategorijas. Prasukdavo ant ekrano viską. O po filmo, kodėl neužsukus į karčiamą ir nepasiėmus prostitutės? Juk Skuode buvo daugybė užeigų. Juk tai buvo miestas kryžkelėje.
Beje... knygų kioske pas žydą Putrių buvo galiuma nusipirkti erotinių atvirukų rinkinį...
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moterims prostitutėms grėsė net mirties bausmė. Tėvai galėdavo oficialiai išsižadėti ištvirkėlės ir atimti iš jos paveldėjimo teisę. Tačiau XVIII amžiuje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, Lietuvoje prostitucija buvo legalizuota. Įsteigta net Prostitucijos reikalų komisija. Nepriklausomoje Lietuvoje prostitucija taip pat buvo legali. Tačiau atėjo 1941-ųjų birželis - kartu su kitais "socialiniais elementais" į Sibirą buvo ištremtos ir 449 prostitutės. Po to sovietai konstatavo, kad jų problema Lietuvoje išspręsta visiems laikams. Skuode irgi.
Šiandien prostitucija Lietuvoje, žiauriai nelegali - baudžiami visi prostitucijos tinklo dalyviai: prostitutės, suteneriai ir klientai.
 O Latvijoje prostitucija legali ir griežtai reglamentuojama įstatymų. Latvija netgi vadinama europietišku Tailandu.
Europoje tik aštuoniose šalyse – Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Turkijoje, Vengrijoje ir Latvijoje – prostitucija yra legali ir jos paslaugų suteikimas yra reguliuojamas įstatymais.
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo žydų sinagogą - spausk čia>>

2017 m. birželio 15 d., ketvirtadienis

Palinkėjimas upei

395-oji istoija. Ten, kur suteka Nemunas ir Nėris į vieną vagą, kaip moteris įsilieja į vyrišką pradą, ten yra Kauno santaka. Ten gražu, ten akmenys.
Pamatau artėjant būrelį vaikų. Vienas neša vėliavą, kai kurie išsidažę veidus - gal kokie skautai. Bet ne... viena mergaitė paspiria nuo kranto tuščią plastikinį bambalį, tas nulekia į vandenį ir nuplaukia. karu su vaikais einanti mokytoja gal ir pamato, bet gal "nepastebi". Gal ir pati paspirtų.
Kai vaikai priartėja, paklausiu:
-Sveiki vaikai. Kas jūs?
Bet jie nesisveikina su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta. Puola į visas puse mėtyti akmis - didesnius ir mažesnius.
-Vaikai, žiūrėkit naras! - parodo mokytoja į vyriškį plaukiantį per kelis metrus nuo kranto su kauke ir vamzdeliu.
Ne, naras jis, ne naras - žmogus su kauke plaukia, maudosi, dugną apžiūrėja. Bet matyt, mokytojos žodynas pakankamai skurdus - tik iš kelių tūkstančių reikšmių.
Staiga mintyse išvystu juodai komišką paveikslą...
Vaikas paleidžia akmenį, žmogėno link. Tuo pastebėję, kažką įdomaus suskanta mėtyti akmenis ir kiti. Žmogelis bomborduojamas bando kapstytis, bet vienas akmuo pataiko į plikę. Skęsta...
-Pataikiau, pataikiau! - rėkia vaikas.
-Vaikai, žiūrėkit Ironas pataikė! - džiaugiasi mokytoja.
Plastikinis bambalis - "palinkėjimas" upei...
Dėdė skęsta...
Bet grįžtu į realybę.
-Vaikai, einam, - pasako mokytoją. Tie nelabai nori klausyti, bet reikia nusileisti vyresniojo valiai, nors laikai ir ne tie, kad klausyti kažkokios mokytojos.
-Vaikai, paimkit po akmenį, sugalvokim palinkėjimą upei ir meskim!
"Kaip per vestuves", - pagalvoju. Kartais netoli žmogaus mintis nubėga nuo matytos šventės - gal užvakar, o gal praėjusiais metais.
Pliumteli vandenin akmenys su palinkėjimais Nėriai, o kitapus santakos Nemunu plaukia plastikinis bambalis.
Vaikai pasiima vėliavą ir kartu su mokytoja nueina.
Ne, šitie buvo ne skautai.

Kaip žydas mane vežė diližanu

Klaipėdos geležinkelio tiltas pastatytas per Dangės upę 1874 metais.

394-oji istorija. Visai neseniai viena mano istorijos skaitytoja, p. Elvyra A. užsipuolė: "Prajuokino:D zydai state [turima omey Skuodą - mano past.] gal juokaujat? Zydu pinigais, ne lito nekisdavo jei negaledavo atgaut dvigubai, tegul nespanksta autorius /.../" Ar turiu kokią nors teisę savo istorijoje ją įvardyti, o ne palikti: "viena skaitytoja"? Turiu, nes nuomonė pareiškė viešai - internete. Kaip liaudyje sakoma "už bazarą esi atsakingas pats". 
Prie "spangimo" temos dar sugrįšiu paskutinėje istorijoje, kai žydai Skuode buvo iššaudyti ir lietuviai pasisavino jų turtą ir apsigyveno jų namuose. Nesuvokiu, kaip taip įmanoma. Nužudyti žmogų ir nueiti gyventi į jo namus!
Žydas ūkininkas ant arklio
 

Pagalvokite apie tokį kraštutinį atvejį ir atsakykite sau į klausimą: ar jūs galėtumėte nueiti ir nušauti visiems Skuode žinomą sukčių, kuris netgi ne kartą buvo sėdėjęs kalėjime, kuris vagia iš kaimynų, ar galėtumėte? Ir paskui ar galėtumėte ramia sąžine apsigyventi jo namuose? Aš negalėčiau. O juk žydai nebuvo kokie nors nusikaltėliai - jie tiesiog buvo pirkliai, verslininkai. Tai jų kraujyje įaugę nuo seno.
Arba įsivaizduokite tokią situaciją: kažkas ateina ir iššaudo visus dabartinio Skuodo gyventojus su vaikais vien dėl to, jog keli šimtai skuodiškių užsiiminėja verslu? Pagalvokite apie tai. O dabar vėl nusikelkime į tarpukario Skuodą, tikrai bus įdomu... ir tikrai lauksiu panašių komentarų, kaip ponios Elvyros. Man ir toliau patinka "spangti". Tačiau pasakojimą pradėsiu Yuri Slezkine žodžiais: "Vieniems valstiečiams ir didikams pasisekė geriau, kitiems prasčiau, bet niekam taip gerai nesiseka būti žydais kaip patiems žydams. Kapitalo epochoje jie yra kūribingiausi verslininkai, susvetimėjimo epochoje jie labiausiai patyrę išeiviai, o ekspertų epochoje - mokyčiausi profesionalai. Kai kurios seniausios žydų specialybės - komercija, teisė, medicina, teksto interpretacija ir kultūrinis tarpininkavimas - tapo fundamentaliausiais (ir žydiškiausiais) šių laikų užsiėmimais. Pavyzdiniais modernybės šaukliais žydai tapo todėl, kad buvo pavyzdiniai senųjų laikų veikėjai." 
Išsilavinęs žmogus supras, apie ką čia kalbama, o neišprususiems vienintelis patarimas: pasirūpinkite savo vaikų aukštuoju išsilavinimu, o jums jau pervėlu.
1923 m. Skuode gyveno 3 687, 1930–1933 m. – apie 4 000, o prieš Antrąjį pasaulinį karą skuodiškių skaičius išaugo iki 6 000! Skuodas ekonominėje plotmėje, o netgi ir gyventoju skaičiumi buvo gerokai didesnis miestas, nei tarkim, Kretinga. Palyginimui - Kretingoje 1906m. gyveno per 2000, 1923m. - per 2500 žmonių, 1939m. - 5300. Skuodas buvo judrus miestas. Augantis. Dinamiškas.
Kai nežinai savo miesto istorijos, svetimi gali tau įvaryti nepilnavertiškas mintis, jog tai visais laikais buvo užkampis, jog tai kažkokia provincija, tundra. Kas tas Skuodas - "šūds y nieks", kaip pasakytų žemaitis. Tai dabar gal jis tokiu tapo. Kitų akimis tapo. Skuodiškiai taip nemano, tačiau reikia sutikti su ta žiauria tiesa, jog Skuodas dabar nebėra toks gyvas ir dinamiškas miestas, kokiu jis buvo prie Smetonos. 
Ot prie Smetonos kaip buvo!.. Ot, tai buvo!
Iki 1930m. čia veikė 204 prekybos įmonės ir visokios dirbtuvėlės, manufaktūros, fabrikėliai ir fabrikai - beveik ant kiekvieno gatvės kampo (ir viduryje) ir visi turėjo turėjo darbo.

Tačiau...
Skuodo muitinė

Remiantis statistiniais 1931m. duomenimis, Skuode tuo metu beliko 81 parduotuvė ir verslo įmonė, 66-ios priklausė žydams (80proc.): 16 bakalėjų - 15 priklausė žydams; 4 grūdų ir linų supirkimo įmonės ir visos priklausė žydams; 12 mėsinių ir skerdyklų - 8 valdė žydai; 6 restorai ir užkandinės - 2 priklausė žydams; 7 maisto parduotuvės ir visos priklausė žydams; 1 gaiviųjų gėrimų gamybos įmonėlė ir ji buvo žydo; 10 drabužių, kailių ir tekstilės prekybos ir gamybos verslovių ir 9 buvo žydų; 9 odos ir batų įmonės ir visas jas valdė žydai; 3 siuvimo ir namų apyvokos reikmenų parduotuvės ir visos priklausė žydams; 3 medicinos ir kosmetikos parduotuvės ir 1 buvo žydo; 2 laikrodžių ir papuošalų krautuvelės ir abi buvo žydų; 2 radijo, dviračių, siuvimo mašinų parduotuvėlės ir 1 jų priklausė žydui; 2 įrankių ir geležies parduotuvės ir abi buvo žydų; 1 kuro verslovė ir ji priklausė nežydui - gal kokiam žemaičiui (!); 2 technikos, įrenginių krautuvės ir jos buvo žydų.

Kas gi nutiko 1930 m.?!
Užsisakykite puikų kalendorių su senojo Skuodo nuotraukomis

Pro Skuodą buvo nutiesta geležinkelio linija Telšiai-Kretinga ir miesto ekonominis vadmuo regione stipriai smuktelėjo. Daugelis įmonių persikėlė į Telšius, o daug žydų emigravo. Tačiau jokiu būdu negalima kategoriškai teigti, jog Skuodas ėmė merdėti. Jei ne šita aplinkybė, dabar Skuodas būtų gerokai didesnis už Kretingą.

Kiek gi buvo miestelyje buvo pasiturinčių žmonių? Sprendžiant pagal 1939m. telefonų abonentus (nes tiems laikams tai buvo prabanga), mažų mažiausiai 43 šeimos - tiek buvo privačių abonentų. Žydų. Ne, suklydote. Žydų šeimoms priklausė tik 23 telefono numeriai. Na, o 19 telefono aparatų stovėjo įvairiose valstybinėse įstaigose. Na, prie tų 43 pasiturinčių dar reikėtų pridėti visokiausio rango valstybės tarnautojus, kurie gaudavo ne tokias jau ir prastas algas - garantuotas. Kaip ir šiais laikais - turėti valstybinį darbą nėra blogis. Lenkti nugarą pas kapitalistą - nėra jau toks gėris.

Ir kokių valstybinių įmonių Skuode būta? Savivaldybė, paštas, teismas, notaro biuras, policijos nuovada, pasienio policijos biuras, o geležinkelio stotyje - muitinės įstaiga. Gyvenimas čia virė, burbuliavo ir kunkuliavo.
***
Garvežio dideli ratai sukosi vis lėčiau ir lėčiau. Jis ūktelėjo. Ššššš - pasklido po peroną nuleidžiamas garas, paskandindamas stoties uniformuotą tarnautoją baltame debesyje, šis nuleido lazdelę. Atvykau į Skuodą. Įprastu man judesiu užsimečiau ant galvos skrybėlę (beje, Kaune pirktą, bet Amerikoje gamintą). Kaune vadovauju statybos darbams. Mane su reikalais per Kretingą, pasiuntė į Rygą. Bet reikia stabtelėti Skuode, aplankyti Mariją.
Diližanas
Mūsų, atvykusiųjų laukė žalias Efroimo Segalo diližanas.
Segalas verčiasi keleivių pervežimu iš Skuodo geležinkelio stoties iki miesto centro - jo arkliukas risnoja apie 3 kilometrus iki miesto centro. Šia paslauga dažniausiai naudojasi turtingesni miestelio gyventojai, dažniausiai žydai, kurie išsiruošia traukiniu į Kretingą, Klaipėdą, Liepoją arba Rygą arba iš ten sugrįžta. Vėliau Efroimui Segalui atsirado konkurentas - kitas žydas - Gilderis, gyvenęs senamiestyje. Tas irgi įsigijo diližaną, bet nudažė raudonai. Įdomu kuris iš tų diližanų nuotraukoje? Tačiau kaip ten bebuvus, abiems žydams niekad keleivių netrūkdavo. Vėliau Segalas savo senąjį diližaną pardavė ir nusipirko visiškai naują autobusiuką.
Prisėdau šalia Segalo ant vadeliotojo pasostės. Įsišnekėjome.
-Ar yra Skuode koksai nors hotelis?
-Bertos Kostelianskienės svečių namai, ponuli. A, jei norrrėsi skaniai paphietauti, shiūlau užsuhkti į Kubilovičienės rhestoraną.
Anais laikais jis buvo įsikūręs Vytauto g., kur dabar sovietmečiu buvo restoranas "Bartuva", o dabar "Senukai". Bet jis nebuvo vienintelis. Malonioje aplinkoje galėjai pavalgyti ir pas Antaną Šakalį ar pas Justiną Šilčių, o norint prikimšti skrandį pigiau, galėjai traukti į Kairio arbatinę arba kitas, mažesne ar didesnes, bet žemesnio lygio užeigas, užkandines.
Segalas vieną kartą pasižiūrėjo į mano batus, antrą kartą metė žvilgsnį ir neiškentė:
-A žhiurru, ponas, laikhas būt kheisti batus...
-Nespėjau Kaune nusipirkti, - pasiteisinu.
-A žhynoce, pone. Ne tikrai nežhynoce, jei žhinotumėte sakhytumėte, jog atvažavote į Skuodą batų pirhkti, - šyptelėjo Segalas. - Niu, bet ponas neįsižaishkite, aš gi pajuokhavau. Bet juk jūs turrėtumote žhynoti, jog Skuodas gharsėja bhatų phramone.
-Nejaugi?!
-Aš jumi užhrodysiu gherą avalynės khrrautuvėlę...
To laikmečio moteriški bateliai
Jūs irgi nežinote. Skuodas iš tiesų garsėjo savo pagamintais batais - jais avėjo nemaža dalis Lietuvos gyventojų, bet visgi didžiumą jų žydai išveždavo į Klaipėdos kraštą. Tik įsivaizduokite Skuode per metus būdavo pagaminama iki 5000-6000 porų batų, o jei tikėti Josefu Rosinu - 400 per dieną. Stambiausias avalynės fabrikas "Kontinent" priklausė Itzikui Kanasui ir buvo įsikūręs Vilniaus gatvėje, toje vietoje, kur dabar stovi savivaldybė pastatas. Čia dirbo apie 150 žmonių. Iš šešių Skuode buvusių batų gamintojų Itzikas itin klestėjo ir sėkmingai konkuravo su visos Lietuvos batų gamintojais, mat jo fabrike stovėjo moderniausią technika. O fabriko firminė parduotuvė buvo įsikūrusi Gedimino aikštėje.
Su "Kontinentu" nuolat varžėsi kitas fabrikas - "Konkurencija", priklausęs M. Mines (laisvės g. Nr 2) ir turėjęs per 100 darbuotojų. Tiksliai net nežinoma, kuris buvo didžiausias. Tačiau tik šios dvi verslovės Skuode turėjo fabrikų statusą.
Mažesnės avalynės manufaktūros, kuriuose dirbo po 8-10 žmonių priklausė Ofsiejui Presui (Basanavičiaus g.), Maušai Jankelovičiui (Laisvės g., Nr 61), Maušai Grinblatui (Laisvės g., Nr 63) ir Abraomui Turkui.
Batų dėžes gamino nedidelė Malkinsono manufaktūra. Čia darbo diena prasidėdavo 8:00 ryto ir trukdavo iki 17:00 val. Apie tai kitą dieną sužinojau iš tokio trylikamečio piemens. Paauglys pasakojo, jog per mėnesį uždirbąs 15 Lt. Kaip vaikui, tai buvo gana daug. Palyginimui pasakysiu, jog Skuode 1 kg sviesto kaštavo 2 Lt, 1 kg cukraus - 1,10 Lt, 1 kg mėsos - 2 Lt, 100 kg bulvių - 2,5 Lt. Darbas nebuvo sunkus, bet pakankamai nuobodus. Nebuvo mašinos kartonui pjaustyti, tekdavo tam berniukui viską atlikti rankiniu būdu. Paskui naudojant specialų įrenginį, dėžė būdavo surenkama, patepami klijai ir susegama. Ir taip kiaurą dieną, diena iš dienos. Tinginiauti nebuvo kada, bet ir atsipūsti negalėjo nė minutėlės, nes manufaktūra buvo paties savininko namuose. Be to kartu su tuo paaugliu dirbo Malkinsono dukra - visad ant akių.
-A vaiku turrri?
-Dar neženotas.
-Niu phas mus yrrra ghražu merghinu. Nusiveizėk khurią ir lik čia. Tu gi inžineris, o mes khaip tik rošemės statyti naują dyyydeli khrautuve su dhaug mažyčių khrautuvėlių - ui, bus ghražus bhudinkas. Dhaugelis žydų dedasi į khrūvą phinigą, nesgi savivalda pareikhalavo nughrauti senas khrautuvėles. Tu phamatysi jas miesto centre. O va, kai tu apsiženysi, turėsi vaiku - niekhur khitur nerrrasi toki ghera apavą kaip Škudy, ui ponas, tu nesuphyk, žemaitis miestą vadina Skoudu, o mes po senovei, kaip prie caro, tfu tą carą - nieko tas gojus neleido mums, viską dhrrraudė y ghnyba, spaudė, nors cypk.
Žydų paruotuvyčių "lūšnynai"
Iš tiesų, Skuodas tarpukariu garsėjo ir vaikiška avalyne. Čia ji buvo bene kokybiškiausia ir dailiausiai pasiuvama - patogi ir graži mažai kojytei. O apie tą centrą žydas nė kiek nemelavo. Iš tiesų dabartinėje Gedimino aikštėje, kur priešais rusų karių kapus palei Vytauto gatvę stovi tas ilgas pastatas, kuriame visą laiką buvo vienokios ar kitokios parduotuvės, nuo senų laikų, kai tik žydams pradėjo leisti prekiauti - stovėjo parduotuvyčių eilė. Kaip jos ėmė kurtis šioje vietoje, lieka tam tikra paslaptimi. Nesgi kituose miestuose centrinės aikštės nebūdavo užstatomos pastatais. Greičiausiai kažkuriuo momentu, kokiam nors caro pareigūnui žydai sumokėjo gerą kyšį ir tas leido kurtis. Laikui bėgant čia priviso visa eilė medinių, įvairaus pločio ir aukščio medinių pastatukų, su pačiais įvairiausio dydžio langais. Prie kiekvienų durų, tiek iš rytinės, tiek iš vakarinės pusės stoviniuodavo krautuvininkai ir kviesdavo užsukti ko nors nusipirkti.
Vietoj "lūšnynų" pastatytas parduotuvių kompleksas
Dabar lietuvis tokį vaizdą gali išvysti tik nuvykęs kur nors piečiau, kad ir į Turkiją. Nūnai pas mus nunyko tas būdas pirkėja viliotis vidun. Kaip ten bebuvus, tie mediniai lūšnynai miesto vaizdo nepuošė ir tarpukario savivaldybės valdininkai 1930m. nutarė: 40 tų kiuženų (tiek jų buvo) nugriauti. Žydai, be jokios abejonės, nenorėjo keltis iš tokios geros vietos. Tuoj jų delegacija kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą atšaukti dekretą. Deja, deja... nieko jie nepešė. Tais metais daug žydų iš Skuodo emigravo į JAV, Pietų Afriką ir jų bendruomenė sumažėjo. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad būtent tai iššaukė jų emigraciją. Tiesiog tuometinė Lietuvos ekonomika po truputėlį grimzdo į krizę, kuri aukščiausią tašką pasiekė 1935m. O be to, kaip minėjau, buvo nutiesta nauja
Tas pats pastatas sovietmečiu
geležinkelio linija ir regiono ekonomikos svoris persimetė į Kretingą.
Gali būti, jog Segalas man melavo sakydamas, jog jie patys susimetė pinigus naujo pastato sumūrijimui. Kaip ten bebuvus, naujas gražus, mūrinis pastatas 1932-1933m. išaugo - žydai su savo verslu sulindo ten. Tik dabar jie buvo po vienu stogu, su vienodais langais, su švara ir tvarka.
-A, pažhūrėk, ponuli, čia Meier duonos ir phyragų khrautuvė, - parodė man Segalas, pravažiuojant.
Įsidėmėjau ją ir kaip pasakojau praeitoje istorijoje, vėliau užsukau į ją.
-Ten phačios gheriausios mielės. Na, bet jums, ghražusis pone, jų neraikhia, jumi raikhia ghražios, caca merghynos, a? - šelmiškai mirkteli jis man akimi.
Gal ir nemelavo man Segalas. Kuris galas jį žino. Iš tiesų man tomis dienomis mielės nerūpėjo. Gal tikrai tik Meierio krautuvėlėje galėjai gauti mielių arba gal jos čia tiesiog buvo pigiausios.
-Koks čia kvapas... kaip vilna, kaip avimis atsiduotų? - klausiu Segalo dardant pro Laisvės g. Nr 8 namą.
-Ooo! Čia didžhiai gherbiamo Markus Khoikher vilnų kharšykla!
O Vytauto g. gale tas vilnas dažydavo. Anų dienų liūdininkai prisimena, kaip 20 metrų ilgio nudažytos vilnos pluoštai būdavo suklojami džiūti saulėkaitoje, tiesiog ant žolės. Atrodydavo įspūdingai.
Maždaug 1939, Markas Khoikheris atnaujino savo įmonę. Dabar jau ne tik vilnas iššukuodavo, bet ir suverpdavo į siūlus. Įrangą parsigabeno net iš Švedijos. Čia Markas Khoikheris ne tik vertėsi, bet ir gyveno su šeima - pirmame aukšte, tame pačiame pastate. 1941 metų pavasarį, įranga buvo išgabenta į Kauną, kur buvo naudojama panašiaus tipo fabrike.
Laisvės gatvės pradžioje, veikė ir Chekerio vilnų karšykla-milo spaustuvė. Tuo metu milas buvo audžiamas staklėmis namuose. Vėliau jį spausdavo ir presuodavo, kol tas įgaudavo spindėjimą.
Leib Hochman savo modernioje įmonėlėje pynė geras virves.
-Trrrrū, - sustabdė arklį Segalas. Iš diližano išlipo barzdotas, skrybelėtas vyras ir patraukė Laisvės g. Nr 1 namo link.
-Kas tasai ponas?
-Ui, liabai liabai phrotingas ir liabai liabai naghingas, ir liabai liabai meno skhonį thurintis žmoghas. Antai reghi iškhabą...
Ten buvo parašyta: "Ragas".
-Tasghatis, čia jo dirbtuvėlė. Jis su savo paghalbininkais iš visokhio ragho kuria visokhiausius ghražus dirbinis. Liabai daug visokhio ghrožybės. Jūs phonas, kai turėshmai laiko užsukhi pas jį, tikhrai ką nors nesusiturėjęs pasiimsi. Liabai ghera khaina. A jau jo khaulo dirbinio praba pačios aukhščiausios rūšės.
Priešais katalikų bažnyčią link pieninės ėjo gatvelė, kuria buvo galima pravažiuoti kinkomu transportu. Jos pradžioje buvo sagų ir šukų manufaktūros pastatas.
Ir diližanas, paragintas Segalo pajudėjo toliau.
Laisvės g. pradžioje Rakchindas turėjo mėsinę, kur būdavo skerdžiami žydų galvijai: karvės ir telyčios, o taip pat ir vištos. Nes žydai pagal tradiciją, negalėjo valgyti mėsos, jei gyvulį paskerdė žemaitis ar koks kitas gojus. Buvo laikoma, jog tokia mėsa yra nešvari. O žemaičiai pačius žydus laikė nešvariais ir tyčiojosi: "Žyds juds - kiaulės šūds!". Na, negalėjo netvyroti ore tyli neapykanta tarp to kurio, smegenys sukosi lėčiau ir tarp to, kuris buvo laikomas atėjūnu, svetimtaučiu. Juk ar mes mėgstam kiniečius, kurie yra tokie pat apsukrūs kaip žydai. Apskritai pasaulyje yra tik trys tokios prekijų tautos: žydai, kiniečiai ir arabai. Ir nežinia, kurie kuriuos labiau lenkia.
Beje Skuodo mėsininkai garsėjo savo gaminių kokybe visoje Lietuvoje.
Diližanas ėmė dardėti palei Luknės upelį ir išvydau didžiulį pastatą.
-Kas čia do statinys? - pasiteiravau Segalo.
-E, če ghenerolo Plechovičiaus mielnica, - mostelėjo ranka Segalas, tarsi čia būtų buvus tušia vieta. - Bet tu nueik, pažūrėti khokia vėjo mielnica ant Liepojos važuojant. Tu pamathysi kas tas yra daikhtas.
Vėjo malūnas anapus Luobos upės
Jau galvojau, kad tikrai kas nors labai didingo. Iš tiesų tas vėjo malūnas, neprilygo nei našumu nei dydžiu generolo Povilo Plechavičiaus malūnui - kaip inžinierius jums sakau, tik tiek, kad jo savininkas buvo žydelis. Malūnas gi stovėjo pačiame Skuodo pakraštyje, ant kalvos, kur geri vėjai siaučia - pakeliui į Liepoją, anapus Luobos upės.
 Vėliau, pažirgliavęs po Skuodą ir pasižmonėjęs su vienu, tai su kitu, sužinojau, jog Judelmano nedideliame odos fabrikėlyje (Basanavičiaus g.) buvo apdirbama oda. Jo kieme tvyrojo baisus odinių diržų skleidžiamas kvapas. Žemaičiai Judelmaną pravardžiavo "garboriumi".
Maždaug 1938m., Fogelmanas atidarė sagų fabrikėlį. Vaikai bėgdavo prie šios manufaktūros ieškoti išmestų plokštelių, kurios likdavo išpjausčius sagas. Ir jie būdavo baisiausiai laimingi ką nors radę "vertingo" su savitais gražumynais. Ko gi vaikui daugiau reikia, ypač tų laikų, kai nebuvo išlepinti visokiausių žaislų. Bet ir šių laikų snarglius džiaugiasi ką nors radęs neįprasto ir vertina kaip didžiausią brangenybę.
-A tu žynai, jag phonas Fogelmanas metė universitetą ir ghrįžęs pas tėvą, perėmė jo šmukulį? Tiu nežynai. Tiu tyk paghalvok - metė mokslus, kad byznį varyti, - sako man Segalas.
-Iš kur man žinoti.
Buvusi "Kiaulių ulica"
Sagų gamyklėlėje dirbo apie 20 žmonių. Ši maža manufaktūra buvo įsikūrusi tais laikais vadintoje "Kiaulės ulicoje" - Kiaulių gatvėje. Dabar tai pėsčiųjų alėja, einanti iš Gedimino aikštės į pieninę. Gamykla pastatas sudegė 1941m.
Broliai Fogelmanai laikė dvi, kaip žemaičiai mėgsta sakyti "gelžių" - geležies dirbinių parduotuves. Viena buvo Birutės g. tarp Nr 8 ir Nr 2 - kiemelyje prekiaudavo geležimi, kurią ūkininkai dažniausiai pirkdavo ratams ir rogėms apkalti. Kita J. Basanavičiaus gatvėje. Pastarojoje ištisai kaukšėjo kūjai ir plaktukai - būdavo kalamos pasagos arkliams kaustyti.
Čia kažkur buvo Fogelmanų parduotuvė
Žydas D. Davidas dar 1913 m. nusipirko spausdidinimo mašiną ir ėmėsi to, kas labiausiai nešė pinigą - spaudė įvairių įstaigų ir įmonių blankus bei apskaitos knygas. Sukaupęs kapitalo, Birutės gatvėje Davidas atidarė universalinę parduotuvę. Čia galėjai įsigyti sieninį, stalinį ar kišeninį laikrodį, ar gramofoną "Kolumbia", Dolskio plokštelių su jo įrašais.
1930 m. mieste pradėjo veikti knygų kioskas, kuriame buvo galima užsisakyti knygų, jis aprūpindavo aprūpindavo apylinkės mokyklas vadovėliais bei rašymo reikmenimis. Nagi tuoj, toks žydas Putrius, pajutęs kad čia yra neblogas biznis - 1936m. Skuode atidarė pirmąjį knygyną.
D. Davido namas 1931m.
Konditerijos fabrike "Baltika" žydai gamino saldumynus vadinamus "Dul dul dudelė". Tad vaikai visus čiulpinukus Skuode vėliau ėmė vadinti dul dul dudelėmis.
Švenčių dienomis, kai skuodiškiai pirkdavo dovanų, paprastai savo vaikams parnešdavo ir saldainių "Vėželiai", o kartais riestainių. Juos irgi gamino žydai.
Kai kurie žydai prekiaudavo grūdais ir linais ar kita žemės ūkio produkcija, supirkta iš kaimiečių turgaus dieną. Juos perparduodavo kur nors kitur.
Jau seniai atsisveikinęs su Segalu ir skaniai papietavęs Antano Šakalio restorane, užsukau pas ponią Melnik - prieš metus buvau ją sutikęs Kaune. Buvau pažadėjęs užsukti pas ją, kai buvosiu Skuode. Karautuvytė kvepėjo silkėmis ir duona. Bet čia ji prekiavo daug kuo, tame tarpe ir geros kokybės degtukais.
D. Davido namas šiais laikais
Kadangi mėgstu užsikurti retkarčiais pypkutę, pirkau degtukų dėžutę, kurią vėliau atidaviau tokiam staliui Juozapui, o tas ją pametė statydamas namą Kaune. Praslinkus amžiams, kai atlupau to namo senas grindis, radau aš tą dėžutę. Ir ji man priminė aną apsilankymą Skuode.
Beje, be silkės Skuode buvo ir kitokių žuvų, iš gėlų vandenų - žuvį žydai gabendavosi iš Darbėnų, kurio apylinkių telkiniuose tuo metu dar buvo gausu.
Skimbtelėjo varpelis virš durų ir į krautuvėlę sururėjo būrelis bamblių:
-Ai, čia Petrusėlės vaikučiai, pabiručiai, - meiliai tarė Melnik. - Pažystu juos visus. Nagi ir vėl jus atsiuntė be pinigėlių?
-Aga, - brūkštelėjo per snargliną nosį Petriukas.
-Va, taip visad, - rūpestingai pakuodama maisto produktus tarė ponia. Paskui išsitraukė knygą ir surašė ką šie pasiėmė ir kiek tai kainuos mamai.
-Paskui ji užbėga ir susimoka, labai sąžininga ponia.
Vaikai išėję dar stoviniavo ant brukio, kažką aptarinėjo, tarėsi. Gal ginčijosi iš kur aš, nes matė, kad ne čionykštis.
Kai išėjau iš ponios Melnik, neiškenčiau jų nepasiteiravęs, nes prisiminiau, kad tokia Elvyra iš ateities, 2017 metais rėš iš peties: "jie sukciai buvo dar mociutes pasakodavo, kaip gudriai darydavo kad tik ta silpnesni apstatyt." :
-O jūsų čia neapstato?
-Jėbėntaas, - tarė Petriukas, dailiai aprengtas, ilgomis kojinėmis iki kelių ir puskelnėmis, dėvintis švarkelį. - Nikumet to nė bovė. Ciocė Melnikėnė nikomet nenusok ni cėnta.
-Je! Juk onta Uonele y niek nedoud išsinešt.Vakar išvarj, - paprieštaravo metais jaunesnė sesutė.
-Kloika to, juk Uonelė iš obagų. Anėi nikomet netor ni cėnta. Paveizėk kap apsileidj gyven. Kas tokėms dous unt skolos! - šūktelėjo berniukas piktai ir paaiškino: - Vėin kart davė, ontra kart davė, o trečioj pasakj: "Ek Uonelj nomėj y pasakyk mamale, kad susimokėtom už anus kartus, tada y gaus unt skolos.
-Je, baise to žėna! - įsižeidė mergaitė.
-Vaikai, nesipykit, - tariau. - Imkit va, po saldainį ir dumkit namo.
Šis dialogas, kaip ir visi faktai šiame pasakojime, nėra iš piršto laužtas, atkurtas pagal liūdininkų prisiminimus, su truputėliu literatūrinės išmonės, kad būtų įdomiau skaityti.
Tiems žydams, kuriems mažiaus sekdavosi, arba kurie negalėjo sukrapštyti 200-300 litų parduotuvei atidaryti, ėmėsi išnešiojamojo verslo, buvo kromelninkais - keliaudavo per aplinkinius kaimus pardavinėdami adatas, skareles, supirkdami skudurus, šerius, ašutus. Anais laikais šiukšlių nelikdavo - viskas būdavo perdirbama, net skudurai. Gyvenantys arčiau miesto ne itin ką pirkdavo iš jų, nes žinojo, jog tą patį galės gauti mieste, parduotuvėse ir nebūtinai iškart reiks mokėti pinigą. Šiais laikais tai vadinama atidėtu mokėjimu. Kai kurie kromelninkai dar vertėsi ir stiklioriaus amatu - kaimuose stiklindavo langus.
Skuodo žydams priklausė gana daug žemės sklypų. Vieną jų, daugiau nei 30 ha, valdė Leiba Jankelovičius. Jo žemės plytėjo, kur anksčiau buvo MSMV, kur dabar Apuolės, Kęstučio, Pabrėžos, Žvaigždžių, Krantinės gatvės ir tęsėsi iki pat Bartuvos. Jau seniai Leibos nebėra gyvųjų tarpe, bet buvusi MSMV teritorija vis dar vadinama Leibinės kalnu. Nors tie, kas taria šį pavadinimą, galbūt nė nežino kaip jis atsirado.
Na, o jei iškildavo teisinių problemų ar klausimų, paprastai žmonės pagalbos kreipdavosi į advokatą Povilą Soloveičiką, gyvenusį Vytauto gatvėje.
Tarpukariu Skuode veikė pieninė, kelios kepyklos, viešbutis. Ūkininkų sąjungos iniciatyva mieste buvo
Skuodo smulkaus kredito draugija
įkurtas kooperatyvas; buvo smulkaus kredito draugija, jau minėti du malūnai, du bankai, slaugos namai, viešbutis, kinotetras, plytinė; 21 pramonės gamykla: 6 avalynės ir 2 konditerijos fabrikėliai, 4 odos dirbtuvės, vilnų karšykla, dažykla ir sauso valymo įmonė, 2 gaiviųjų gėrimų gamyklėlės - 57 įmonės ir iš jų 48 priklausė žydų šeimoms. Tačiau ši statistika greičiausiai jau yra 1933-1939m. periodo, kai Skuode ekonomika ėmė smukti. Mieste taip pat buvo "Lietūkio" filialas, "Maisto" galvijų supirkimo punktas. Nuo 1919 m. mieste veikė vartotojų bendrovė, kuri 1935 m. buvo reorganizuota į žemės ūkio kooperatyvą.
Miesto ligoninę vaistais aprūpindavo dvi vaistinės. Viena jų priklausė vokiečiui B. Katerfeldui, kuris tarp kitko vienas pirmųjų visoje Lietuvoje atidarė kinoteatarą.
Beje populiariausias bankas žydų tarpe buvo "Volksbank", kuris pirkliams ir amatininkams duodavo paskolas, kad jie galėtų pradėti ir plėtoti savo verslą. 1928m. jame sąskaitas turėjo 228 asmenys ir ten laikė apie 30 000 litų. Na, tai nebuvo tokie jau ir dideli pinigai. Tarp banko steigėjų buvo Eliyahu Tanur, Mendel
Mano Marija, pas kurią užsukau į Skuodą...
Hatzkless, Efraimą B. Z. Orden, Michal Fogelman.
Šį pasakojimą, kuriame ne viską dar sudėliojau apie Skuodo ekonominį gyvenimą (nesgi visą dėmesį sukoncentravau tik į žydus, kaip į gausiausią miestelio gyventojų dalį), užbaigsiu to pačio Yuri Slezkine mintimis:"Žydų ekonomika" pasižymėjo gausiomis naujovėmis, standartizacija, specializacija ir produkcijos diferenciacija. Žydų įmonės pasprastai geriau panaudodavo šalutinius produktus, pagamindavo didesnį prekių asortimentą ir pasiekdavo platesnes rinkas mažesnėmis kainomis negu varžovų. Remdamiesi ankstesne patirtimi ir aukščiausio lygio pasirengimu, naudodamiesi esminiais "etiniais" ryšiais ir pigiu šeimos darbu, pripratę darbuotis su maža pelno marža ir akstinami (kartais nesuderinamų) teisinių suvaržymų, jie, kaip ir kitur, buvo gersni "žydai" negu daugelis jų naujai iškeptų ir dar ne visai susivokiančių konkurentų. Grynai ekonominiu požiūriu jų veiksmingiausia strategija buvo "vertikali integracija": žydų firmos "maitindavo" viena kitą kokioje nors vienoje linijoje, kartais apimdamos visą spektrą nuo gamintojo iki vartotojo. Žydų amatininkai gamino žydų pramonininkams, šie parduodavo žydų supirkėjams, kurie dirbdavo žydų didmenininkams, kurie paskirstydavo žydų realizuotojams mažmenininkams, o šie įdarbindavo žydus komivojedžerius."
Ar ką nors supratote? Jei nesupratote, būtinai pasistenkite, kad jūsų vaikai baigtų aukštuosius mokslus ir paskui jums paaiškintų kas tai yra. Žydus reikia ne koneveikti, o iš jų pasimokyti.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>> 
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>>