2017 m. vasario 20 d., pirmadienis

Kaip Liepojos gynėjai vadavo Skuodą - 1941-ieji, birželio 22-30d.



Vokiečiai pirmomis karo dienomis žygiuoja per mažą Lietuvos miestelį...

383-ioji istorija. Pradėsiu be jokių įžangų - žaibiškai. Taip kaip prasidėjo vokiečių veržimasis į rytus.
Užėmę Kretingą vokiečių armijos daliniai be jokio pasipriešinimo gana sparčiai judėjo pirmyn. 1941-ųjų birželio 22d. 12:00 val. priešakinis sustiprinto 505-ojo pulko būrys įžengė į Skuodą. Dienos užduotis buvo įvykdyta. Atsipūtė, užkando, atsigėrė - diena išpuolė labai karšta - ir vakare vermachto kareiviai pajudėjo toliau. Kirto Lietuvos-Latvijos sieną ir jau birželio 23-iosios ryte be mūšių paėmė Priekulės geležinkelio stotį. Ir tai jie padarė per 34 valandas nuo karo pradžios. Žaibo karas. Žaibas trenkė į Skuodą ir atrodė, kad nieko nenutrenkė. Miestelis okupuotas be šūvio, be granatų sprogimų, be gaisrų.
Pasakojama, neva maždaug toje vietoje, kur paskui buvo pastatytas restoranas "Bartuva" (kur įsikūrę dabartiniai "Senukai" - Vytauto g. / Dariaus ir Girėno g. kampas), buvęs kažkoks rusų sandėlys. Jau miestelis  pilnas vokiečių, o prie to sandėlio vaikštinėjąs rusų sargybinis su vintovke ant peties. Skuodiškio V. Martinkaus, mama (jai tada buvo beveik 12 m.) su kitais vaikais pribėgusi prie to kareivėlio ir ėmusi šūkauti: 
-Иван, там немцы! (Ivane, ten vokiečiai!)
Kareivėlis tik persigandęs, nubėgęs už kampo, pažiūrėjęs ir , metęs šautuvą, pasileidęs kiemais kiek įkabindamas. 
Skuodiškio Edvardo Rubino tėtis jam pasakojo, jog pirmą karo dieną pravažiavo keli vokiečių motociklai, vėliau kolona dviratininkų. 
Ištrauka iš skuodiškės Rymantės Šm. mamos dienoraščio (kadangi yra tam tikrų dienoraščio datų neatitikimo tikrovei, jų nepublikuoju - mano pastaba):
Birželio ... d. – ....vokiečių kariuomenė įžygiavo į Skuodą. Pilnos rūpesčių ir neramumų dienelės.
Birželio ... d. – Rusai iš lėktuvų bombardavo Skuodą. Vakare išsikraustėme į paupius.
 
O dar vėliau atskrido rusų lėktuvas ir numetė 2 bombas - kliuvo tik tiltui kuris buvo Šaulių gatvėje. Tačiau...
Tačiau miesteliui nebuvo lemta lengvai išsisukti, turint omeny, jog 1944m. spalyje Skuodas atsidūrė ant pačios Kuršo katilo fronto linijos. Tada sugriovė, sudegino, subombordavo galutinai - akmens ant akmens neliko. Tačiau...
Liepojoje inirtingi mūšiai vyko iki pat birželio 27-osios. Rusus vokiečiai apsupo, užkirto visus kelius į rytus ir šiaurę. Nepaliko jokio šanso atsitraukti. Visgi dalis raudonųjų karių ryšis prasiveržti ir begalės jų krito mūšiuose. Kiti gi sovietų karininkai nusprendė akiplėšiškai veržtis į pietus, į tą pusę iš kurios ėjo vokiečiai, tikėdamiesi, jog nesulauks pasipriešinimo, nes busią netikėta puolančiam priešui.
Vadinamųjų gynėjų maršrutas
Pietinėje Liepojos dalyje, centrinėse kapinėse birželio 28d. apie viduduenį susirinko apie 200-250 vyrų - rusų kareivių, vietinių komunistų, komjaunuolių aktyvistų, jūreivių, milicininkų - ir susiskirstę į kelias grupes pakrikai patraukė Bartos ir Nicos kryptimi. Po kiek laiko, Kaip ir tikėjosi, neįvyko jokio susidūrimo su vokiečiais. Daugmaž visi jie vėl susijungė Ječi (Latvija) kaimo vietovėje - apdriskę, apšepę, purvini su vintovkėmis rankose. Be jokios abejonės čia jie iš vietinių prisirankiojo kiaušinių, rekvizavo lašinių, duonos - užkando ir patraukė toliau į pietų pusę, Rucavos link. Tačiau  keliu (dabartinis A11) pro Šventąją Liepojos link be jokios abejonės viena po kitos traukė vokiečių pajėgų kolonos - 291 divizija.
Vyrai ir išlindo iš krūmų į kelią vienai kolonai po pat ratais. 
-Блядь, немцы! В прекритие! Огонь по фашистам! - netaisyklinga rusų kalba, su akcentu šūktelėjo jų vadas, komjaunuolis A. Dundurs. (Bliadj, vokiečiai! Į priedangą! Ugnis į fašistus!)
Ir užvirė netikėtas mūšis. Teigiama, jog jie ėmė ir sunaikino vokietukus. Taip jiems į rankas pakliuvo keli sunkvežimiai ir lengvoji mašina. Po tokios neįtikėtinos sėkmės, o juk pirmaisiomis karo dienomis visaip nutikdavo - prisimenant kaip aršiai rusai kovėsi prie Raseinių - jie nubrazdėjo Palangos link. Tačiau nepasiekę jos matyt, nusprendė, kad gavno (šūdas - rus.) bus ir apsisuko atgalios - grįžo į Latviją ir atsidūrė Dunikoje, o paskui dar toliau į šiaurę - Bartoje.
Ištrauka iš skuodiškės Rymantės Šm. mamos dienoraščio:
 Birželio ... d. - Grįžau į Skuodą.
Birželio ... d. - Šiurpu ir neramu.

Čia netikėtai gavo į kailį nuo vokiečių. Teko pustyti padus. Vienas latvis, Imantas Sudmalis su sunkvežimiu apsisuko, atsiplėšė ir kažkur nurūko. Be jokios abejonės kažkas krito nuo vokiškos kulkos, bet vyrai sugebėjo greitai apsukti sunkvežimius ir dėjo atgal į pietų pusę, į Duniką. Va, šita gauja besiblaškančių vadinamųjų Liepojos gynėjų ir užnešė į Skuodą pirmąsias karo nelaimes - birželio 29-osios anksti ryte išlindo iš miškų ties Gurstiškių kaimu.
Skuode tuo metu buvo nedidelės vokiečių pajėgos. Ruseliai ir raudoniesiems parsidavę latviukai mynė gazo pedalus iki galo. Tačiau ties žydų kapinėmis stovėjo pasistatę patrankėlę vokiečiai.
-Russen, Russen!.. Gerade anwendung! - riktelėjo karininkas.
Jie iškart paleido šūvį į pirmąjį sunkvežimį. Raudonieji iš keturvamdžio zenitinio kulkosvaidžio, įtaisyto ant kažkurio transporto paleido atsakomuosius šūvius ir jie buvę taiklūs - vokiečiai krito. Tada jie drąsiai dabartine S. Nėries gatve, pro žydų kapines, per žydų kvartalą Laisvės gatve pasileido į Skuodo centrą.
Ant komendanto stalo garavo karštos kavos rytinis puodelis, kai pro langą išvydo atidardant rusus. Griebė telefono ragelį - ryšio linijos jau buvo nutiestos ir suriko:
-Wir greifen an!.. Verstärkungen!.. Wo?! Skoden!.. Russen!..
Tuoj sankryžoje, prie vokiečių komendantūros užvirė trumpas susišaudymas - keli sargybiniai krito. Komendantas, traukdamas iš dėklo valterį dar kažką rėkė į ragelį, kai per langą įlėkė granata. Sprogimas - komendantas krito negyvas, pastatas užsiliepsnojo.
Taip rusai ėmė ir išvadavo miestą nuo fašistų. Esą netgi raudoną vėliavą virš cerkvės iškėlė. Tas išvadavimas sukelia labai dviprasmiškas mintis. Tuo aspektu, jog netrukus lietuviai kartu su naciais iššaudys visus miestelio žydus - tai buvo išvadavimas. Tačiau...
Neilgam tas džiaugsmas truko.
Po pietų Skuodo geležinkelio stotyje išsilaipino gana gausios vermachto pajėgos. Maždaug tuo pat metu į miestą atbildėjo dar 3-4 sunkvežimiai Liepojos gynėjų. Vėl prasidėjo mūšis. Ruseliai su latviukais susimetė už žydų kapinių akmeninės tvoros ir, matyt, kažkur netoliese stovėjusio kuro sandėlio, malkų eilių. Įnirtingi pasišaudymai tęsėsi iki vakaro, o kai kuriose vietose iki kitos dienos ryto. Miesto "gynėjai" ieškojo priedangų kur tik galėjo - lindo ir į namus, šaudė pro langus. Galima tik įsivaizduoti koks apėmė siaubas skuodiškius, nesvarbu kokios jie tautybės buvo.
Vermachto kareiviai perdaug nesiterliojo, mėtė per langus granatas - kilo didžiulis gaisras. Užsiliepsnojo ir miesto ligoninė. Naciams lietuviai buvo tokie pat antrarūšiai kaip ir rusai - barbarai gyvenantys pilkose lūšnose. 23 "gynėjai" pasidavė - juos vokiečiai sušaudė prie pieno surinkimo punkto.
Likę gyvi rusai ir latviai sušoko į sunkvežimį ir vietoj to, kad pasuktų Ylakių kryptimi, nėrė į buvusią M. Melnikaitės gatvelę, kuri niekur nevedė, baigėsi takeliu. Taip baigėsi Skuodo gynimas nuo nacių, palikdamas paskum save pelenus, karių ir civilių kūnus.
Ištrauka iš skuodiškės Rymantės Šm. mamos dienoraščio:
Birželio ... d. - Šiandien įvyko smarkus susišaudymas tarp komunistų ir vokiečių.
Birželio ... d. - Per visą naktį neramu.Visas didysis miestas ugnyje…Vakare išbėgome į kaimą. Skaudu ir neramu…
Birželio ... d. – Grįžau namo. Visas kelias lavonų…Namuose baisu ir nejauku
Birželio ... d. - Šiek tiek tvarkau kambariuką. Retkarčiais pasigirsta šūviai.
Okupantas neturi spalvos. Ar šioks ar toks - jis yra tik okupantas. Nejaučiu simpatijos nei rudiesiems, nei raudoniesiems, nes nei vieni nei kiti lietuvių nelaikė žmonėmis. Tačiau kita vertus abiejose pusėse buvo tik žmonės su ginklu rankose: vieni užtikrinti greita pergale, o kiti sutrikę, gelbstintys savo gyvybes.
Liepojiškiai nieko gero neatnešė skuodiškiams. Ta kova buvo beprasmiška. Tačiau tenka stebėtis jų drąsa. Nesvarbu, jog jie blaškėsi iš vieno galo į kitą, bet įsivaizduokite save jų vietoje. Stoti į kovą su gerai ginkluotais ir aprūpintais vokiečiais... įsisavinti trofėjinius ginklus... išdrįsti... Daug esu skaitęs vokiečių kareivių prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą - visi pasakoja kiek siaubo įvarydavo pirmasis kovos krikštas. Ir vėliau jie ne itin priprasdavo prie atakų, traukimosi, nors sakoma, jog šuo ir kariamas pripranta. O juk tie vyrai tiesiog galėjo nusimesti savo gimnastiorkas ir sulysti į šieno kupetas... Gal ir jiems, ir skuodiškiams būtų išėję į naudą. Juk jei ne jie, štai nebūtų supleškėję niekuo dėtų civilių namai, turtas, kaip antai, E. Rubino tėvų namai (S. Nėries 9). Bet gal kitos išeities ir neturėjo - juk jie buvo komunistai, komjaunuoliai... raudonieji aktyvistai. Ir tokius naciai šaudė be gailesčio. Sunku suvokti kas dėjosi tomis dienomis tų liepojiškių, Skuodo "gynėjų" galvose...
Frontas greitai atėjęs, palikęs paskum save gaisrus žaibo greičiu nuvilnijo į Rusijos gilumą. 1941-aisiais tik Skuodas pajuto karo skonį, o aplinkinių kaimų gyventojai taikiai sėdėjo savo trobose... iki 1944-ųjų košmaro, nes čia, ties Skuodu eis Kuršo katilo fronto linija. Vokiečiai ginsis inirtingai, o rusai puls negailėdami paprastų kareivių gyvybių. Šalia mano, Tėvelių kaimo, kuriame užaugau, bus atidaryta rusų lauko karo ligoninė. Čia upeliais tekės kraujas, pūliniai. Čia bus masiškai laidojami ruseliai, kuriuos paskui sovietai atkas ir perveš į Skuodą ir palaidos pačiame miestelio centre.
1942-ais metais gims mano mama ir kai ją Mosėdyje krikštys, ją ant rankų laikys vokiečių karininkas. O senelis, bijodamas, kad vermachtas iš daugiavaikės šeimos nerekvizuotų paskutinių kiaulių, eis į tvartą ir kūjų kirs kiaulei per galvą tardamas: "Cit, kiaule! Krisk be garso, be cyptelėjimo!" Karo metu gyvenimas turi labai daug spalvų ir atspalvių.
Kitąsyk susitiksime kitoje istorijoje ir tai jau bus 1944-ųjų spalis.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>> 

2017 m. vasario 5 d., sekmadienis

"Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių" - Oskaro Milašiaus pranašystės



383-oji sitorija. Artėjančio didžiulio karo akivaizdoje negaliu nerašyti šios istorijos. Rusai jau valo kalašnikovus, blizgina raketas, amerikonų specialiosios pajėgos tuoj atsiras lietuvių žemėje, vokiškojo vermachto kareiviai irgi jau eina savo senelių pėdomis į pabaltįjį - šįkart be šūvių, lietuvaičiai kareivukai irgi sapnuoja kulką lekiančią į krūtinę, dar nemylėjusią merginos.
O juk Oskaras Milašius pranašavo...
Jis beje, numirė dar neprasidėjus Antrąjam pasauliui karui - 1939m. kovo 2d.. Trečiasis gi įvyks tuoj, o ketvirtąjame anot, Soldženycino plaksimės kuokomis.
"1939 metų karo įvykius jums esu seniau paskelbęs, atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiks dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis."
Va, čia tai geras... Iš kur Oskaras galėjo žinoti, jog Vokietija bus išdraskyta, padalinta pusiau?! Jau kvepia pranašystėmis! O juk kada tai buvo pasakyta? Kai dar niekas nė nenujautė koks gręsia karas - Antrasis pasaulinis! Ir niekas nė negalėjo nuspėti, kad šį karą vokiečiai prakiš. Skaudžiai prakiš. Ir Berlyno neteko - tą irgi perskėlė perpus ir maža to jis atsidūrė komunistinės Vokietijos teritorijoje (VDR). Ir rusų kareivių (kazokų) batai trypė to didžio miesto gatves.
"Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta."
Taip, taip, taip... Prancūzija buvo padalinta. Tiksliai taip ir įvyko. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė. Paryžiaus naciai nesusprogdino, nors traukdamiesai norėjo. Na, o Kelnui sąjungininkai bombų iš tiesų nepagailėjo - bombordavo iš peties.
"Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda! Dar to betrūko. Lietuviai atkartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos."
Lietuvos toje Antrojo pasaulinio karo apikalipsėje iš tiesų nebeliko. Bet štai kas man labiausiai įdomu: tauta šitaip nukentėjo (šaudymai, trėmimai) už savo negimusių kūdykių žudymą, girtavimą ir paleistuvystes. Ar tai gali reikšti, jog smetoninėje Lietuvoje klestėjo visokiausio plauko abortai? Juk kalba tas žmogus, kuris anuomet kažkiek pažinojo Lietuvos gyvenimą. Lietuviai gėrė, dulkinosi, svetimavo! O ypač, atkreipkite dėmesį, anuometiniai karininkai ir artistai. Na taip, lietuvis valstietis tuo metu knisosi žemėje. Ir dar įdomiau... Smetoninėje Lietuvoje būta tiek pederastų, homikų ir bjauriausiai besidulkinančių per visus galus, jei jau jie taip ryškiai matėsi, kad oskaras taip prakalbo. Ne vienas ir ne du! O juk prisiminkime, Kaune (sostinėje!) tuomet gyveno 100 tūkst. (1923m.) - 150 tūkst. (1939m.) žmonių. Palyginimui, dabar Kaune gyvena apie 300 tūkst., o Vilniuje - 500 tūkst. Tad kiek anais laikais buvo visokių iškrypėlių, jei jie buvo matomi net plika akimi?! O kiek galėtų būti dabar? Plika akimi lyg ir nebesimato arba tos akys priprato prie visokiausio purvo.
"Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, užtat teks skolą grąžinti krauju, ašaromis, kalėjimais bei kitomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra. Viskas išsipildys."
Ir juk tikrai, į Sibirą lietuvius rusai išvežė. 1940-ųjų pradžioje, šalyje gyveno per 3 mln. žmonių, iš jų ketvirtadalis – miestuose. 1959 metais Lietuvoje liko 2,7 mln. arba 10 proc. mažiau nei karo pradžioje. Vadinasi, net oficialiai Lietuvos gyventojų sumažėjo 300 tūkst. Jei ne tas rovimas su šaknimis, mūsų dabar būtų ne 3 mln., o penki. Na, bet mes žinome tą tiesą, jog dabar Lietuvoje ir tų 3 mln. neliko nuo mūsų pačios valdžios "genocido".
Bet apskritai, ką reiškia "išrauti tautą su šaknimis"? Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti labai poetiškas palyginimas, o juk iš tiesų buvo išvežta, išnaikinta ta pati geriausioji lietuvių tautos DNR dalis. Taip taip, protas, sugebėjimai, ekoniminis aktyvumas, drąsa ir daugelis kitų svarbių tautai dalykų yra paveldimi. Lietuvoje liko gyventi kvailiai, nuolankieji, bailieji, neaktyvūs, nekaringi ir mano genai. Pastebiu, jog ir pas mane prasimuša tas vergo, nuolankaus mužiko, baudžiauninko genas. Ir dabar mes stebimės, kodėl lietuvis toks nuolankus, ko jis neina į gatves, nestato barikadų... kai sava valdžia kainas kelia ir skūrą lupa gyviems... Nebėr kam... Tie karingieji genai išnaikinti. Išnaikinti arba išsivažinėjo. Tie genai, kurie kadaise plakė rusus, gudus, ukrainiečius, lenkus ir latvius (bralius)... - jie išnaikinti, išrauti su šaknimis. Liko tik didžiuotis tuo Vytautu, Algirdu, Jogaila, Radvilomis... Mūsų genus išlupo rusas, kaip iltinius dantis su visomis šaknimis. Paliko tik nuolankųjį valstietiškąjį DNR - tuos krūminius, kramtomuosius dantis. Va, tokie todėl ir esame - žodžio neištarsime ir kepurę bet kokia proga ponui nukelsime! Oskaras Milašius buvo teisus. Oi, teisus!
Bet įdomu ir tai, jog jis nurodo viso to priežastį. Juk argi mes...
Ne, ne mes... Mes, t.y. mūsų, nuolankiųjų piliečių, protėviai arė žemę...
Tie karingieji mūsų tautos protėvaiai, kurių genai pražuvo sibire arba emigravo įvairiais Lietuvos istorijos etapais į vakarus, tie didieji mūsų tautos karžygiai nuo pat 1000-ųjų mūsų eros metų mušė visas tautas aplinkui, krauju ir ugnimi sukūrė didžiausią valstybę Europoje nuo Juodosios iki Baltijos jūrų. Tai štai, už tai ir sumokėjome carine, komunistine ir kitokiomis okupacijomis, trėmimais ir žudymais. Atminkite, didžios valstybės nebūna sukuriamos nepraliejant nekalto kraujo, be išnaudojimo! Beje, dar vis mokame ir už žydų pralietą kraują.
Dabar padarysiu trumpą ekskursą į šoną, idant suvoktumėte kaip čia viskas rimta ir nėra jokio juoko. Pranašyčių nagrinėjimą pratęsiu tekste žemiau.
Kodėl žmonės rašo tokias rašliavas, kaip va ši, kurią dabar skaitote? Koks šlapimas Pranui trenkė į galvą?! Kodėl apskritai žmonės cituoja svetimas mintis? Ogi jie kažką randa ir mintyse sušunka: "O! Čia tai geras - kiti šito tikriausiai nežino ir apie tai man reikia papasakoti. Aš atradau! Eureka! Reikia būtinai kitus paprotinti!"
Gal man trenkė šlapimas į galvą? Jei trenkė - dvokiu šlapimu.
Ar aš tapau mistiku? Ne.
Ar man norisi pasidalinti? Norisi. Ypač po Naujų metų, nes jau tie atėję 2017-ieji ėmė ir staiga jau paseno - šventės baigėsi, mišrainės taipogi, šnapsas išgertas, atėjo sąskaitą už elektrą, tu išėjai ir dar kažkas išėjo į darbą... ir vėl... penkių dienų ciklai su dviejų dienų nutrūkimais nuo grandinės...
Visi žino Vangos pranašystes - ta nusipezėjo į pievas. Paklausykite... 2010 – Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Karas prasidės lapkričio mėnesį ir baigsis 2014 metų spalį. Prasidėjusiame kaip paprastas karinis konfliktas kare paskui bus panaudoti iš pradžių branduolinis, vėliau ir cheminis ginklai. 2011 – dėl radioaktyviųjų nuosėdų Šiauriniame žemės pusrutulyje nebeliks gyvūnijos ir augmenijos. Paskui musulmonų radikalai pradės cheminį puolimą prieš likusius gyvus europiečius. 2014 – dauguma išlikusių planetos gyventojų sirgs odos vėžiu ir kitomis odos ligomis – tai bus cheminio ginklo panaudojimo pasekmė. 2016 – Europoje beveik nebeliks žmonių. Vėjai... Grybų dainos!
Visi girdėjo Nosterdamo pranašystes, tačiau tas taip keistai surašė savo vizijas, jog kaip nori, taip gali šifruoti tuos ketureilius.
Oskaras Milašius 1920m.
Lietuviai irgi turėjo savo pranšą, kursai užsilenkė 1939m. ir tuom jo pranašystės įdomios, nesgi jis nežinojo kas bus po to. Ir kalbėjo bičas labai konkrečiai ir aiškiai Kaip Volfas Mesingas. Tik anas buvo žydas, o Oskaras Milačius save laikė lietuviu, nors ir gyveno Lenkijoje. Kokioje ten Lenkijoje - Seinuose, lietuvių oazėje.
Ne vienoje istorijoje vis užsimindavau apie Oskarą Milašių, neva jis pranašavęs, jog Lietuva tapsianti Šiaurės Atėnais. Suprask, tai yra visai gerai. Išpranašavo kažką labai gero, labai šviesią ateitį... Juk ne be reikalo maždaug 1990m., pačiame Sąjūdžio apogėjuje Arvydas Juozaitis buvo įkūręs tokį kultūros savaitraštį "Šiaurės atėnai" - giliai dvasingą ir naudingą. Čia tik kartoju, ką kiti apie jį kalbėjo - pats nežinau. Aš pats gal kokį numerį ir esu skaitęs tais prieštvaniniais laikais. Iš ten ir sužinojau apie Oskarą Milašių. Ir nežinau kodėl jį įsiminiau. Gal todėl, jog ir klasiokas buvo Milašius. Bet jis buvo ne Oskaras. Gimė tasai įdomus žmogus šiek tiek anksčiau užmano senelį, 1877m.
O beje, "Šiaurės atėnai" buvo leidžiami neįsivaizduojamai šiems laikams dideliu tiražu - 33 tūkst. egz. Tiesa, po 7 metų liko tik 3 tūkst. Štai kaip žmonėms greitai atsibodo kultūra ir gilios mintys. Žmogui reikia duonos, alaus ir sekso - paprastų ir banalių dalykų.
Visą laiką slampinėdamas toli nuo Lietuvos, Milašius ilgą laiką lietuviškai nemokėjo. Pradėjęs dirbti Lietuvos diplomatinėj tarnyboj, jis pastebėjo, kad A. Meillet sakė tiesą, kad lietuvių kalba yra vienintelė senųjų indoeuropiečių gyva kalba. Gilindamasis į lietuvių tautosaką, Milašius tikriausiai ten rado giminysčių su senaisiais keltais, kurie turėjo įtakos baskams. Ši sena iberų tauta lig mūsų dienų išlaikė savo tautinį savitumą kaip ir lietuviai. Tada Milašius ir sukūrė savo izraelitų, baskų ir lietuvių giminystės teoriją, kurią jis šitaip reziumavo: “Kas liečia iberų-lietuvių analogijas, jos paaiškinamos tuo faktu, kad lietuviai sudarė vieną seniausių iberų kolonijų neolitinėj epochoj Šiaurės Rytų Europoj... Kaip Airija ir Šiaurės Škotija, Lietuva yra iberų kolonja. Iberai buvo dideli jūrų keliautojai, o lietuviškas gintaras juos traukdavo į Baltijos pakraščius dar prieš Saliamoną ir faraonus. Dėl to, kad lietuviai yra iberai, jų emblema, Baltasis Žirgas, vaidina tokį svarbų vaidmenį Apokalipsėj”. Ar Milašius klydo šitaip galvodamas, tegali pasakyti visokiausio plauko mokslininkai ir tyrinėtojai, kuri turi gerą brendą.
Čia tai įdomu, ar ne - kas galėjo ir pamanyti, jog esame giminingi su žydais. Tačiau juos pas save išnaikinome - savo brolius ir pusbrolius. Na, nieko įstabaus. Lietuvis ir lietuvį mielai už gerklų ima ir smaugia. Bet tame kažkokios tiesos juk esama... juk ne be reikalo mus ir mes save kartais pavadiname "baltaisiais žydais". Ar čia nuo to, jog gyvendami kokius 500 metų draugėje su žydais labai giminiavomės ar čia dėl genetinių šaknų. Kad giminiavomės tas yra faktas kaip blynas. Kai imi kapstytis žmonių giminės istorijose paaiškėja, kad tas lietuvis vedė aną žydaitę, tas žydelis vedė lietuvaitę... ir nesvarbu, jog žydai ten turėjo visokių taisyklių. Taisyklės - oficialus žmonių gyvenimas, o tikrovė visai kitokia. Na, jeigu tave traukia ta žydaitė, kodėl jos nepaguldyti į lovą... Na, bet aš čia stipriai nukrypau į šoną, nes visgi Oskaras Milašius su savo teorija buvo labai originalus. Ar teisus, tai čia jau kitas klausimas.
Gi kas buvo tas Oskaras Milašius? Visų pirma gražus ir charizmatiškas vyras. O jau be to ir lietuvių poetas rašęs prancūziškai (nes lietuviškai nemokėjo - cha-cha-cha!). Bajoras, pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės buvęs pasiuntiniu Prancūzijoje (1920m.), atstovavęs Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje, bei tapęs aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Iki 1925 m. Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925-1938 m. Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas. 1936 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Čia kad stipriau būtų, kad patikėtumėte jo pranašystėmis - juk vyras buvo ne šiaip sau koks prasčiokas. Išsilavinęs ir tarp kitko toks pat protingas kaip Volfas Mesingas.
?!
Taip, taip... Jo tėvas buvo lietuvis karininkas, o mama - Lenkijos žydo duktė. Štai tau ir še tau! Žydas! Todėl ir ptotingas. Todėl ir pranašas. Todėl lietuvius ir žydus iš vienos genties kildino.
Po to, kai taip plačiai ir išsamiai pristačiau Oskarą, galima grįžti ir prie jo pranašysčių, kurių tikriausiai jūs niekad neskaitėte, nes kultūra nustojome domėtis maždaug 1997-ais.
Sėdėjo jis kartą Petro Klimo ir nuobodžiaujančių moterų draugijoje ir pranašavo. Klimas užsirašinėjo.
Kas tas Klimas? Girdėtas... Nugis Lietuvos teisininkas, istorikas, publicistas, redaktorius, diplomatas, užsienio reikalų ministras, Vasario 16-osios akto signataras. Va. Garbus ponas. Moterys irgi, be abejo, buvo garbios, bet jos žemiau pateiktame išsamiame neminimos, nes matyt, labiau derėjo prie arbatos ir lovoje. Jos tiesiog buvo nuobodžiaujančios deko rūbais vilkinčios ir seksualios moterys. Seksualios!
Šios istorijos pabaigoje pateikiu visą tekstą, kad mano citatos nebūtų traukiamos iš konteksto. Mat mane asmeniškai visad nervina, kai nežinau iš kur peštos citatos. Jus manau irgi erzina. O visas tekstas buvo spausdintas 1990 metais 5-ame literatūrai skirto "Nemuno" žurnalo numeryje. Leidinys rimtas, jo turiniu abejoti nevalia. Čia jums ne koks neprikalusomybės laikų laikraštis "Penkios kapeikos" apie ateivius ir paranormalius reiškinius.
"Tą dieną Oskaras Milašius atėjo į Lietuvos pasiuntinybės saloną. Buvo liūdnas, išbalęs, o rankose nešėsi keletą knygų, smulkiai prirašytą popieriaus lakštą. Atvertė spalvotą,
gražiai įrištą atlasą, rodė vieną žemėlapį ir klausė:
-Kas čia? Ar žinote? Ar matote?
Sužiuro moterys bei vyrai. Tylėjo. Už visus, nutraukęs nejaukią rylą, atsiliepė Petras Klimas:
-Tai Jungtinės Amerikos Valstijos.
Milašius linktelėjo galvą.
-Tegul bus ir Valstijos. Argi nematote slibino? – atlasą sukiojo tai vienu, tai kitu šonu, tiksliau nustatė prieš šviesą. - Štai Apokalipsės žvėris…
Pasiuntinybėje susirinkę žmonės žvilgtelėjo vienas į kitą, kraipė galvas, kai kurie šypsojosi, pataikūnai nežinojo viso kaip elgtis. Drąsesnės moterys įdėmiai tyrė rodomą žemėlapį.
-Keista, bet teisinga. Jungtinės Amerikos Valstybės žemėlapyje primena žvėrį, tikrą slibiną."
Nagi, užmečiau akį į google žemėlapį - į ką panašios tos Jungtinės valstijos?
Na, esant labai dideliam norui, galima įžvelgti slibiną. Aš kai žiūriu į Lietuvos žemėlapį, man ji visad primena Afriką. Tiesa, pasakius ir gyvenam kaip negrai. Dar Lietuva man primena pistoleto dėklą... Na, juk ar ne tiesa - turėjom savo diktatorių A. Smetoną, kuris valdžią paėmė perversmo būdu? Turėjom. O JAV ar primena žvėrį? Štai Rusija man primena didžiulę karvę... o JAV? Ji labiau savo esme po Antrojo pasaulinio karo priminė didžiulį ir galingą žvėrį, pasaulio policininką, besikišantį visur - kur reikia kur nereikia ir mokantį visus gyventi pagal jų tiesas. O kas nenorėjo klausyti, tam vamzdį į tarpuakį įrėmė. Kas nenorėjo pigiai naftos parduoti, toj valstybėj valdžią pakeitė į demokratinę. Štai dabar ir turime tokį keistą pasaulį su fanatišku islamiškuoju terorizmu. Tai vis Amerikoniškojo žvėries politiniai vaisiai. O paskutinė dovanėlė pasauliui - Trampas, kurį Lietuvoje net per žinias nesibodima vadintu Trumpu - taip kaip angliškai rašomas. Na, gal jis ir trumpas. Na, nieks nenuneigs - JAV mums primena sunkiai prognozuojamą žvėrį... ypač šiais laikais... Šalis - pasaulyje Nr 01! Eina sau...
"- Jungtinės Amerikos Valstijos iš teisybės baisusis Apokalipsės žvėris?
Milašius nykščio galu prispaudė amerikietiškąją slibino galvą.
-Argi nematote? Šio žemyno valdžia viešai visam pasauliui meluos, nesigirdama: „Mes – laisvė, mes – pavergtų tautų išvaduotuojai, mes – lygybė, brolybė /.../ Mes nesame antikristai“. Štai koks akiplėšiškas Apokalipsės slibino melas. Savo tamsius darbus jie slėps visais būdais."
Kas buvo Jungtinės valstijos Oskaro Milašiaus gyvenamuoju laiku? Įklimpusi į didžiąją ekonominę depresiją ir tikrai neprimenanti jokio žvėries, greičiau didelį riebų triušį - 1940m. pavasarį 245 tūkst (!) karių turinti JAV kariuomenė buvo viso labao tik 20-a pagal dydį pasaulyje ir turėjo tik 5 visiškai aprūpintas divizijas! Tik 5! Ar ji kam nors galėjo atrodyti Apokalipsės žvėrimi?! Taip, po Antrojo pasaulinio karo, kai jau Oskaras Milašius seniai vartėsi po žeme, mes tikėjome, kad JAV yra didysis laisvės įsikūnijimas, nors pažiūrėjus atydžiau kelia abejonių... Ji, kaip ir Rusija kišosi į kitų šalių vidaus politiką, "vadavo" šalis demokratiniu būdu keisdama jų valdžias ir paskui ten prasidedavo baisūs nesantaikos karai... Kuo ta Afrika virto? O kodėl Iranas su JAV iki šiol nesantaikoje? Nes amerikonams nepavyko Irane "padaryti" tvarkos. Ir melas... melas, melas... Tamsius darbelius tikrai slėpė visais įmanomais būdais.
"Moterys susižvalgė, kai kurios vogčiomis šypsojosi. Nė viena netikėjo šių laikų pranašu.
-Keista! - subruzdo jos. - Mums Jungtinės Amerikos Valstijos yra laisvės, techninės pažangos šalis. Kaip tai suprasti? Nuo kada jos tapo Antikristo žvėrimi?
Milašius karčiai šyptelėjo.
-Ne tik iš jūsų girdžiu panašius priekaištus. Bet tiesą sužinojau ir tvirtinu: neabejokite, supratote teisingai. Pasaulio pabaigos ženklai kaip tik iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Kol jos nepaliestos revoliucijos ugnies – paskutinio Žemės sunaikinimo nelaukite. Per anksti.
-Revoliucija? - stebėjosi vyrai. - Laisvės šalyje"
Trampui tapus prezidentu, dabar toje šalyje galima laukti ko tik nori: revoliucijos, pilietinio karo ar dar kažko netikėto ir baisaus. Būt gerai, kad tai nepaliestų viso likusio pasaulio. Bet kur mes dingsime - pajusime. Juk tuoj į bet kokius aštresnius įvykius sureaguos tos baikščios, kaip panelytės "finansų rinkos". Palies ir mus. Ir Trampo politika jau liečia mus. Mes jau matome kaip pasaulis keičiasi, kaip vyksta jėgų persigrupavimai. Kuo čia viskas baigsis?...
"-Nesistebiu jūsų vaikiškumu, nors užimate svarbias vietas tautos smegenyse. Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten daug kur turi artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, lydosi, gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti. Daug kas gėrisi JAV tariama pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozityvistai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neišaiškinama, kodėl katalikai žavisi šia piktojo šalimi. Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam iš čia esančiųjų teks keliauti po JAV, ir jis turės progos susitikti šios sugadintos šalies gyventoją, ypač iš valdančiųjų tarpo, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu tai Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Panašaus istorija dar nežino. Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ar persekiojančių dabar krikščionis, tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, o klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename Žingsnyje I ten veidmainiai šlovina laisve ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais lauk rauna krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, Šėtoniškai klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurkdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: „Laikas – pinigai!“ Kiekvienas JAV gyventojas – jeigu nenori likti sutrintas – privalo skubėti nuo ryto iki vakaro, nedorai spekuliuoti, apgaudinėti. Nesustodamas skuba tiek turtuolis fariziejus-sadukiejus, tiek ir vargšas proletaras, samdinys ar šioks toks savininkas, negaudamas menkutės akimirkos pamąstyti apie gyvenimo prasmę, didžiąją mįslę – mirtį. Italijoje nors kapinėse, puošniose bažnyčiose galima susitelkti, medituoti. JAV net ir kapines pavertė kaukiančiu fabriku, pelninga įmone, o ne amžinąja poilsio vieta. Jeigu kuris nors beprotiškai skubąs žmogelis užsikala šiokį tokį pinigą, tai nenurimsta, toliau serga karštligišku lobio dauginimu. Viešoji spauda – ištvirkėlė apkurtina jo ausis, gena vis didesnėn beprotybėm Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik PINIGUI. JAV ginklų fabrikai – didžiausi pasaulyje. Už dolerį jie visoje Žemėje lieja kraują bei ašaras, skleidžia nelaimes. Milijardierius fariziejus-sadukiejus, valdąs tris dešimtis gatvių, veidmainingai klykia, kad turi būti garantuota iniciatyvos, veiklos, apgaudinėjimo laisvė. Tą šūkį lyg papūgos kartoja mulkinamos masės, minia. Pagrindiniai lobiai priklauso penkiems procentams išnaudotojų, parazitų, tikrų erkių, o 95 procentai skęsta vergijoje. Visagalė, milijardierių pagimdyta ir maitinama spauda Šiuos 95 procentus apkurtina, apkvailina ir nuskandina sąmoningai palaikomame sekso kulte. Nuo purvino sekso minia visai netenka proto, suglemba, ištyžta. Nuo pasaulio pradžios dar nebuvo tokios rūšies purvino minios pavergimo."
Nagi pasiklausykim, kas atsitiks po Antrojo pasaulinio karo, kurio Oskaras Milašius nebesulaukė:
"1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės: dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa..."
Žemė pastaruojumetu dreba tai šen tai ten... nemaloniai. Štai Italijoje miestelis sugriuvo, štai viešbutis ... štai dar kažkur... O jau prie visokių uraganų ir netikėtų keistų stichinių nelaimių, žmoniją užklumpančių netikėčiausiose vietose, baigiame priprasti. Štai 2016m. kovo 21-23 d. pro Žemę praskriejo kometa P/2016 BA14 ir tapo trečiuoju dangaus kūnu, kuris priartėjo prie Žemės tokiu „nedideliu“ atstumu – 3,6 mln. km. Neisigąskite - Mėnulis nuo Žemės nutolęs 0,5 mln. km ir vistiek nebijome, kad kartą nukris ant mūsų galvų... Skaitykime pranašystę toliau:
"...Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą."
Pamenate 2000-uosius - daug kas laukė pasaulio pabaigos, bet ji neatėjo. Paskui ėmėme vėl kažko laukti. Paskui to "kažko" nesulaukę ėmėme laukti Trečiojo pasaulinio karo... ir tebelaukiame... Bet Oskaras Milašius mus ramina:
"Bet jūs nesiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžių ženklų belaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Panašios revoliucijos Žemė niekados nebuvo regėjusi. 1917 metų revoliucija dabar atrodys kaip nekalti bukų žaidimai."
Žiūrėdamas per televiziją D. Trampo triumfą ir gatvėse protestuojančius, besigriebiančius šiokio tokio smurto ir ugnies, matydamas amerikos gatvėse policiją su šalmais, skydais ir guminiais vėzdais, visu rimtumu patikėjau, jog tikrai ten, Amerike gali kilti revoliucija. Dar iki šiol nematyta. Valstijų gyventojai gi kaip nė kokios kitos šalies yra ginkluoti iki dantų. Ir ten žmonės jau seniai nematė tikro kraujo praliejimo savo žemėje. Galbūt tiek liejus kraujo svetimuose kraštuose atėjo laikas, kad jis išsilietų savame. Prisiminkime mus pačius, lietuvius: plakėme visus aplinkui, sukūrėme didžią kunigaikštystę, bet paskui atėjo laikas ir liejosi mūsų mažame krašte kraujas, trėmė mus, šaudė visokie svieto perėjūnai. Lazda visad turi du galus. Už nekaltų vaikų ašaras visad ateina atpildo valanda, o ilgai kentėjusiai tautai išaušta rytas.
"Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils, joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus-sadukiejus, valdančiuosius sionistus iki paskutinio žmogaus. Žlugs dievažudžių fariziejų-sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti Žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, atviri, kruvini plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau, kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose."
Oskaras Milašius kalbėjo prieš 80 metų, todėl kai kurie išsireiškimai ir terminai mūsų menkai išsilavinusiai ausiai skamba keistokai. Bet šiais laikais visad po ranka yra internetas... Fariziejai (hebr. perušim – atskirtieji) – judėjų sukurta religinė sekta, religinė–politinė partija Judėjoje I amžiuje. Fariziejų partijai priklausė turtingi vergvaldžiai, prekybininkai, aukštoji dvasininkija. Sadukiejams atstovavo Jeruzalės diduomenė, dvasininkų aristokratijos ideologai. Nuo fariziejų skyrėsi tiktai kitokiu kai kurių religinių klausimų traktavimu.
Ano laiko žmonių lūpose nebuvo tokio išsireiškimo kaip "sąmokslo teorijos". Dabar jau niekam nebe jokia paslaptis, ne pasaka ir netgi jau nebe sąmokslo teoriją, jog realiai pasaulį valdo saujelė turtingų žmonių, keletas žydų šeimų - žiniose dažnai jie įvardijami kaip "finansų rinkos". Na, jei dar jie nevaldo mūsų pasaulio, tai tikrai siekia "pasigrobti raktus nuo Žemės lobių skrynių" - vienas pasaulis, viena valdžia, viena, rinka, vienas pinigas, pasaulinė žmonių kontrolė - fizinė ir idėjinė. Kas tie "geležiniai gangsteriai"? Tai tie kostiumuoti milijardieriai, kurių dažnai nematome, negirdime, bet jie turi tokias galias ir valdžias, valdo tokius pinigus, jog yra kažkur už mūsų teisės, moralės, sociumo ribų ir  mažai kuo skiriasi nuo gangsterių. Nuo banditų, nuo žmogžudžių...
Jei manote, kad nusišneku, priminsiu neseniai pasklidusią po pasaulį informaciją, kurią greičiausiai būsite visgi skaitę...
Analitikai nerimsta ne tik dėl galios koncentracijos rinkose, bet ir dėl galimybės, kad maža žmonių grupė kontroliuos visą pasaulio ekonomiką ir galop ją destabilizuos. Taip kalbėjo Londono universiteto makroekonomikos ekspertas Johnas Driffillas dalyvaudamas Ciuricho mokslininkų grupės tyrime, kuriame buvo skaičiuojama, kiek įmonių kontroliuoja pasaulį. Išanalizavę 37 mln. bendrovių ir investuotojų, mokslininkai sudarė modelius, kuriais korporacijos per akcininkų ryšius kontroliuoja kitas įmones. Atskleistas 1 318 korporacijų branduolys, kiekviena bendrovė susijusi su dar 20. Ir nors šios korporacijos atstovauja 20 proc. pasaulio pajamų, nustatyta, kad 1 318 korporacijų branduolys per akcijas valdo didelę dalį pasaulio finansiškai stabilių gamybos įmonių ir vis dėlto atstovauja net 60 proc. pasaulio pajamų. Tačiau šis branduolys turi ir vidinį 147 supersubjektų branduolį – jis valdo 40 proc. tinklo. Didžiausi jų: bankai „Barclays“ ir „JPMorgan Chase & Co“ bei „Goldman Sachs“ grupė.
Prieš gerą dešimtmetį tokios kalbos būtų iškart apkabinėtos "sąmokslo teorijos" etiketėmis, bet štai kai garbingi mokslavyriai atlieka tyrimus, mes imame ir patikime... Taip, gyvename tokiame pasaulyje, kuriame beveik visos valstybės, visas verslas yra įsiskolinęs "finansų rinkoms" - tiems 147-iems. Na, bet skaitykime Oskarą toliau...
"Gangsteriai į rankas gaus baisų, viską griaunantį ginklą – jėgą. Užteks vos saujelę tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos sakytum popierius, taip, bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus, galima sunaikinti Žemę. Šituo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo susikurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečiais nežels. Štai jums „laikas – pinigai!“ Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą."
Koks tai ginklas? Bene atominė, neutroninė ar vandenilinė bombos? Ar Oskaras Milašius bent galėjo nutuokti, kad gali būti sukurtas branduolinis ginklas?! Ne.
Pirmą kartą branduolių dalijimąsi 1934 m. stebėjo italų fizikas E. Fermi, kai eksperimentuose uranas buvo bombarduojamas neutronais. Tačiau šis reiškinys nebuvo pilnai suprastas, kol 1938 m. O. Hahn, F. Strassmann, L. Meithner ir O. Robert Frisch tyrinėdami produktus, gautus iš urano, nustatė, jog mažas neutronas padalina didelį urano atomą į dvi apytiksliai lygias dalis. Branduolinis ginklas pirmą kartą sukurtas JAV 1945 m. vykdant Manheteno projektą. Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui septyniose šalyse: JAV, Rusijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje, Indijoje ir Pakistane. Be šių valstybių, branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100-200 branduolinių galvučių arsenalą. Tarp kitko, įdomu tai, jog Izraelio niekas nelaužia dėl to į kampą ir nesiveržia pas juos jokios tikrintojų komisijos, o va, štai Iranas nuolat taikinyje. Taip, taip, taip... Iranu negalima pasitikėti, nes jį valdo fundamentalistai, nes Amerikai nepavyko ten pastatyti savo marionetinės valdžios, nes Amerika susipyko dėl to su Iranu, nes Amerika visad rėmė ir remia Izraelį, nes... Patys žinote kodėl.
"Antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija, ji pirmiausia iš lengvo žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos centro atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties - žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinis šios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš kolonijų vergų."
Na, britai kol kas dar neskęsta Atlanto vandenyne, bet kolonijų neteko, o dabar va sugalvojo pabėgti iš Europos sąjungos. Na, negali sakyti, kad Oskaras nusišnekėjo į pievas... Vanga labiau... Bet kita, vertis tas brexitas mus labai neramina.
"Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje, bei ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas krikščionybėn. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę."
O. Milašius negalėjo nieko žinoti apie žydų valstybę, nes Izraelis kaip valstybė imtas kurti tik 1947 m. Jokia paslaptis, jog JAV visad politiškai palaikė Izraelį, nesgi realiai Jungtines valstijas valdo žydai. Ir tai vėlgi nėra kokia nors sąmokslo teorijos dalis. Kad tuo patikėtum tereikia paskaityti tokius, Lietuvos knygynuose vis dar pardavinėjamus veikalus kaip Paul Johnson "Žydų istorija" arba bent Yuri Slezkine "Žydų šimtmetis". Tarp kitko autoriai - irgi gerbtini žydai. Na, o jei tingite skaityti, tiesiog atkreipkite dėmesį, jog beveik visuose rimtesniuose holivudo filmuose pasakojamos istorijos yra apie išimtinai apie žydų šeimas, beveik visi herojai dažnai būna tik žydai. Tai gana iškalbingas faktas. Tad jei Jungtinių valstijų viduje prasidės revoliucinė sumaištis, Izraelis liks vienas politinėje arenoje ir vis labiau kylant islamiškąjam fundamentalizmui, jiems neliks nieko kita, kaip šlietis prie senolės Europos - perkeltine prasme galima būtų tai įvardyti kaip žydų atvirtimą krikščionybėn. Tačiau kita vertus, pati krikščionybė yra tik judaizmo atmaina.
Skaitome toliau:
"Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, fariziejų-sadukiejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ir menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį. Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams."
Tuo metu, kai O. Milašius pasakojo savo vizijas negalėjo būti nė jokios kalbos apie Hitlerio kritimą. Atvirkščiai, tai buvo laikas kai jis ėmė vieną Europos valstybę po kitos, jo pozicijos tik stiprėjo. Ir iš tiesų Hitlerio pralaimėjimas Antrąjame pasauliniame kare žydams labai pasitarnavo. Visų pirma, susidarė palankios sąlygos radikaliąjai pasaulio žydų daliai įgyvendinti seną svajonę - įkurti žydų valstybę. Antra, jaunos valstybės ginti plūstelėjo kovose su fašizmu užgrūdintų, įvairiose armijose tarnavusių žydų kariškių būriai. Trečia, žvėriškos nacių žudynės koncentracijos lageriuose įgalino sukurti holokausto terminą, kuris laikui bėgant buvo taip stipriai mitologizuotas, kad tapo nepaprastai galingas žydų skydas nuo bet kokių galimų puolimų prieš šią tautą. O ta tauta, nors ir žvėriškai naikinta, kankinta, niekinta, nepasimokė ir netapo šventa - Izraelyje klesti ta fariziejų-sadukiejų valdžia. Klesti.
"Kiekvienai valdančiai tautai yra didis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris daug žydų išžudė, daug jų išžudys. Bet tiek pat bus išžudyta ir vokiečių. Amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Izraelis turės valstybę. Daug sunaikins vergų arabų ir kitų tautų žmonių, bet lygiai tiek pat neteks ir savo vaikų. Dar pavyzdys. Turkai sunaikino daug armėnų. Bet turkai lygiai tiek pat neteko ir saviškių. Amžinoji Aukščiausiojo teisė seikėja dantį už dantį, akį už akį. Nė vienas pavergtos, kankinamos tautos kraujo lašas nežūva. Taip pat atodūsis, ašara, išlieta vogčiomis slapčiausiame kampelyje. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valandą. Tokia amžinoji Visatos tvarka. Žmogus jos nepakeis."
Matyt, teisingi žodžiai ir su jais verta sutikti.
Kam visos tos Oskaro Milašiaus pranašystės? Na, teisus buvo, teisus. Atspėjo kažką. Na, ir kas? O ką apie Lietuvą kalba. Juk mums dabar visiems labai rūpi: ar bus karas ar ne? Ar rusai ateis ar ne? Ar bus nauja okupacija ar ne? Ar veš mus į Sibirą ar ne? Kas čia bus? Kaip čia bus?
"Po Vokietijos žlugimo ir išdalijimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų, Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus."
Kaži ar čia taip buvo. Sovietmečiu lenkai gyveno geriau, nei mes. Ir dabar geriau gyvena - patys važiuojame pas juos apsipirkti. Tiesa, Vilnius liko mūsų. Bet ... Seinuose vargu ar kas draudžia lietuviškai melstis... Hmm...
"Didžios, paslaptingos, mums iki šiol dar nepažįstamos galybės pajudins Mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks šioji nelaimė, sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mėnulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar bus ne visiškas sunaikinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito paskutiniai išsipildymo lašai. Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos. Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų."
Na, čia įdomiai, įdomiai... Beveik kaip Vangos pranašystėse. Na, jei jau trečdalis Mėnulio nukristų - tai žmonijos istorija ir baigtūsi. Na, bet kuriuo atveju, žmonės dar neturi tokių galių - skaldyti Mėnulio. Ir atrodo, puikiai supranta, jog tai nėra būtina. Nebent kiniečiai sumanytų kokį gabalą nusileisti į savo teritoriją...
"Nesinori man prie moterų plačiau aiškinti. Bet reikia. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių. Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų, karininkų. Tauta Žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų namų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta laiku nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos."
Kaip puikiai Oskaras aprašė nūdieną... "šeimose šunys laikomi vietoje vaikų".... "pasklis homoseksualizmas"... Taip, taip.... ir šiemet sulauksime vaivorykštinės demonstracijos. "Tauta žudys negimusius kūdikius"... Kaip matome, žudo ne tik negimusius, bet ir paaugusius - muša, skandina šuliniuose... "visų šeimų namų slenksčiai bus paženklinti krauju" - kurioje tik šeimoje moteris nesidarė aborto? Ne, ne... aš nesu prieš abortus. Bet visgi tai žiauroka. Merginas, moteris imtis aborto verčia perpuvusi mūsų ekonomika, pakrikusi moralė ir dar daug, daug kitų baisių dalykų per keletą dešimtmečių išaugusių, subujojusių dėl netikusio šalies valdymo.
Na, o kad Lietuvos vietoje gali tyvuliuoti vandenys - nieko nuostabaus. Klimatas šyla ir tikrai iš Žemaitijos gali likti tik Šatrijos sala-kalnas su keliom apylinkėm ir Vilniaus kraštas. Na, dar labai tikiuosi, jog kauno Žaliakalnis nepaskęs ir galėsiu šiltuoju metų laiku užsiimti pajūrio verslais.
Bet mums dabar labai rūpi kaip bus su ta islamo invazija į Europą, su tuo baisiuoju terorizmu, su tuo pietietišku gaivalu?
"Priminėte arabus... Jie akmenimis žudo homoseksualistus, kitus panašius iškrypėlius. Gal ir nieko. Apšvarina tautą nuo išsigimimo rykštės. Tačiau kita bėda, kad arabus ėda baisi nuodėmė. Jie nežmoniškai paniekino moteris, įsisteigę haremus. Už tai didelė jų dalis bus nušluota nuo Žemės paviršiaus. Neteisink, tamsta, iškrypėlių, ne mano čia žodžiai ir nuomonė. Argi užmiršai, kas atsitiko Sodomos miestui, senajai Romai? Kodėl Žemės gyventojai buvo sunaikinti tvanu? Nė viena tauta neliks gyva, jeigu nusikals Šiomis baisiomis nuodėmėmis. Vienos pražus ugnyje, kitos kris karuose, trečios nuskęs atsivėrusiuose vandenyse. Tokia Dievo bausmė. Iš griuvėsių turi išdygti švarus, tyras tautų augalas."
Na, va... Iškart ramiau. Netaps Europa musulmoniška, netaps... Nereikia baimintis. Viskas taip pasisuks, jog išvysime mes tuos visus kvaištelėjusius teroristus, atremsime visus džihadistų žygius į mūsų žemyną. Viskas bus gerai. Tik tikėkime tuo... O kadangi per pastaruosius 80 metų lietuviai niekur neprisišiko, niekam blogo nepadarė, niekur stambiai kraujo nepraliejo (tik vienas kitą smaugdami), mūsų tautai viskas turi išvirsti į gerą. Tad likim namuose ir kurkim ramiai ir tvirtai savo ateitį. Atėjo Karbauskis ir išeis, ateis kiti... O gal ir mes patys ten nueisim valdyti savo šalies. Kaip nors susitvarkysim. Viskas bus gerai.
"Apskritai visokios piktžolės tautose ypač suklesti prieš katastrofas, didžiosiose kryžkelėse /.../ Jeigu figos medis sprogsta, pavasaris arti. Jeigu aplinkui klesti paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais."
Tik nesakykit, jog šiuose Oskaro žodžiuose nėra jokios logikos! Mūsuose oi kaip klesti visokios piktžolės ir dar kaip klesti. Bet kita vertus, o iš kur mes žinome? Juk mūsų nuomonę formuoja televizija, spauda, kurie pastaruoju metu labai pamėgo negatyvius dalykus, tarsi Lietuvoje nėra likę nieko gero - tik žudynės ir politikų rietenos. Kai rodoma tik juoda, norom nenorom akys ima temti ir tau jau rodosi, jog nebeliko dienos - tik naktis gaubia mus. Bet tikrai taip nėra. Apsižvalgykime aplink - Lietuvoje diena. Lietuvoje vyksta daug šviesių dalykų. Mes tikrai dar nesame išsigimusi tauta. Kol kas dar ne... Mums žiniasklaida meluoja. Mes esame akli, aklai tikime tuo ką rašo ir rodo, o juk mes niekonematome, nes dažniausiai mūsų maršrutai yra: namai-darbas-prekybos centras-namai-darbas.
"Daugiausia vilčių, aišku, žadina Airija /.../ Airija tamsią naktį Lietuvai parodys Šlovingos Mergelės paveikslą."
Na, pataikė Oskaras kaip su pirštu į akį. Juk tikrai mums Airija tapo kaip antroji Lietuva.
"Nežinau, apie kurio laiko lietuvius kalbėti. Pavyzdžiui, dabar mano raštų daugelis neskaito. Ateis laikas, kai žmonės jų ieškos ir negalės gauti. Taigi nežinau, į kuriuos lietuvius kreiptis. Bet kai kas yra bendra keliolikai amžių. Pirma, tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų /.../ Mylėti kaip brolius reikia visų tautų žmones. /.../ Bus laikas, kuomet Lietuvos žemdirbiai sulauks paniekinimo. Bet malonė ir garbė jiems sugrįš."
Tikrai jau... per pastaruosius du dešimtmečius lietuvis žemdirbys buvo paniekintas kaip niekad. Mūsų žemės ūkis išdraskytas ir toliau sąmoningai smukdomas visokiomis europietiškomis išmokomis ir keista politika.
"Kilnaus žmoniškumo dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – ne vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš savo kilnių, skaisčių, tvirtų kunigų, mokytojų. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas Vydūnas, Mahatma Gandis. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta. Sektinas Rericho taikos paktas. Saugokime paukščius /.../ Matau prieš save lietuvius, prašau jiems iš Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Gal jau paskutinį kartą juos regiu. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite Jungtinių Amerikos Valstijų pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris.
Taip, taip... Negalima pasiklauti JAV, o mes taip mėgstame amerikonams lysti į šikną. Mes esame kaip tie pimpačkiukai iš to animacinio filmuko - pakalikai.
Puiku, dabar keliauja pas mus amerikonų kariai, tankai, bet pakaks vieno kito parašo, sprendimo, didžiųjų susitarimo ir visa tai akimirksniu kaip dūmas išnyks iš Lietuvos. Dar Makiavelis yra sakęs, jog negalima kliautis sąjungininkų jėgomis, reikia turėti stiprias savo pajėgas.
"Lietuvos katalikų laukia labai sunkūs išbandymai. Bet perduokite jiems žinią: Jėzus Kristus nugalės! Ateis tokia diena. Mokslinės, estetinės ir moralinės varžybos duos dirvą kovos instinktui pasireikšti. Tautos paskelbs viena kitai šaunią ir nepermaldaujamą kovą intelekto srityje."
Visgi Oskaro Milašiaus įžvalga verčia stebėtis. Mes neturime naudingųjų žemės iškasenų, bet turime kur kas vertingesnes "iškasenas" - išsilavinusius žmones, protus. Lietuvą gali išgelbėti aukštas intelekto potencialas. Ir netiesa, jog pas mus perdaug universitetų. Ir netiesa, jog pas mus pernelyg daug išsilavinusių žmonių - tiesiog jie nepanaudojami pagal paskirtį ir priversti emigruoti, o likusieji auginti savo daržuose agurką, vietoj to, kad galėtų konstruoti robotus, kurti sudėtingas technologijas... Juk garsėja mūsų mokslininkai pasaulyje, garsėja. Tik va, media mums ne apie juos kalba, o apie nusikaltimus, alkoholikus, degradus ir politikus-prostitutes.
"Nemirtinga menkų žmonių tuštybė, apvalyta nuo šiandieninio materialistinio barbariškumo, bus atiduota kuo greičiausiai moralinei disciplinai. Tos neišsenkamos jėgos išnaudojimas bus pavestas ne intrigantams, bet psichologų tarybai, kurią pašauks tam tikra patikimųjų kongregacija. Ši kongregacija valdys Suvienytas Pasaulio Valstybes. Visuotinės Monarchijos steigėjas įkurs Taikos Katedrą. Universitetai, observatorijos, ligoninės, politikos ir administracijos departamentai, teatrai ir muziejai, skirti vieninteliam to vardo vertam menui, religijos menui, sąmoningam ir sintetiškesniam, teisingesniam negu Egipto ar Graikijos menas. Visa tai susiburs aplink naują būsimą Švenčiausiosios Mergelės-Motinos bažnyčią…"
Na, ką čia bepridursi. Skamba kaip iš prasto trečio dešimtmečio fantastinio romano, bet jei paskaitysime be pašaipos, tai pamatysime, jog žmogus nenusišnekėjo. Jis ragina atimti valdžią barbarų-materialistų ir atsigręžti į moralę. Juk tikrai, norintys į valdžią turėtų praeiti psichiatrų ir psichologų filtrus. Juk tikrai, kai mūsų Žemėje yra milijardai jau lyg ir reikėtų kažkaip apsivienyti ir baigti tuos beprasmius karus. Pamaitinta, taiki, soti, gerai gyvenanti žmonija nustotų taip beprotiškai daugintis - juokas, juokais, bet...
Tai va, berašydamas pats sau išsiaiškinau kas tas Oskaras Milašius ir jums papasakojau apie lietuviškąjį Volfą Mesingą.
Dar galite paskaityti mano spėliones apie ateitį - jos raminančios. Man nepatinka gąsdinti. Spauskite čia >>

Dažnai visokios, iš konteksto ištrauktos citatos kraipo pradinę mintį. Tad kantriam skaitytojui pateikiu pilną pradinį tekstą, pagal kurį parašiau šią istoriją. Spauskite čia>>

2017 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Ralis Baja4000: Amerikoje nėra kastuvų!



382-oji istorija. Tęsiu pasakojimą apie mūsų didvyrius, išskridusius į JAV dalyvauti  Baja4000 ralyje. Tai ne kokios nors lokalaus lygio lenktynės, o apsaulinio lygio. Dakaro dvasia plius nuotykiai!
Vakar Šarūnas (Dainauskas) nubudo 7 val. ryto (mūsų laiku buvo 15:00 val. dienos). Pas mus jau ketvirtadienis, o pas juos vis dar trečiadienis - gyvena kažkokioje praeityje. Sunkuka gaudytis. Bet gal mes spjaukim, numokim ranka į tą laiko makalynę...
Vos pabudo, tuoj apipyliau klausimais.
-CRAZY HOP reiškia "pamišusius, pašėlusius, išprotėjusius apynius?
-Taip. Mes apyniai. Pavadinimas kilo nuo to, jog kita komanda pasivadino kaktusais. Kaktusai-tekila, hopai - alus.
-Kas piešė apinį?
-Radau guglėj vos tik pavadinima sugalvojom. Prie pavadinimo ir logo užtrukom gal 3 minutes.
-Kaip į Jūsų komandą įšoko Vadimas? Kaip jį suradai ar pats atsirado?
-Jis yra "kaktusų" draugelis is Londono. Ieskojom savo komandai dar vieno žmogaus, bet Lietuvoje niekas nepasirašė - taip ir atsirado vadimaz...
-Važiuojant traukiniu į Vilnių, iš kurio išskridai, tau buvo neramu, o kokios dabar mintys, kokia savijauta, nuojautos ar dar velniai žino kas?
-Ramiai guliu ir skaitinėju komentarus fb. Ilsiuosi. Kas laukia dieną-nežinia. Turėjom klijuot lipdukus ant mašinos, bet girdžiu lyja. Gal ryt klijuosim arba kokiam uždaram parkinge... Iš tiesų vakar buvo daug strreso. Nuovargis ir stresas gadino nuotaiką. Kiti labiau atsipalaidavę, o man kardanas nusisuko. Šiandien prasides tikroji amerika...
Šarūnas Dainauskas ir kiti du
-Kokių trijų dalykų labiausiai bijai lenktynėse?
-Nieko nebijau. Nebent babkių pritruksiu. Brangu čia, Los Andžele. Alus bariuke nuo 5$. Cigaretės degalinėj apie $6. Gal parduotuvese bus pigiau.
Toks buvo pokalbis iš ryto su 47-o ekipažo kapitonu šarūnu Dainausku. Vyrai papusryčiavo - keista buvo žiūrėti į vaikiškus džiuvėsėlius su pienu jų lėkštėse. O kur dešra, lašiniai? Taip toli netrauksit, vyrai!
Paskui juos užtikau beišeinančius iš naujųjų namų... einančių apsiprekinti, pirkti viso ko ir kandonų, kaip pajuokavo Šarūnas D. Vyriški juokeliai. Jaučiasi, jog ekipažo kapitonas sveikos orientacijos ir teisingai nusiteikęs. Nebūsiu tas šventasis ir nebandysiu priminti apie tai, ką namie
Vyrai apsiprekino...
paliko... Dar nežinia ką ras sugrįžę...
Taigi mūsų didvyriai visą dieną malėsi Los Andželo parduotuvėse - gyvena per 15 min. kelio nuo miesto centro. MALĖSI visą dieną - tai reiškia visą mūsų naktį. Juos užtikau vakare (mūsų laiku 8:00 val. ryto) klijuojančius žirgus ant bolido.
-Kokie čia tau arkliai... - pasipiktino Šarūnas Dainauskas. - Čia vytis! - atrėžė jis man.
-Būsit panašūs į Vanagą... maži vanagiukai, - pasišaipiau tuoj.
-Vytis ne Vanago simbolis - jis tik jį labai išreklamavo, - sako man Šaras.
Ir jis milijoną kartų teisus. Mūsų CRAZY HOP komanda nieko nekopijuoja, nuo nieko nenusirašinėja - legaliai, apgalvotai ir protingai naudoja valstybinę simboliką, kad kvailas amerikonas drebėtų išvydęs šavuotą žirgą su kalaviju! U, kaip baisu!
Šarūnas Stumbrys ir Vadimas Čečevatovas
Vyrai net 8 valandas malėsi po parduotuves. Moterys, paklausykit - vyrai davėsi po parduotuves. Pirko labai daug visko, tame tarpe ir kanistrą atsarginiam kurui, kad extra atveju, neradus pakeliui benzo kolonėlės būtų galima nuvažiuoti 100km nuo vieno kaktusao prie kito.
-Kokių trijų dalykų lenktynėse labiausiai bijai?
-Nieko nebijau, - atsako man Šarūnas Stumbrys. - Dar kol kas nieko nebijau. Na, nebent bijau Romano knarkimo. Ir dabar girdisi jo knarkimas per kilometrą, - juokiasi Šarūnas.
Romanas, bičas iš draugiškos CRASY CACTUS komandos. paskui surimtėjęs priduria:
-Iš tiesų bijau užklimpti, nes niekur neradome pirkti kastuvo...
-Pervažiavom krūva įvairių parduotuvių - nėra, - įsiterpia Šarūnas D.
-Apskritai, tie amerikonai kažkokio siauro mąstymo. Užkalbini, paklausi konors - nieko jie nežino ir nesupranta, - įsiterpia ir Vadimas. - Čia labai sudėtinga apsipirkinėti - parduotuvės kas 20 mylių. Važiuoji tokia ilga gatve ir stabčioji...
Mmm... taaaip... Amerikonai žemės kastuvais matomai neknaisioja.
Šiandien vyrai važiavo ryškintis į automobilio nuomos kontorą - už ką sumokėjo $1800. Ir čia papaiškėjo, jog jiems įbruko visokių nenaudingų-nereikalingų draudimų. Jųs atsisakius, paslaugos kaina nukrito iki protingos $1100. Be abejo, tai vyrams pakėlė nuotaiką.
-Kaip tau Vadimai tie du Šarūnai? - klausiu to paslaptingojo trečiojo komandos nario. Linksmas, toks smagaus būdo vyrukas, iš pirmų sakinių keliantis simpatijas ir darantis savo bičo įspūdį.
-Atrodo tokie visia nieko vyrai. Dar nespėjau gerai susipažinti, bet pirmas įspūdis geras. Atrodo patikimai, - atsako man Vadimas.
Ką komanda veiks rytoj. O tas rytojus pas juos prasidės, kai pas mus bus vakaras... Vyks į Baja400 koordinacinį centrą registracijai - pasiimti numerio, kelio legendos... instaliuos GPS žemėlapius. O vakare (naktį/paryčiais - pas mus) vyks ralio dalyvių bendras tūsas - cementovkė.
-Kai kurie tik dabar ieško išsinuomoti automobilio... - juokiasi Šaras D.
Tiesa yra tokia bjauri tiesa, jog draudimas Meksikoje galios tik per 250 km nuo sienos, o važiuoti reikėsa gertokai toliau. Kaip bus?
-Ką darysi, teks pasaugoti automobilį, atsargiau važiuoti... Žiūrėsim... - sako Šarūnas Stumbrys.
Na, na... pašėlę apyniai, jūs ten važiuokite greitai... Varykite žirgus taip, kad ratai nulakstytų. Įkrėskite gerai visiems. parodykite, jog lietuviai ne iš kelmo spirti...

2017 m. sausio 11 d., trečiadienis

Karštas interviu su "išprotėjusių apynių" kapitonu



381-oji istorija. Karštas interviu su "išprotėjusių apynių" (CRAZY HOP) komandos kapitonu Šarūnu Dainausku:
Gal sutikot daugiau lietuvių, kurie dalyvaus ralyje?
Šarūnas: Daugiau komandų dar nesutikom.
Kas tie bičai, su kuriais sėdėjot prie stalo?
Prie stalo sėdėjom prieš pusvalandį. Jie mūsų draugų komanda iš Londono Crazy Cactus.
Žmonės klausia kas tave pakvietė į ralį?
Šarūnas: Romanas iš Cactus'ų. Aš tik prieš kelis metus užvėliau visą šitą ideją, bet neišvažiavau, o jis išvažiavo ir grįžęs pasiūlė man. Tai ir subūriau CRAZY HOP komandą. Šiaip pirmoji mintis kilo, kai šis ralis dar Afrikoj vyko.
Trumpai papasakok apie trečią komandos narį?
Ford Explorer 2016 m.
Vadimo nepažystu. Susipažinom tik šiandien vakare prie Herz auto nuomos.
Koks pirmas įspūdis apie Los Andželą?
Šarūnas: Apie LA sakyčiau įspūdis kol kas dar nesusiformavo. Pastebejimai: šiltas lietus, šiltas gaivus oras, visokios palmės, dangoraižiai miesto centre, begalė mašinu ir pėsčiųjų, daugiaaukščiai viadukai.
Ar jau pasiėmėt automobilį? Koks automobilis? Kiek arklio galių? Kokios kuro sąnaudos? Kiek kainavo nuoma?
Šarūnas: 2016 metų Ford Explorer. Variklio dar nežinau, bet rauna gerai. Nuoma kainavo belekiek daug bet ryt eisim muštis nes cactusai už tą patį komplektą sumokėjo 500$ mažiau. Su ta nuoma čia bus atksira istorija bet kitąsyk. Sunku daug rašyt. Akys nebelaiko. Noriu dar įkelt kažka į fb ir užmigt.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000 
-apie CRAZY HOP kapitoną 
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele 

Filmuoju vestuves, šventes, renginius, kuriu dokumentinius, šeimos filmus - spausk čia>>

Šaras - vyras su kietais kiaušais



Sausio 10-oji, vakar, 2:31, Vilniuje - Šaras ir lenktynių logai...
380-oji istorija. Aš vėl pasakosiu apie ralį Baja4000.
Sunku rašyti apybraižą apie žmogų. Kas yra apybraiža? Tai toks žanras, kai žmogaus portretas su pieštuku ar šratinuku apibraižomas. Pirpiešiami ūsai, pavyzdžiui. Lengva rašyti apie savo nuotykius, o apie svetimus... Na, tik visas gerumas, kad aš prie to žmogaus jau seniai prisilietęs - seniai mes spaudžiam vienas kitam rankas. Tai Šaras.
Pirmąsyk su juo realiai susidūriau kaktomuša lokaliame mano paties organizuotame renginyje Alkochonas II (daugiau apie tai - spausk čia>>). Sėdi jis po ąžuolu uždusęs su skarele ant galvos, žiūri kažkur į šoną. Sakau:
-Sukviesk visus žaisti "erkę"?
-Tuoj...
Žaisti "erkę", tai nešioti spardyti metro skersmens raudoną kamuolį po pievą stengiantis jį įgrūsti į priešininko vartus.
Tada jis buvo dar žalias, mokyklinis jaunuolis, kuris prisiekė sau, kad draugų turės kiekviename mieste ir kiekviename bare. Tarkim, kad vėliau taip ir atsitiko - kas gi nepažįsta Šaro! Jis pastaruoju metu netgi rankas ėmė lieti iš gipso, nors iš tiesų yra tik sumautai geras geodezininkas. Jį visad traukė prie meno ir jis visad buvo pašėlęs. Leidiesi į nuotykį, pasiimk į kompaniją Šarą, bus linksma. Andai vis su nostalgija prisimename kaip važinėjome Lenkijos Karpatų kalnuose pėsčiųjų takais palei pat sieną. Tuomet tas nuotykis pataikė per patį Šaro gimtadienį. Būna. Daugiau apie tai - spausk čia>>
Kiek gi sykių pertarėm, jog sodo šlaite (status Žaliakalnio šlaitas į Kalpoko gatvę, Kaunas) reikėtų įrengti slidinėjimo trasą su pakėlimo įrenginiu. Tiesa, aš visad galvojau praktiškiau, apie "funikulierių" malkoms iš sodo gilumos į viršų pasikelti.
Ne, Šaras yra menininkas - žmogus su "paliotu", t.y. turintis "sparnus skrydžiui". Kai organizavau skulptūrų plenerą mūsų sode (daugiau apie tai čia>>), mielai prisijungė ir išskaptavo didžiai paslaptingą akį. Jis jau toks... Tai žiūrėk kur kokią apšvietimo instaliaciją sugalvoja, tai... ką jis dar yra padaręs be gipsinių rankų ir visokiausių elektros instaliacijų? Hmm... Na, dar dvi šaunias, gražias dukrytes pasidarė.
Visi berniukai svajoja tapti policininkais, gaisrininkais ir dar kažkuo, o Šaras nesvajojo tapti geodezininku. Bet tapo. Ir išėjo iš jo sumautai geras geodezininkas. Kaip vėliau man paaiškėjo, ir jo senelis buvęs geodezininku. Nežinau ar jam tai paaiškėjo, tačiau tai galėjo būti tiesiog atsitiktinumas. Ir netgi gal du atsitiktinumai - jo senelis, kilęs iš giliai senos bajorų giminės, gal irgi geodezininku tapo atsitiktinai. Taip jau išeitų, jog ir Šaras turi bajoriško kraujo. Ir netgi nebūtina lakstyti pakiemiais ieškant įrodymų. Jo protėviai Miniatai atkeliavo iš Italijos prieš gerus 400 metų - yra ir cherbas, ir giminystės raštai. Šaras tai žino, bet nesureikšmina. Daugiau apie geodeziją skaitykite čia>>
Crazy Cactus ir Crazy Hop pirma vakarienė itališkam restoranelyje Los Agele. Šaras, tas kuris iškėlęs pirštus
Šaras iš tiesų yra pašėlęs kentas (bičas). Mes su juo pašėlusiai gerai praleidom savaitgalį prie ežero. Apie tai jau rašiau.
Ir štai vieną dieną sužinau, jog Šaras dalyvaus lenktynėse. Nereikėjo man nustebti, nes tai natūrali visų įvykių tąsa - nepraleisdavo Lietuvoje nė vieno žiemos ralio. Vykdavo ten, nakvodavo kažkokiose palapinėse ant sniego, prie laužo, užsigerdamas vynu ir degtine. Jis mėgsta greitį - mėgsta gatvėse ir keliuose paraliuoti. Yra sudaužęs bent viena automobilį ir likęs gyvas - didis daiktas! Yra sulankstęs ne vieną bamperį, sparną, pramušęs karterį... Ė, o kaip jis 2004-ais metais Lenkijos keliuose lenkė autofurgonus! Buvo gražu pažiūrėti. Anais laikais dar buvo gyvi tie legendiniai lenkiški keliai. Sėdėjau šalia įsitvėręs į durelių rankeną... likome gyvi.
Šaras ką tik pabudęs... Vakar, kažkur virš Atlanto.
Kodėl vyrai pakyla iš namų didvyriškiems namams, palieka šiltą, jaukų šeimos guolį? Psichologiškai imant Šaras nenori būti prastesnis nei jo tėtis, kuris ankstyvuoju tarybiniu laikotarpiu būdavo ir vienas pats išeidavo į kalnus, vienas pats įkopdavo į kokią snieguotą viršūkalnę. Ekipuotė būdavo labai mėgėjiška, kirtiklius anais laikais pasidarydavo patys. Daug ką patys susikonstruodavo. Maža to, jo tėtis buvo kietas mokslininkas, padaręs ne vieną išradimą, kurie paskui buvo sumontuoti tarybiniuose kosminiuose palydovuose. Tad kaip sūnus gali atsilikti nuo tokio tėčio. Niekaip.
Apie žmogaus patikimumą kaip yra kalbama: ar eitum su juo į žvalgybą ar ne? Aš eičiau. Patikimas. Ir išradingas... O tokiose laukinėse lenktynėse kaip Baja4000 išradingumo prireiks. Čia nebus nei serviso automobilių, nei atsarginių dalių, nei mechanikų, nei patarėjų. Teks suktis patiems. Tačiau Šaras yra augintas toje dvasioje, jog žmogus viską gali pasidaryti pats. Juk ir jo tėtis... pats savo rankomis pastatė namą, pats kadaise susikonstravo pirmąjį televizorių, pats... Šarūnas irgi toks pat - viską moka pats. Tokie žmonės kelyje nepražūna.
Šaras tik prieš pat kelionę suprato, jog tas pats viskis gali būti supiltas visiškai į skirtingus butelius. Taip, Šaras mėgsta ir gali išgerti. Bet ralio metu negers. Skrydžio į Ameriką metu miegojo - ruošėsi bemiegėms naktims, įtemptiems ir varginantiems vairavimams.
Komandoje du Šarai. Apie vieną papsakojau - apie kitą nieko nežinau, o apie trečią ekipažo narį net Šaras iki pat paskutinės akimirkos nieko nežinojo - tik vardą ir pavardę. Va, taip prasideda Didysis nuotykis! Su trečiu abu Šarūnai susitiko tik  JAV.
Tokie tad šių laikų didvyriai - paprasti, bet neprasti. Ne vanagai. Jie išskrido patirti nuotykį, o jei pasiseks, tai pakovoti ir už Lietuvos vardą. Na, bet šitai jau bus po to, jei neteks į finišą bėgti įsikibus vien į vairą.
Tuo tarpu kai kosminiai laivai raižo padanges, kai mūsų valdžios vyrai verda savo sultinyje ir mano esą reikšmingi, tikrieji vyrai išskrido į tikrą kovą. Ten yra gyvenimo prasmė.
Sutikite, trenktis į kitą pasaulio pakraštį sudalyvauti beprotiškame nuotykių ralyje gali tik vyras su kietais kiaušais.
Tokia va, apybraiža apie Šarą. Pabraižiau truputėlį.

Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius (portretinė apybraiža), taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio santykiai. Tokiuose rašiniuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo. Labai riboto masto išmonė naudojama tik hipotetiškai atkuriant veikiančiųjų asmenų dialogus, monologus bei tarsi rekonstruojant kai kurias, dažniausiai išnykusias aplinkos detales.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000
-karštas interviu su CRAZY HOP kapitonu
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele  

Filmuoju vestuves, šventes, renginius, kuriu dokumentinius, šeimos filmus - spausk čia>>