2017 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Ralis Baja4000: Amerikoje nėra kastuvų!



382-oji istorija. Tęsiu pasakojimą apie mūsų didvyrius, išskridusius į JAV dalyvauti  Baja4000 ralyje. Tai ne kokios nors lokalaus lygio lenktynės, o apsaulinio lygio. Dakaro dvasia plius nuotykiai!
Vakar Šarūnas (Dainauskas) nubudo 7 val. ryto (mūsų laiku buvo 15:00 val. dienos). Pas mus jau ketvirtadienis, o pas juos vis dar trečiadienis - gyvena kažkokioje praeityje. Sunkuka gaudytis. Bet gal mes spjaukim, numokim ranka į tą laiko makalynę...
Vos pabudo, tuoj apipyliau klausimais.
-CRAZY HOP reiškia "pamišusius, pašėlusius, išprotėjusius apynius?
-Taip. Mes apyniai. Pavadinimas kilo nuo to, jog kita komanda pasivadino kaktusais. Kaktusai-tekila, hopai - alus.
-Kas piešė apinį?
-Radau guglėj vos tik pavadinima sugalvojom. Prie pavadinimo ir logo užtrukom gal 3 minutes.
-Kaip į Jūsų komandą įšoko Vadimas? Kaip jį suradai ar pats atsirado?
-Jis yra "kaktusų" draugelis is Londono. Ieskojom savo komandai dar vieno žmogaus, bet Lietuvoje niekas nepasirašė - taip ir atsirado vadimaz...
-Važiuojant traukiniu į Vilnių, iš kurio išskridai, tau buvo neramu, o kokios dabar mintys, kokia savijauta, nuojautos ar dar velniai žino kas?
-Ramiai guliu ir skaitinėju komentarus fb. Ilsiuosi. Kas laukia dieną-nežinia. Turėjom klijuot lipdukus ant mašinos, bet girdžiu lyja. Gal ryt klijuosim arba kokiam uždaram parkinge... Iš tiesų vakar buvo daug strreso. Nuovargis ir stresas gadino nuotaiką. Kiti labiau atsipalaidavę, o man kardanas nusisuko. Šiandien prasides tikroji amerika...
Šarūnas Dainauskas ir kiti du
-Kokių trijų dalykų labiausiai bijai lenktynėse?
-Nieko nebijau. Nebent babkių pritruksiu. Brangu čia, Los Andžele. Alus bariuke nuo 5$. Cigaretės degalinėj apie $6. Gal parduotuvese bus pigiau.
Toks buvo pokalbis iš ryto su 47-o ekipažo kapitonu šarūnu Dainausku. Vyrai papusryčiavo - keista buvo žiūrėti į vaikiškus džiuvėsėlius su pienu jų lėkštėse. O kur dešra, lašiniai? Taip toli netrauksit, vyrai!
Paskui juos užtikau beišeinančius iš naujųjų namų... einančių apsiprekinti, pirkti viso ko ir kandonų, kaip pajuokavo Šarūnas D. Vyriški juokeliai. Jaučiasi, jog ekipažo kapitonas sveikos orientacijos ir teisingai nusiteikęs. Nebūsiu tas šventasis ir nebandysiu priminti apie tai, ką namie
Vyrai apsiprekino...
paliko... Dar nežinia ką ras sugrįžę...
Taigi mūsų didvyriai visą dieną malėsi Los Andželo parduotuvėse - gyvena per 15 min. kelio nuo miesto centro. MALĖSI visą dieną - tai reiškia visą mūsų naktį. Juos užtikau vakare (mūsų laiku 8:00 val. ryto) klijuojančius žirgus ant bolido.
-Kokie čia tau arkliai... - pasipiktino Šarūnas Dainauskas. - Čia vytis! - atrėžė jis man.
-Būsit panašūs į Vanagą... maži vanagiukai, - pasišaipiau tuoj.
-Vytis ne Vanago simbolis - jis tik jį labai išreklamavo, - sako man Šaras.
Ir jis milijoną kartų teisus. Mūsų CRAZY HOP komanda nieko nekopijuoja, nuo nieko nenusirašinėja - legaliai, apgalvotai ir protingai naudoja valstybinę simboliką, kad kvailas amerikonas drebėtų išvydęs šavuotą žirgą su kalaviju! U, kaip baisu!
Šarūnas Stumbrys ir Vadimas Čečevatovas
Vyrai net 8 valandas malėsi po parduotuves. Moterys, paklausykit - vyrai davėsi po parduotuves. Pirko labai daug visko, tame tarpe ir kanistrą atsarginiam kurui, kad extra atveju, neradus pakeliui benzo kolonėlės būtų galima nuvažiuoti 100km nuo vieno kaktusao prie kito.
-Kokių trijų dalykų lenktynėse labiausiai bijai?
-Nieko nebijau, - atsako man Šarūnas Stumbrys. - Dar kol kas nieko nebijau. Na, nebent bijau Romano knarkimo. Ir dabar girdisi jo knarkimas per kilometrą, - juokiasi Šarūnas.
Romanas, bičas iš draugiškos CRASY CACTUS komandos. paskui surimtėjęs priduria:
-Iš tiesų bijau užklimpti, nes niekur neradome pirkti kastuvo...
-Pervažiavom krūva įvairių parduotuvių - nėra, - įsiterpia Šarūnas D.
-Apskritai, tie amerikonai kažkokio siauro mąstymo. Užkalbini, paklausi konors - nieko jie nežino ir nesupranta, - įsiterpia ir Vadimas. - Čia labai sudėtinga apsipirkinėti - parduotuvės kas 20 mylių. Važiuoji tokia ilga gatve ir stabčioji...
Šiandien jie malėsi šitame mažame miestelyje... ir nerado kastuvo...
Mmm... taaaip... Amerikonai žemės kastuvais matomai neknaisioja.
Šiandien vyrai važiavo ryškintis į automobilio nuomos kontorą - už ką sumokėjo $1800. Ir čia papaiškėjo, jog jiems įbruko visokių nenaudingų-nereikalingų draudimų. Jųs atsisakius, paslaugos kaina nukrito iki protingos $1100. Be abejo, tai vyrams pakėlė nuotaiką.
-Kaip tau Vadimai tie du Šarūnai? - klausiu to paslaptingojo trečiojo komandos nario. Linksmas, toks smagaus būdo vyrukas, iš pirmų sakinių keliantis simpatijas ir darantis savo bičo įspūdį.
-Atrodo tokie visia nieko vyrai. Dar nespėjau gerai susipažinti, bet pirmas įspūdis geras. Atrodo patikimai, - atsako man Vadimas.
Ką komanda veiks rytoj. O tas rytojus pas juos prasidės, kai pas mus bus vakaras... Vyks į Baja400 koordinacinį centrą registracijai - pasiimti numerio, kelio legendos... instaliuos GPS žemėlapius. O vakare (naktį/paryčiais - pas mus) vyks ralio dalyvių bendras tūsas - cementovkė.
-Kai kurie tik dabar ieško išsinuomoti automobilio... - juokiasi Šaras D.
Tiesa yra tokia bjauri tiesa, jog draudimas Meksikoje galios tik per 250 km nuo sienos, o važiuoti reikėsa gertokai toliau. Kaip bus?
-Ką darysi, teks pasaugoti automobilį, atsargiau važiuoti... Žiūrėsim... - sako Šarūnas Stumbrys.
Na, na... pašėlę apyniai, jūs ten važiuokite greitai... Varykite žirgus taip, kad ratai nulakstytų. Įkrėskite gerai visiems. parodykite, jog lietuviai ne iš kelmo spirti...

2017 m. sausio 11 d., trečiadienis

Karštas interviu su "išprotėjusių apynių" kapitonu



381-oji istorija. Karštas interviu su "išprotėjusių apynių" (CRAZY HOP) komandos kapitonu Šarūnu Dainausku:
Gal sutikot daugiau lietuvių, kurie dalyvaus ralyje?
Šarūnas: Daugiau komandų dar nesutikom.
Kas tie bičai, su kuriais sėdėjot prie stalo?
Prie stalo sėdėjom prieš pusvalandį. Jie mūsų draugų komanda iš Londono Crazy Cactus.
Žmonės klausia kas tave pakvietė į ralį?
Šarūnas: Romanas iš Cactus'ų. Aš tik prieš kelis metus užvėliau visą šitą ideją, bet neišvažiavau, o jis išvažiavo ir grįžęs pasiūlė man. Tai ir subūriau CRAZY HOP komandą. Šiaip pirmoji mintis kilo, kai šis ralis dar Afrikoj vyko.
Trumpai papasakok apie trečią komandos narį?
Ford Explorer 2016 m.
Vadimo nepažystu. Susipažinom tik šiandien vakare prie Herz auto nuomos.
Koks pirmas įspūdis apie Los Andželą?
Šarūnas: Apie LA sakyčiau įspūdis kol kas dar nesusiformavo. Pastebejimai: šiltas lietus, šiltas gaivus oras, visokios palmės, dangoraižiai miesto centre, begalė mašinu ir pėsčiųjų, daugiaaukščiai viadukai.
Ar jau pasiėmėt automobilį? Koks automobilis? Kiek arklio galių? Kokios kuro sąnaudos? Kiek kainavo nuoma?
Šarūnas: 2016 metų Ford Explorer. Variklio dar nežinau, bet rauna gerai. Nuoma kainavo belekiek daug bet ryt eisim muštis nes cactusai už tą patį komplektą sumokėjo 500$ mažiau. Su ta nuoma čia bus atksira istorija bet kitąsyk. Sunku daug rašyt. Akys nebelaiko. Noriu dar įkelt kažka į fb ir užmigt.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000 
-apie CRAZY HOP kapitoną 
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele 

Filmuoju vestuves, šventes, renginius, kuriu dokumentinius, šeimos filmus - spausk čia>>

Šaras - vyras su kietais kiaušais



Sausio 10-oji, vakar, 2:31, Vilniuje - Šaras ir lenktynių logai...
380-oji istorija. Aš vėl pasakosiu apie ralį Baja4000.
Sunku rašyti apybraižą apie žmogų. Kas yra apybraiža? Tai toks žanras, kai žmogaus portretas su pieštuku ar šratinuku apibraižomas. Pirpiešiami ūsai, pavyzdžiui. Lengva rašyti apie savo nuotykius, o apie svetimus... Na, tik visas gerumas, kad aš prie to žmogaus jau seniai prisilietęs - seniai mes spaudžiam vienas kitam rankas. Tai Šaras.
Pirmąsyk su juo realiai susidūriau kaktomuša lokaliame mano paties organizuotame renginyje Alkochonas II (daugiau apie tai - spausk čia>>). Sėdi jis po ąžuolu uždusęs su skarele ant galvos, žiūri kažkur į šoną. Sakau:
-Sukviesk visus žaisti "erkę"?
-Tuoj...
Žaisti "erkę", tai nešioti spardyti metro skersmens raudoną kamuolį po pievą stengiantis jį įgrūsti į priešininko vartus.
Tada jis buvo dar žalias, mokyklinis jaunuolis, kuris prisiekė sau, kad draugų turės kiekviename mieste ir kiekviename bare. Tarkim, kad vėliau taip ir atsitiko - kas gi nepažįsta Šaro! Jis pastaruoju metu netgi rankas ėmė lieti iš gipso, nors iš tiesų yra tik sumautai geras geodezininkas. Jį visad traukė prie meno ir jis visad buvo pašėlęs. Leidiesi į nuotykį, pasiimk į kompaniją Šarą, bus linksma. Andai vis su nostalgija prisimename kaip važinėjome Lenkijos Karpatų kalnuose pėsčiųjų takais palei pat sieną. Tuomet tas nuotykis pataikė per patį Šaro gimtadienį. Būna. Daugiau apie tai - spausk čia>>
Kiek gi sykių pertarėm, jog sodo šlaite (status Žaliakalnio šlaitas į Kalpoko gatvę, Kaunas) reikėtų įrengti slidinėjimo trasą su pakėlimo įrenginiu. Tiesa, aš visad galvojau praktiškiau, apie "funikulierių" malkoms iš sodo gilumos į viršų pasikelti.
Ne, Šaras yra menininkas - žmogus su "paliotu", t.y. turintis "sparnus skrydžiui". Kai organizavau skulptūrų plenerą mūsų sode (daugiau apie tai čia>>), mielai prisijungė ir išskaptavo didžiai paslaptingą akį. Jis jau toks... Tai žiūrėk kur kokią apšvietimo instaliaciją sugalvoja, tai... ką jis dar yra padaręs be gipsinių rankų ir visokiausių elektros instaliacijų? Hmm... Na, dar dvi šaunias, gražias dukrytes pasidarė.
Visi berniukai svajoja tapti policininkais, gaisrininkais ir dar kažkuo, o Šaras nesvajojo tapti geodezininku. Bet tapo. Ir išėjo iš jo sumautai geras geodezininkas. Kaip vėliau man paaiškėjo, ir jo senelis buvęs geodezininku. Nežinau ar jam tai paaiškėjo, tačiau tai galėjo būti tiesiog atsitiktinumas. Ir netgi gal du atsitiktinumai - jo senelis, kilęs iš giliai senos bajorų giminės, gal irgi geodezininku tapo atsitiktinai. Taip jau išeitų, jog ir Šaras turi bajoriško kraujo. Ir netgi nebūtina lakstyti pakiemiais ieškant įrodymų. Jo protėviai Miniatai atkeliavo iš Italijos prieš gerus 400 metų - yra ir cherbas, ir giminystės raštai. Šaras tai žino, bet nesureikšmina. Daugiau apie geodeziją skaitykite čia>>
Crazy Cactus ir Crazy Hop pirma vakarienė itališkam restoranelyje Los Agele. Šaras, tas kuris iškėlęs pirštus
Šaras iš tiesų yra pašėlęs kentas (bičas). Mes su juo pašėlusiai gerai praleidom savaitgalį prie ežero. Apie tai jau rašiau.
Ir štai vieną dieną sužinau, jog Šaras dalyvaus lenktynėse. Nereikėjo man nustebti, nes tai natūrali visų įvykių tąsa - nepraleisdavo Lietuvoje nė vieno žiemos ralio. Vykdavo ten, nakvodavo kažkokiose palapinėse ant sniego, prie laužo, užsigerdamas vynu ir degtine. Jis mėgsta greitį - mėgsta gatvėse ir keliuose paraliuoti. Yra sudaužęs bent viena automobilį ir likęs gyvas - didis daiktas! Yra sulankstęs ne vieną bamperį, sparną, pramušęs karterį... Ė, o kaip jis 2004-ais metais Lenkijos keliuose lenkė autofurgonus! Buvo gražu pažiūrėti. Anais laikais dar buvo gyvi tie legendiniai lenkiški keliai. Sėdėjau šalia įsitvėręs į durelių rankeną... likome gyvi.
Šaras ką tik pabudęs... Vakar, kažkur virš Atlanto.
Kodėl vyrai pakyla iš namų didvyriškiems namams, palieka šiltą, jaukų šeimos guolį? Psichologiškai imant Šaras nenori būti prastesnis nei jo tėtis, kuris ankstyvuoju tarybiniu laikotarpiu būdavo ir vienas pats išeidavo į kalnus, vienas pats įkopdavo į kokią snieguotą viršūkalnę. Ekipuotė būdavo labai mėgėjiška, kirtiklius anais laikais pasidarydavo patys. Daug ką patys susikonstruodavo. Maža to, jo tėtis buvo kietas mokslininkas, padaręs ne vieną išradimą, kurie paskui buvo sumontuoti tarybiniuose kosminiuose palydovuose. Tad kaip sūnus gali atsilikti nuo tokio tėčio. Niekaip.
Apie žmogaus patikimumą kaip yra kalbama: ar eitum su juo į žvalgybą ar ne? Aš eičiau. Patikimas. Ir išradingas... O tokiose laukinėse lenktynėse kaip Baja4000 išradingumo prireiks. Čia nebus nei serviso automobilių, nei atsarginių dalių, nei mechanikų, nei patarėjų. Teks suktis patiems. Tačiau Šaras yra augintas toje dvasioje, jog žmogus viską gali pasidaryti pats. Juk ir jo tėtis... pats savo rankomis pastatė namą, pats kadaise susikonstravo pirmąjį televizorių, pats... Šarūnas irgi toks pat - viską moka pats. Tokie žmonės kelyje nepražūna.
Šaras tik prieš pat kelionę suprato, jog tas pats viskis gali būti supiltas visiškai į skirtingus butelius. Taip, Šaras mėgsta ir gali išgerti. Bet ralio metu negers. Skrydžio į Ameriką metu miegojo - ruošėsi bemiegėms naktims, įtemptiems ir varginantiems vairavimams.
Komandoje du Šarai. Apie vieną papsakojau - apie kitą nieko nežinau, o apie trečią ekipažo narį net Šaras iki pat paskutinės akimirkos nieko nežinojo - tik vardą ir pavardę. Va, taip prasideda Didysis nuotykis! Su trečiu abu Šarūnai susitiko tik  JAV.
Tokie tad šių laikų didvyriai - paprasti, bet neprasti. Ne vanagai. Jie išskrido patirti nuotykį, o jei pasiseks, tai pakovoti ir už Lietuvos vardą. Na, bet šitai jau bus po to, jei neteks į finišą bėgti įsikibus vien į vairą.
Tuo tarpu kai kosminiai laivai raižo padanges, kai mūsų valdžios vyrai verda savo sultinyje ir mano esą reikšmingi, tikrieji vyrai išskrido į tikrą kovą. Ten yra gyvenimo prasmė.
Sutikite, trenktis į kitą pasaulio pakraštį sudalyvauti beprotiškame nuotykių ralyje gali tik vyras su kietais kiaušais.
Tokia va, apybraiža apie Šarą. Pabraižiau truputėlį.

Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius (portretinė apybraiža), taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio santykiai. Tokiuose rašiniuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo. Labai riboto masto išmonė naudojama tik hipotetiškai atkuriant veikiančiųjų asmenų dialogus, monologus bei tarsi rekonstruojant kai kurias, dažniausiai išnykusias aplinkos detales.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000
-karštas interviu su CRAZY HOP kapitonu
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele  

Filmuoju vestuves, šventes, renginius, kuriu dokumentinius, šeimos filmus - spausk čia>>

2017 m. sausio 10 d., antradienis

Į Meksiką su Dakaro dvasia



379-oji istorija. Ateina toks laikas, kai vyras pažiūri į tolį, pakyla ir išeina iš namų - palikęs žmoną ir vaikus. Taip reikia. Jį šaukia tolimi kraštai ir nuotykiai.
2016-aisiais per velykas išėjome su Šarūnu parūkyti. Tas sako:
-Važiuosiu į ralį, į Meksiką...
Pasiklausiau ir neptikėjau - juokauja. Jis. Į ralį. Absurdas. Tačiau minutę pagalvojau ir pagalvojau... "O kodėl gi ne?"
-Tik tu kol kas niekam nesakyk. Niekas dar nežino.
-O kas komandoje?
-Toks Šaras ir dar vienas bičas, kurio nepažįstu, - atsakė man Šaras traukdamas dūmą.
Va, taip prasideda didieji nuotykiai!
Kas nėra matęs tos senos geros prancūzų komedijos "Didžiosios lentynės" (1965m.). Man visiškai nusispjaut, jog jūs nematėt to filmo. Seniena, bet geras - kaip ten žmonės lenktyniavo, su kokiais automobiliais! Kiek ten visokios intrigos! Tas filmas tikrai atspindėjo tą tikrą romantinę lenktynių dvasią, kai važiuoja kas nori, su kuo nori, kaip nori ir nėra jokios pagalbos kelyje. Gali būti, jog tas filmas galėjo įkvėpti
Didvyriai skrenda užkariauti amerikos...
Dakaro ralio tėvus. Juk visi jie buvo prancūzai. Tačiau sako, jog neįkvėpė. 1977 m. Abidžanas–Nica ralyje dalyvavęs Thierry Sabine pasiklydo Tenerės dykumoje ir jam tas įvykis paliko neišdildomą įspūdį. Tada esą jis pamanęs, jog ralis per dykumas labai puiki idėja. Šarūnai, kokios tau šaus naujos idėjos po Baja4000?
O dabartinis dakaras pietų Amerikoje nėra tikrasis dakaras, nors jis pašėlusiai įdomus, pašėlusiai pavojingas, pašėlusiai atšiaurus.
Tačiau legendinis Dakaro ralis Afrikoje paliko savo dvasinę įpėdinę - Budapešto-Bamako ralį. Jis prasideda ne Paryžiuje, bet savo vairavimu yra toks pat liepsningas ir pilnas nuotykių kaip Dakaras. Išlaidos mažesnės, bet kalbama, jog patirties ir nuotykių patirsi ne mažiau. Ir guzą parsiveši, ir dantys barškės dardant Maroko keliais. 
Niekas nežino?! Niekas negirdėjo?! Nes per teliką nerodė - o juk vengrai kas antri metai organizuoja pilną nuotykių labdaros ralį Budapeštas-Bamako. Jis skirtas tiems, kurie svajoja apie Dakaro, Afrikos, Sacharos purvinus, dulkėtus kelius ir bekeles. Startuojama Budapešte ir per Austriją, Italiją, Prancūziją, Mauritaniją, Malį iki Bamako.
Tas ralis jau gyvuoja 11 metų ir įgijo tarptautinį pripažinimą. Tačiau tarpuose tarp ralių, organizatoriams niežti nagai, ragai ir kitokie galai, o nuotykių ieškotojams norisi kur nors nuvažiuoti - ką norsa patirti.
Baja pusasalio šiokia tokia gamta
Tad tarpiniais metais Budapešto-Bamako dvasia perkeliama į kitas planetos vietas. 2017 off-road chaosas sausio 13-ąją prasidės Meksikoje, nuostabaus grožio Baja pusiasalyje. Tik nepagalvokite, jog ralis Baja 4000 kaip nors siejasi su Lietuvos tragiškais įvykiais, sausio 13-osios minėjimu ir tėčio kalba iš balkono Vilniuje. Ne, tai tiesiog atsitiktinis sutapimas. Toks pat atsitiktinis sutapimas yra ir tai, jog ralyje mažų mažiausiai dalyvaus 3 lietuvių ekipažai. Ne, ne.. tie vyrai neišvyko kaip nors įamžinti sausio 13-osios. Jūs ir vėl suklydote. Tik maratonininkai lakstys po Vilnių, o tie vyrai išlėkė patirti paties svarbiausio gyvenime nuotykio: 47-u numeriu pažymėtas CRAZY HOP ekipažas -Šarūnas Dainauskas, Šarūnas Stumbrys ir Vadim Čečevatov; 108-uoju numeriu RIDE Lt ir KAUNAS RACING. Daugiau lietuviškų komandų nepastebėjau.
Startas bus Los Andžele, iš Holivudo, iš žvaigždžių alėjos - iš tos vietos, kur visokie aktoriukai ant šaligatvio įamžinti. Na, beveik taip pat kaip Nidoje ar Kaune prie Mac'Ddrive.
Pradžioje pašėlę ralistai skuos legendinio Route 66 atkarpa iki Joshua Tree National Park, Palm Springs - kitaip sakant ties Radiotaroškėmis (aliuzija į animacinį filmuką) pasuks link Salton jūros ir hipių anklavo - Slab miesto. O jau toliau Meksikos siena ties Mexicali. O jau tokliau mergos, papai, barai, narkotikai... Koks vyras nesvajoja apie Meksiką! Ne, iš tiesų bus ne taip... lenktyninkai susidurs su sausų druskų laukais, smėlio kopomis, uolėtais žvyrkeliais, sutrūkusiu asfaltu, dumblo pasalomis ir kietais paplūdimio keliais.
Naktis leis mistiniuose kanjonuose šalia karštų šaltinių. Užsidirbs ne vieną gumbą klaidžiodami dykumos paplūdimio bekele ir susiplėšys ne vienas kelnaites besibraudami per kaktusų miškus. Kaktusų bus.
Baja 4000 - minimalios pagalbos ralis. Nebus nei gelbėjimo sunkvežimių, nei medicinos sraigtasparnių, anei kelionių gido. Lenktyninkai turės pasikliauti savo patirtimi, savo nuojautomis, o iš bėdų kapstytis kaip kas išmasnys, pagal savo išradingumo lygį.
Cabo San Luce drąsūs vyrai ir moterys turės vieną dieną poilsio ir galės pasimėgauti paplūdimiu, galnet pamatyti pilkąjį banginį...
Baja 4000 - atviras ralis "anyone by anything" - bet kam iš bet kur su bet kuo: motociklais, automobiliais, sunkvežimiais ir šiaip judančiomis transporto priemonėmis. Čia bus trys lenktyninkų kategorijos: lenktyninkai, tursitai ir "atsipūtę", pagauti tos didžiųjų lenktynių dvasios. Pastarieji važiuos su kuo norės, nors ir su jachtomis ant ratų. Svarbiausia dvasia. "Lenktyninkų" ir "turistų" kategorijoms maršrutas bus tas pats.
Taigi! Startas Los Andžele 2017 sausio 13-ąją! Čia pajudės 120 ekipažų.
47-asis ekipažas šiuo metu,kai rašau šią istoriją kažkur virš Alanto. Sako - duoda išgert. Nuotykiai jau prasideda. Vokietukai oro uoste ne tuos įsodinimo vartus nurodė - vyrai būtų nuskridę ne į Los Andželą, o į Majamį. Irgi neblogai. Manau, Majamyje irgi yra kas veikti. Tuoj VIENA VIENO VYRO žmona TUOS vyrus per atstumą suorientavo - štai koks didis daiktas yra technologijos. Štai kokia didi yra MOTERIS. Moteris namie, Kaune ir vaikus prižiūri, ir vyrą seka, kad šis vokiečių aerouoste nenuklystų, ir dar ekipažo šturmane pabūtų...
Ne, sakė nebus šturmane. Tegu vyrai patys Amerikoje klaidžioja. O veikti bus ką.
sausio 13d. - Los Angeles-Guadalupe kanjonas - 800km (apšilimas, nebus skiriama jokių taškų)
sausio 14d. - Guadalupe Canyon-Bahia De Los Angeles - 615km
sausio 15d. - Bahia De LA-Sierra De San Francisco - 277km
sausio 16d. - Sierra De SF- Mission San Luis Gonzaga - 550 km
sausio 17d. - Mission SLG – Cabo San Lucas - 455 km
sausio 18d. - Cabo San Lucas – San Juanico - 447 km
sausio 19d. - San Juanico – Guerrero Negro - 542 km
sausio 20d. - Guerrero Negro – Catavina - 269 km
sausio 21d. - Catavina – Ensenada - 480 km
sausio 22d. - Ensenada- Los Angeles - 332 km
Iš viso teks įveikti 4753 km. Kažkam gali ir nepasisekti, gali ir nesugrįžti į Los Andželą. pritrūks kuro, pasiklys - jų problemos. Subyrės automobilis - ekipažo problemos. Ir tuomet skambina į namus žmonai: "Paprašyk Petro, kad atvažiuotų partempti!"
Lengva nebus - nuolat keisis kelio danga, kelias apskritai gali dingti, neprognozuojamai subjurti oras, o organizatorių nurodyti atstumai tik apytikriai. Ir nežinia ar pakeliui bus kur pasikrauti mobilų, ar veiks internetas, ar bus degalinėse kuro, ar apskritai bus galima rasti tą degalinę. Bet užtat...

2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Prano Š. HOROSKOPAS 2017-IEMS.

Vargšai dar labiau nuskurs. Turtingieji dar labiau pralobs. Didės prasto maisto suvartojimas, todėl vargšai daugiau bezdės. Klimatas dar labiau šils, parazitams nuo to bus tik geriau.Brangs viskas kas tik gali brangti. Minimalios pajamos didės, tačiau kainos augs dar sparčiau. Nekilnojamo turto brokeriai kalbės apie burbulus, valdžia apie nemokamo muilo dalijimą vargšams. Pirmoje metų pusėje vaikai bus aprengti tautiniais kostiumais, o metų pabaigoje iš jų tėvų atims paskutines kelnes. Elektra brangs, gamtinės dujos brangs. Dar labiau žvangės ginklai. Emigracija didės, todėl sparčiai mažės nedarbo lygis. Kuras brangs. Atsiras naujų mokesčių. Politikai dar labiau nusišnekės ir kaip palaidi šunys nutrūks visai nuo grandinės. Gedimino kalnas baigs griūti ir pilis bus evakuota į Kernavę. Vilniuje kitų Kalėdų šventės nebus, paliks tik aikštę šampanui išgerti. Vilniuje bus paskelbtos dar kelios ekologinės katastrofos ir sostinė bus perkelta į Kauną. Alaus, degtinės, vyno kainos kils. Cigaretės brangs. Didės kontrabanda ir nusikalstamumas. Samagono gamyba pakils į neregėtas aukštumas. Pavasaris bus šūdinas, nes ateis per vėlai ir bus šaltas. Vasara įprastai bjauri ir lietuviška - daug šaltų ir leitingų dienų per pačias atostogas. Baltijos jūra bus šalta kaip visad. Pajūryje paslaugų kainos tik kils.Žemės ūkis dar labiau smuks su visom supirkimo kainom, kaimas dar labiau gers, daugės žiaurių buitinių kriminalų. Šilutėje vėl bus potvynis ir vėl rodys tą patį siužetą su važiuojančiu traktoriumi per užlietą kelią. Mariose nuo ledo lyčių vėl gelbės žvejus. Rusai vėl pažeis oro erdvę. Lietuva dar pasiskolins pinigų ir bendra valstybės skola dar labiau padidės. Gėjai vėl suruoš eitynes. Tris kartus per TV kalbės V.Lansbergis. Krepšininkai žais prasčiau nei šiemet. Naujų pop žvaigždžių nebeatsiras, teks tenkintis senomis. Eurovizijoje Lietuva vėl nieko nelaimės. Kelis sykius per šventes iškelsime vėliavas, kelis sykius feisbuke vietoj nuotraukytės įsidėsime kokį nors žiedelį solidarumo vardan. Kitų metų Kalėdinis vajus prasidės iškart po vėlinių. Atsiras daugiau gaidžių - tas kas dar nebuvo gaidžiu, tas juo taps. Bet iš esmės gyvenimas tik gerės - tik mes būsime kvailesni ir to nesuprasime. Visiems zodiako ženklams kitais metais seksis. Teks sunkiai dirbti, bet gerai eisis meilėje. O tie, kurie nesuras moters, tiems seksis kortose. Bet visų zodiakų ženklų moterims vistiek visi vyrai bus kiaulės.Bet vistiek visiems viskas išeis į gerą. kai kam išeis ir nebepareis. Ir nebus visi namie. Ir nebesusirinks visiprie šventinio stalo, prie baltos mišrainės. Bet jos bus. Ir silkės bus. Viskas bus gerai.

2016 m. gruodžio 27 d., antradienis

Nuo Skuodo iki Paryžiaus yra tik 387 km - kaip iki Vilniaus!



Skuodas 1960-ais metais

378-oji istorija. Skuodiškiams ši istorija bus įdomi. Visi kiti neskaitykite - negalima. Skuodiškiai perskaitykite istorija iki galo - atydžiai. Užsikaiskite kavos, pasiimkite sausainių ir skaitykite.
Nuo Skuodo iki Paryžiaus, važiuojant automobiliu yra tik 387 km kelio! Netikite?
Be abejo jums sunku patikėti, nes nuo lietuviškąjį ir vokiškąjį Skuodą skiria 1852 km važiuojant keliais.
Vokiečiai nuo seno mūsų Skuodą tarė kaip Schoden. Gyvenvietė tokiu pat pavadinimu yra Vokietijos piertvakariuose, beveik Prancūzijos pasienyje. Koordinatės: 49°38′18.45″N 6°34′39.14″E.
Rudolfas Kleinas dirba Skuodo (Shoden) savivaldybėje vadybininku. Jo tėtis buvo istorikas mėgėjas - toli šiaurėje, tolimame barbarų krašte atrado mūsų miestą Skuodą. Bandė su mūsiškiais susisiekti, bet atsako nesulaukė. Žmogus, palikęs savo istorinius darbus apie vokiškąjį Skuodą, praėjusiais metais iškeliavo anapilin. Tačiau likimas, taip susiklostė, jog ir aš atradau Skuodą - Schoden. Parašiau keletą laiškų įvairiems to kaimo gyventojams, užimantiems tam tikrus postu, bet atsiliepė į mano šauksmą tik Rudolfas Kleinas.
Skuodas yra nepaprastai sena gyvenvietė. Pirmąsyk ji rašytiniuose šaltiniuose paminėta 816-ais metais po Kristaus. Tačiau pagal atkastus radinius matyti, jog čia žmonės gyveno dar 200-250-aisiais mūsų eros metais.
Schoden vietovėje rasta moneta
Romos imperijos laikais čia virė tolimos provincijos gyvenimas, nesgi buvo atkasti dideli mozaikinių grindų plotų fragmentai, kaveduko plytos. 1877m. 60 cm gylyje buvo atkasti senovinio pastato apmatai, ugniakuras. Nemokšiškai elgiantis su archeologiniais radiniais, ne visos mozaikos išliko. Tryro muziejuje dabar galima pamatyti tik Wilmowsky nukopijuotą vienos jų piešinį. Tačiau nebandysiu jūsų kantrybės ir nesistengsiu pasirodyti protingesniu nei esu - vokiečių kalbos nemoku, apie Skuodo isoriją pasiskaitysite patys paspaudę šią nuorodą>>. Vokiečiai skuodiškiai, kaip ir lietuviai skuodiškiai taip ir neįstengė informacijos apie save išversti į anglų kalbą. Tik skirtumas, jog jie yra kaimelis, o mes - miestelis, jie turi per 725 gyventojų, o mes 5922. Jiems turistų netrūksta, nes graži kalnų vietovė, o Skuodui vienas kitas keliautojas- užsienietis tikrai būtų neprošal. Bet kaip vokiečiui ar bet kokiam kitataučiui susidomėti Skuodu, jei apie jį tik wikipedijoje randu skurdžių žinių, o visa kita - lietuvių kalba. Bet tiek to... Tam yra žmonės, kurie dirba už pinigus ir vertimais turėtų pasirūpinti - ne karvę kainuoja.
Šiais metais vokiškasis Skuodo (Schoden) kaimelis atšventė 1200 metų jubiliejų.
Užmeskime akį į rekonstruotą Romos imperijos žemėlapį - galite ir jūs panaršyti: spauskite čia>>. Dabartinė Skuodo (Schoden) vietovė buvo per 100 kilometrų nuo imperijos sienos,  visai netoli kolonijos centro Augusta Trevarorum. Palei Mosella (dabartinį Mozelį) upę stovėjo vilos. Tik per 2 kilometrus nuo dabartinio Skuodo buvo įsikūręs Tabernae romėnų legiono fortas. Žvaigždutėmis pažymėtos šventyklos. Palei Mosella, kirsdami Saravus (dabartinę Saras) upę į Augustą ėjo net du keliai - pažymėti raudonomis linijomis. Kaip pastebite, prabėgo begalės laiko, bet upių pavadinimai liko beveik nepakitę...
Romos laikų Schoden apylinkių žemėlapis
Gintaras anais laikais buvo tokia pat brangi prekė kaip auksas. Žmones apimdavo tokia pat gintaro karštilgė, kaip atradus Ameriką laukiniuose vakaruose.
Ir štai kartą iš Tabernae forte buvo suformuotas gana didelis specialus romėnų legionierių būrys, kelionei į tolimą šiaurės kraštą, kuriame galima rasti gintaro. Po ilgos ir varginančios kelionės jie pasiekė dabartinę Skuodo teritoriją ir įkūrė Squad fortą - pastatė kvadrato formos įtvirtintą stovyklą.
Ne, visiškai nevykusi versija. Kurių galų romėnus iš pietvakarių srities siųsti prie Baltijos krantų? Juk senasis gintaro kelias dar iki Romos imperijos laikų ėjo nuo Italijos, per dabartinę Austriją, Čekiją, Lenkiją... Specialius būrius tolimuose šiaurės kraštuose fortams įkurti ar kažkokiems specialiems sumanymams vykdyti ekonomiškiau buvo siųsti iš Vindobonos (dabartinės Vienos), anuometinio stambaus pasienio miesto.
Tačiau visiškai nurašyti romėniškąją Skuodo kilmę, nenuskenavus Skuodo miesto žemės, nepakasinėjus miesto teritorijoje kelerių metrų gylyje, būtų nuodėmė ateities kartoms. Ar dar tvirtai laikosi romėniškoji lietuvių tautos kilmės istorijos versija?
Kokie žmonės buvo gyvenę Skuodo apylinkėse - kaip atrodė tie kuršiai? Anot Simonas Daukantas, 1845 metų leistoje "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" rašo, jog žemaičiai esantys juodaplaukiai ir pailgo veido.
Schoden vietovė Romos imperijos laikais
Juodaplaukiai... Ar mes taip įsivaizduojame savo protėvius? Juk mūsų vaizduotėje greičiausiai jie šviesiaplaukiai, žydraakiai... šiauriečiai. Nė velnio. Daukantas juodų plaukų iš piršto nelaužė - prieš porą šimtų metų žemaičius jis matė juodaplaukius. Juodaplaukiai buvo ir romėnai...
Tačiau kodėl būtinai gintaro kelias turėjo eiti pro Skuodą? Kodėl ne Baltijos jūros pakrantėmis, pro Papę? Pakrantėmis nėra jau taip patogu keliauti nei pėsčiam, nei raitam, nei juolab dviračiais greitaeigiais vežimais - sausame smėlyje klimstama. Keliauti ta vieta, kur smėlis drėgnas ir nuolat užliejamas bangų taipogi nepatogu - ne visur jau tokios lygios, pliažo tipo pakrantės, o žiemos metu jos netgi išgraužiamos. Pažiūrėkit kas šiuo metų laiku dedasi Baltijos jūros pakrantėje - milžiniškas vėjas, bangų išardytos pakrantės. Romėnai buvo labai geri kelių inžinieriai - tiesė tvirtus ilgaamžius kelius. Tiesti pakrantėje kelią būtų buvusi buvusi beprotybė - po metų kitų jo būtų nelikę. Tadgi geriau, jei kelias eina giliau žemyne. Kita vertus, nereikia manyti, jog tuo keliu buvo gabenamas vien gintaras: ir kailiai iš tolimų dabartinės Skuomijos, Estijos kraštų... Juk dabartinio Sankt Peterburgo vietoje, Nevos deltoje nuo seno gyvavo miestas... Ir atkreipsiu dėmesį į tai, jog gyvenvietės lenkimai pavadinimas atsirado vėliau nei pats kelias. Ties lenkimais, kažkas darė lankstą. Kas? Kelias. Nesgi Lenkimai yra ta vieta, kur kelias daro stiproką posūkį į šiaurės rytus, link Skuodo. Čia reikėtų ieškoti senojo romėniškojo kelio liekanų. Kažkur giliai po žeme...
Bet ar ta versija yra tokia stipri, kaip bandau įtikinti. Ar tikrai romėnai tą gintaro kelią valdė ir kontroliavo nuo pačios šiaurės iki Romos?
Skuodo (schoden) gynybinis bokštas
Tačiau egzistuoja kita versija - susijusi su visos lietuvių tautos romėniškąja kilme.
Yra kelios lietuvių kilmės teorijos, iš kurių romėniškoji – seniausia, labiausiai išplėtota ir, kad ir kaip keista, „padėta į stalčių“. Kai kurie kalbininkai ir istorikai Lietuvos vardą sieja su 30 km ilgio, 1 m pločio Lietavos (Lietaukos) upeliu prie Kernavės. Nors jie nepaaiškina, kodėl šalis nesivadina, pvz., Nerija – pagal didesnę upę, tekančią pro tą pačią pirmąją sostinę (panašiai galėtume klausti, kodėl šalį vadiname Lietuva, o ne Nemuva ar Nemunija).
Nemažai istorikų Lietuvos vardą kildina iš leičių (~leythey, leyty, leytten, litten, лейти~). Tačiau stebina tai, kad karingi leičiai atsiranda XIII a. metrikose, mūšiuose duoda atkirtį patyrusiems karingiems ateiviams – kartais net po keletą kartų sugriauna atėjūnų naujai pastatytas pilis plačioje teritorijoje nuo Prūsijos iki Latvijos, sukuria galingą valstybę ir išnyksta be pėdsako XVI a.
Terminu LAETI vėlyvojoje Romos imperijoje vadintos barbarų (t.y. užsieniečių) bendruomenės arba gentys,
Skuodas (Schoden) šiais laikais
kurioms leista įsikurti imperijos žemėse su sąlyga, kad tarnaus kariuomenėje.
LAETI yra aukščiausias užsieniečio statusas, kuriuo vadinami antros kartos atsikėlusių genčių palikuoniai.
Yra teorija, kildinanti žodį „laeti“ iš tikrinio vardo Kvintas Emilijus Letus (Quintius Aemilius Laetus, mirė 193 m.). Jis buvo imperatoriškosios sargybos, vadinamosios Pretorionų gvardijos, vadas, dalyvavęs sąmoksle prieš imperatorių Komodą (Commodus, imperatorius 180–192 m.), prisidėjęs prie Komodo įpėdinio Pertinakso, valdžiusio vos kelis mėnesius, nušalinimo ir po to įvykusio imperatoriaus Septimo Severo iškėlimo. Pastarasis savo apsaugai į Romą atsivedė „15 tūkst. karių iš Dunojaus legionų“. Po to LAETI tikriausiai tampa bendriniu natūralizuotų genčių pavadinimu Romos imperijoje. Neabejotinas ryšys tarp šio realaus žmogus, pavarde Laitus (Laetus) ir jį palaikančių Dunojaus legionų. LAETI terminas vartojamas tik nuo 4-ojo amžiaus, nors praktika apgyvendinti gentis Romos imperijoje žinoma nuo Augusto laikų (42 pr. Kr.–14 po Kr.). Vietovardis Leitha (Litava), lietuviškai rašoma Leita, – Dunojaus dešinysis intakas. Tai 240 km ilgio upė, įtekanti į Dunojų žemiau dabartinės Vienos.
Aplinkinės tautos upės vardą rašo ir taria skirtingai: vokiečiai – Leitha, vengrai – Lajta, čekai ir slovakai – Litava. Upės baseinas yra Austrijos, Slovakijos ir Vengrijos sienų sankirtoje. Tai būta Romos imperijos smaigalio jos plėtros metais. Regionas ypatingas istoriškai bei daug kartų minimas šaltiniuose – čia IX a. pirmą kartą paminėta istorinė siena tarp madjarų nukariauto Karpatų regiono ir frankų žemių.
Vokiečių kalboje ypač reta dvibalsių, todėl germaniška vardo kilmė kelia abejonių. Upės Leita-Litava pavadinimas, kaip ir sąvoka LAETI, kuri atsiranda tik IV a., – veikiausiai nelotyniškas. Galime spėlioti, ar kovose pasižymėję upės baseino gyventojai davė bendrinį vardą, ar LAETI buvę įkurdinti pavojingame pasienyje ir davė vardą regionui bei upei. Istorijoje būna visokių atvejų.
Gerulata. Tai fortas dabartinės Bratislavos rajone Rusovce, prie senovinio Gintaro kelio. Gintaro kelias, einantis per Gerulatos fortą, sausuma tiesiogiai jungė dabartinės Lietuvos ir Romos imperijos Leitos-Litavos žemes prie Vienos.
Gerulata – viena iš nedaugelio išlikusių ir ištirtų tvirtovių buvusio Gintaro kelio ir vietinių kelių sankirtoje šalia Aukštutinės Panonijos (Pannonia Superior) provincijos sostinės Karnuntumo (Carnuntum) ties RI siena palei Dunojų, vadinta ~Limes Romanus~. Fortas yra prie Leitos-Litavos upės žiočių, t.y. jis buvo pirmasis Romos imperijos postas, į kurį patekdavo keliautojai iš anapus ~Limes Romanus~. Vardas neturi reikšmės lotyniškai nei kuria nors slavų kalba, todėl tyrėjai įžvelgia keltišką kilmę, nors radiniai neturi nieko bendro su keltais. Lietuviams pavadinimas gali būti lengvai siejamas su junginiu GERU + LAETI (prisiminkime lietuvišką pavardę Gerulaitis). Tarp archeologinių radinių – dviejų žirgų kapas, lankinės segės ir Romos imperijos raitelio paradinis šalmas. Forto dūmų signalai turėjo būti matomi Leitos-Litavos žemėje. Daugiau nei tikėtina, kad jos vyrai tarnavo šiame forte.
Gintaro prekyba, žinoma nuo Egipto faraonų laikų, Romos imperijoje irgi buvo svarbi. Karnuntumas buvo pagrindinė perkrovimo vieta tolimesnėje kelionėje. Garsiausios ekspedicijos būta imperatoriaus Nerono laikais, kai buvo atgabentas didžiulis gintaro kiekis, kurio užteko gladiatorių kovų scenai išgrįsti. Nepaisant sėkmingos ekspedicijos, buvo nutarta, kad kelias per daug tolimas, sunkus ir pavojingas, todėl atsisakyta planų įkurti provinciją gintaro gavybos vietoje. Akivaizdu, kad gintaras buvo gabenamas saugant ginkluotai palydai, saugotos jo gavybos ir sandėliavimo vietos.
Leitos-Litavos apylinkėse rastuose kapuose, datuojamuose 550 m. pr. Kr., gausu gintaro dirbinių. Matome, kad ši vietovė turėjo glaudžius prekybinius ryšius su dabartinės Lietuvos teritorija, ir tai vyko prieš bene tūkstantmetį iki Romos imperijos žlugimo.
Prieš hunų antplūdį V a. Dvynių legionuose Aukštutinėje Panonijoje tarnavo didelė dalis Leitos-Litavos baseino vyrų, o apylinkėse gyveno daug veteranų ir jų palikuonių su šeimomis. Visi jie turėjo ilgametę karinę patirti, strategijos, taktikos supratimą, žinojo apie blogėjančią gynybinę padėtį ir suirutę Romoje. Tikėtina, kad jie buvo vadovaujami ne mažiau išmintingų vyrų. Ar galėjo jie sudėję rankas laukti, kol priešas nušluos jų bendruomenę, kai centrinė valdžia bus žlugusi?
Vienos miesto istorija tik lakoniškai byloja, kad V a. Vindobonos apylinkės ištuštėjo. Kur pasitraukė žmonės?
Pagramančio piliakalnį kasinėjęs archeologas Olegas Fediajevas teigia, kad šis piliakalnis pilimi tapo IV mūsų eros amžiuje – hunams įsiveržus į Europą. Maždaug IV a. ant dabartinio Pagramančio piliakalnio kalvos pastatoma pirma medinė pilis. O.Fediajevo žodžiais, kasant pylimą aplink pilies sieną kažkas iš statytojų taip uoliai dirbo, kad nepastebėjo, kaip pametė II a. Romoje nukaldintą monetą, kurią po maždaug 1600 metų surado piliakalnį kasinėjantys archeologai. Artimiausias baltų gentims Romos imperijos miestas buvo Viena. Čia tarp Romos imperijos ir baltų genčių iki hunų įsiveržimo vyko aktyvi prekyba. Pasak archeologo, pilis ant Pagramančio piliakalnio įrengta IV a., kaip gynybinis įrenginys ji naudota IV–VII a. Po to apleista ir vėl naudota XIII a., kai kryžiuočiai pasistatė Tilžės bei Ragainės pilis ir pradėjo nuolatinius Žemaitijos puldinėjimus. Ir prisiminkime mano jau minėtą Romos imperijos monetą rastą mano draugo sodyboje, Skuodo pakraštyje...
Tikėtina, LAETI – organizuota karinė bendruomenė iš Leitos-Litavos žemių, kuri šimtmečiais kovojo su dažnėjančiais antpuoliais, patyrusi suirutę, Romos pilietinius karus, religijų kaitą pačioje Romos imperijoje, parengė atsarginį atsitraukimo planą. Tūkstantį metų vykstant nuolatinei prekybai Gintaro keliu, saugant krovinius, jie, be abejonės, buvo pažįstami su dabartinės Lietuvos ir Prūsijos žemėmis, jų gyventojais. Dabartinės Lietuvos teritorija buvo pakankamai toli nuo hunų ir kitų genčių antpuolių ir pakankamai gerai pažįstama tiems, kurie planavo įsikurti „atsarginėje Litavoje“. Tikėtina, kad paskui LAETI bendruomenes, bėgusias nuo hunų ir įsitvirtinusias naujose saugiose žemėse, vėliau atsikėlė ir daugiau gyventojų, kurie bėgo nuo suiručių.
Čia vis citavau... ir tik citavau. Platesnę šios naujai atgimusios teorijos versiją galite paskaityti čia>>.
Čia gali kilti natūralus klausimas. Tad kodėl mes nekalbame lotyniškai? Galbūt kalbame, bet patys to nesuvokiame. Nesgi patys lotynai yra kildinami iš etruskų genties bujojusios Italijoje ir paskui "kažkur" dingusios. O etruskų kalba labai gimininga lietuvių kalbai ir manoma, kad ji galėjo būti mūsų kalbos pramote. Kaip, kokiais istorijos vingiais?
Tai kaip dabar, tokioje šviesoje jums atrodo Skuodo atsiradimo romėniškoji hipotezė?
Bet grįškime į Schoden gyvenvietę... Ji atrodo niekaip nesisieja su lietuvių tautos atsiradimo istorija. Juolab, jog senąjame, rekonstruotame Romos imperijos žemėlapyje nei Schoden, nei Skodo, nei Skudo nėra. Nėra.
Tai kaip čia dabar? Kas čia su mumis juokauja?
Visai tikėtina, jog juokus krečia senovės keltai. Rudolfo Kleino tėvas Schoden gyvenvietės pavadinimą kildina iš keltiškojo žodžio. Ką jis reiškia nežinia? Vokiškai jis nieko nereiškia.
Yra manoma, jog keltų gentys į Europą atsibastė 1-ame tūkstantmetyje prieš Krisatų iš pietinių stepių, kurios plyti prie Uralo kalnų. Dalis tų genčių traukė ir per Lietuvą. Ant dabartinio Skuodo kalvų įkūrė didelę gyvenvietę, kuri kaip žinia ir iki šiol bemaž sėkmingai gyvuoja.
Paskui, kažkuriuo metu... Gal tai nutiko tais tamsiaisiais viduramžiais, tais suirutės laikais, kai tautos kraustėsi iš vienos vietos į kitą, dėl kažkokių priežasčių pakilo kelios šeimos iš Skuodo ir iškeliavo pietvakarių kryptimi. Pasiekusios vietą, kur Saras įteka į Mozelį, įkūrė Naująjį Skuodą - Schoden'ą. Taip kaip kadaise išeiviai iš Yorko, iš Anglijos, Amerikoje įkūrė Naująjį Niujorką - New York.
Nida
Tačiau kurių velnių taip toli trenkėsi? Kam pėdinti 1800 kilometrų, kad įkurtum gyvenvietę? Tiesa. Čia gyventi gera - čia ir dabar žemės labai derlingos.
Susukau aš jums smegenis?
Susukau.
Ar žinote, kad egzistuoja ne viena Nida Neringoje? Tuoj šauksite: "Žinome! Netoli Papės yra kita!" Bet ar
Nida Romos imperijos laikais
žinote, jog egzistavo ir trečioji Nida - Romos imperijoje? Irgi pasienyje. Maždaug per 100 kilometrų nuo dabartinės Schoden gyvenvietės. Bemaž tokiu pat atstumu kaip dabartinis Skuodas nuo dabartinės Nidos (Neringoje). Kazimieras Būga Nidos vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Kadangi ir keltų kalbų areale išlikę panašių vandenvardžių (Maino intakas Nidda, Saro intakas Nied ir kt.), tad jis spėjo, kad Nidos vardas galįs būti sanskritiškos kilmės, kur nedati reiškia „teka, srūva“.
O ką keltų kalboje reiškė Skuodas? O gal visgi tiek Nida, tiek Skuodas turi lotyniškąją kilmę?...
Susukau jums galvas... susukau...
Todėl, kad Skuodo vardas nėra kilęs nei nuo "uodo", nei nuo "kuodo", nei nuo pavardės "Skuodas", nei nuo žodžio "skuosti". Todėl, kad Skuodo istorija yra didinga ir dar neatrasta.
Skuodas yra mano Troja. Aš kaip senas romėnų karys stoviu priešais jo kalnus ir svarstau kaip jį užimti, kaip įveikti jo pylimus, kaip išgriauti dvigubų rastų sienas tarp kurių supilta metro pločio akmenų siena. Ne, aš ne tas, kailiniuotas žemaitis su kuoka rankose. Aš ateivis. Mano pavardė lietuviškai neskamba. Mano pavardė net neindoeuropietiška - aš ateivis iš tolimųjų pietų ir mano vis dar tvirtose rankose trumpas romėniškas kardas. Aš Šarpnickis  - prieš du tūkstnčius metų mane vadino Scharafiniku.

Pirmoji mano istorija apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>> 

2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Koks buvo nužudytojo upelio vardas?



Taip atrodė to upelio vanduo. Nuotrauka mano. Fotografuota 945 m.

377-oji istorija. Šiandien paseksiu trumputę pasaką apie Skuodo upelį. Visos istorijos yra kaip pasakos: truputį tiesos ir truputį pramano, truputį tikrų dalykų ir truputį gandų ir labai daug interperetacijos. Visa žmonijos istorija tokia. Mes net sovietmetį, kuriame neseniai gyvenome, interpretuojame ir prisimename labai įvairiai, o jau ką bešnekėti apie laikus, kurie siekia tūksatantį metų iki mūsų?! Apie tai nemokėsiu taip kietai parašyti, kaip sudėliojo mano mėgstamas istorikas Norman Davies "Europos istorijos" įvade. Tarp daugybės įdomių minčių ten yra tokia citata: "Istorikas, kaip ir fotoaparats, visada meluoja". Kadangi neesu istorikas, tai man belieka sekti pasakas.
Tikriausiai kiekviename miete ar miestelyje yra palaidotų upelių. Jie maži. Mažam sunku išgyventi.
Žmonės prie jų įsikurdavo, nes čia buvo gera būti: ramybė, grožis, vanenėlis - rūbui praskalauti, atsigerti, gyvuliukus pagirdyti, daržus ir gėlynus palaistyti, vaikams pabraidyti, kokią vėgelę iš po akmens ištraukti. Tačiau žmogus yra nešvarus gyvulys, nes negalvoja apie kitus: apie kaimyną, apie tai kokioje aplinkoje gyvens jo vaikai ir provaikaičiai. Šika ten, kur gyvena - teršia. Taip gražūs miestų upeliai virto "srutupiais", "myžupaliais". Užteršti prarado savo gražų vardą, paskui buvo pamiršti, o galiausiai įleisti į kanalizacijos vamzdžius.
Upelis 1239-aisiais. Mano foto.
Senieji Skuodo gyventojai įsikūrė gražiame slėnyje, žemumoje. Čia upė tekėjo ramiai, neskubėdama. Jos vaga, tarsi kokioje deltoje skilo į keletą šakų - taip atsirado salos, ištisas salynas. Čia nendrėse veisėsi laukinės antys, upėje buvo gausybė žuvies: unguriai, vėgelės... Tik mokėk pagauti. Dabartiniais laikais čia miesto parkas. Salos pakeitė formas, bet dalis jų išliko. Upė yra gyvas tvarinys, mėgsta kaitalioti savo vagą, ypač jei dar rankelę prideda žmogus.
Bartuva artėdama prie Skuodo iš vienos pusės susidūrė su molingu Leibinės kalnu, o iš kitos pusės su neaukšta, gana didoka kalva, kurioje greičiausiai irgi netrūksta kieto, per tūkstantmečius susigulėjusio grunto - dabar čia miesto centras. Tad beliko upei ramiai ir lėtai veržtis tarp reljefinių aukštumų, kad galėtų tekėti toliau, Latvijos link, susiliedama su Luoba ir toliau jau čiurlendama į Baltijos jūrą. Tą aukštą molingą kalną, naujaisiais laikais pavadino Leibinės. Mat čia žydė Leiba Jankelovich turėjo 30 hektarų žemės. Be jokios abejonės, prieš porą tūkstančių metų vietiniai tą kalną vadino kitaip, nes mes žmonės, viskam mėgstam suteikti vardus, o kai pamirštam senuosius, duodam naujus.
Norėdamas įsivaizduoti kaip galėjo atrodyti vietovė prieš kokį tūkstantį ar porą tūkstančių metų, šiek tiek paspalvinau 1797-ųjų metų miesto žemėlapį. Spalvinti smagu - nuo vaikystės visi mėgome. Kai pasispalvini, viskas matosi aiškiau.
Panaudotas 1797 m. Skuodo žemėlapio fragmentas
Dvi salos daugiau ar mažiau pakitusios išliko iki šių dienų, jos pažymėtos "A" raidėmis.
Ten, kur dabar stovi malūnas, greičiausiai buvo trečioji sala (B). Anais tolimais laikais, tais 1797-aisiais tikriausiai buvo perkasta, kad vandens srautas tekėtų ant malūno rato ir jo srovę būtų galima reguliuoti.
Arklių prūdas, kuriame Smetonos laikais į turgų atvažiavę apylinkių gyventojai girdydavo savo arklius ir kuris yra išlikęs iki šių dienų, greičiausiai natūraliai jungėsi su vadinamuoju "srutupiu" - dabar jau toje vietoje gatvė.
Ketvirtoji salikė (C) buvo visai mažytė ir iki šių dienų neišliko.
Be abejo, B ir C salų egzistavimas grynai hipotetinis, bet žiūrint į tą senąjį žemėlapį, visai tikėtina, jog iki malūno pastatymo taip ir buvo. Nesgi kurių galų kasti Arklių prūdą, kai ir taip aplink begalės vandens.
O pati didžiausia sala-nesala buvo D teritorija, kurioje vėliau įsikūrė žydai. Ir tai visai nėra Skuodo senamiestis, kaip mes įpratę jį vadinti. Teisingiau būtų jį šaukti naujamiesčiu. Žydai Skuode pasirodė maždaug tik 14-15 amžiuje. Jiems nebuvo leidžiama kartu gyventi su vietiniais - įsikurti buvo skirta žemė anapus upės. Taigi, nors žydų kvartalas atrodo kaip koks senasis Skuodas iš tiesų taip nėra, nes senasis buvo subomborduotas, sudegintas per Antrąjį pasaulinį karą ir atstatytas tapo nauju, o apie miesto istoriją matyt, perdaug niekas nemąstė, kur kas galėjo būti. Senos trobos - vadinasi senamiestis.
Greičiausiai nuo seno ta "D" teritorija, ta sala-nesala, suspausta tarp "srutupio" ir Bartuvos, nebuvo patraukli įsikurti. Paprastai tokios vietos būna apaugusios krūmynais, šabakštynais. Ko gero buvo drėgna ir nemaloni vieta. Ir dar pietų saulę užstojo ant Leibinės kalno augančios aukštos eglės, o gal ąžuolai. Juk pagalvokit, ar žydamas įsikurti kas būtų davęs gerą žemę. Tikrai ne. Ar žydams būtų leista kurtis jau gyvenamoje vietoje? Tikrai ne. Parodė į kemsynus:
Upelis, kurio nebėra
-Jakobai, eik ir ten statykis triobą.
Ir žydai prisistatė medinių trobų, o priešais jas susodino obelis. Tos senos obelys, palei Laisvės gatvę yra žydų sodintos, kaip teigia jų šaltiniai.
Pirmą kart žydai Lietuvoje minimi 1388 m. Vytauto privilegijoje Brastos bendruomenei.  Po metų privilegija buvo suteikta Gardine įsikūrusiems žydams. Brastos ir Gardino bendruomenės laikytinos pirmosiomis Lietuvoje. Žydai Lietuvoje plisti pradėjo tik nuo 1503 m., po to kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras leido jo paties išvytiems žydams grįžti į miestus, kuriuose ankščiau gyveno. Čia priminsiu, jog Skuodas rašytiniuose šaltiniuose jau minimas 1259 metais.
Suvedate galus? Dabartinio vadinamojo senamiesčio vietoje tikrai nieko nebuvo - tik šabakštynai.
Kaip ten bebūtų D teritorija primena didžiulę salą, nes matyt Bartuvos upė čia mėgdavo keisti savo vagą. Vieną šimtmetį labiau tekėdavo vadinamuoju "srutupiu", kitu šimtmečiu dabartine vaga. Kaip mėtosi upės vaga paauglystėje labai akivaizdžiai mačiau stebėdamas šaltosios ir srauniosios Luobos vinguriavimą - per rudeninius potvynius ji netikėtai mėgdavo imti ir tekėti visai kitomis vietomis nei įprasta.
Luknė potvynio metu
Ir dabar pats įdomiausias momentas. Kaip gi vadinosi upelis, kurį žmonės naujaisiais laikais pravardžiavo srutupiu, myžupaliu, o galiausiai nužudė?
Luknė!
Luknė, nes čia birželio mėnesį gausiai žydėdavo luknės, čia veisėsi žuvys. Užmeskite akį į dvaro schemą, pakraigliotą ant popieriaus - argi ten neparašyta "rziecka Luknia"? Manau nesuklydau perskaitydamas.
Ogi kaip žmonėms būna... Užauga sūnūs ir iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti, naujo gyvenimo kurti. Susikrovė koksai nors Budrikis mantą ir tuo prekybiniu keliu, kursai vingiavo į Skuodą pro Lenkimus, ptraukė pietvakarių link. Rado upelį ir daug
rzecka Luknia
negalvodamas pavadino Lukne, kaip gimtąjame Skuode kad buvo vadinamas. Juk štai ir išeiviai iš Jorko (Britanija), atkeliavę į Ameriką daug sau nesuko kiaušų ir naująjį miestą pašaukė Naujuoju Jorku (Niujorku - New York). Vaikštinėjau po Jorką - gražus miestelis. Neatsitiktinai pasirinkau ir Budrikio vardą, nesgi jis labai lietuviškas ir labai senas - "bud-" tai "budinkas" arba namas, o "rikis" tai karalius arba tas kuris valdo namus. O Budrikių Luknėse yra. Tikrai yra. Pats vieną tokį garsų rikį, kilusį iš tų Luknių, pažystu.
Taip atsirado gyvenvietė Luknės... O juk viskas prasidėjo nuo to nužudytojo gražaus upelio ir žmonių, kurie senovėje juo džiaugėsi ir gėrėjosi. Taip džiaugėsi, jog tokį pat vardą davė naujam kiemui, naujai sodybai, naujai vietai, naujam upeliūkščiui. Tas kitas upeliūkštis ir pošiolei Lukne vadinamas, nes ne pro miestą tekėjo - tad niekas jo ir nepasmaugė.
Luknės upelis
Ar aš taip mąstydamas teisingu keliu einu?
Juk jūs žinote, kad yra dvi Nidos - viena Neringoje, o kita netoli Papės. O Krakės? Ne, ne tose Krakėse nėra nei dvaro ir netgi tai ne miestelis Kėdainių rajone, o Krakių kaimas Skuodo rajone. Ir jose neklebonavo  lietuviškos raštijos pradininkas Mikalojus Daukša. Tose Krakėse, kurias AŠ nuo vaikystės pamenu, lankiau pradinę mokyklėlę ir jos niekuo nebuvo žymios.
Kai anoje istorijoje pasakojau savo versiją apie Skuodo vardo kitokią galimą, nei dabar oficialiuose šaltiniuose įvardijama, tvirtinau, jog jis galėjo kilti nuo lotyniškojo Squad žodžio, reiškiančio kvadratą. Kėliau hipotezę (prie jos dar grįšiu kitose istorijose), jog ant tos aukštumos, kurioje dabar yra miesto aikštė, buvęs romėnų karinis fortas, saugojęs gintaro kelią. Tačiau netyčia užlipau ant dar įdomesnių minčių, nes susidūriau su kur kas keistesniais faktais... Dar papsakosiu. Romėnai niekur nedings. Fortas irgi. Tiesiog bus dar daugiau intrigos, kils dar daugiau klausimų apie tuos, kurie atkeliavo į šiuos kraštus ir atnešė Skuodo vardą, taip kaip tas mitinis Budrikis išnešė iš Skuodo Luknės vardą... Man reikia sulaukti žinių iš tolimų kraštų apie 810-ųjų metų įvykius.
O kol kas, linkiu visiems, kad kitais metais jūsų nepavadintų negražiais vardais arba pravardėmis.
Kaip ir visose savo istorijose, taip ir šioje, nepretenduoju į galutinę tiesą. O šiandien turėjau garbės apginti mažo upelio gerą vardą. Graži išėjo pasaka, ar ne?

Primoji mano istorija apie Skuodo vardą - spausk čia>>