2017 m. liepos 26 d., trečiadienis

Apie tai kaip Bartas Simsonas pavadino upę Bartuva



Mūsų protėviai

402-oji istorija. Kaip atkuriama istorija, kai nėra išlikusių rašytinių šaltinių? Kaip geram detektyve - pagal šalutinius požymius. Juk radę žmogaus batus, turėdamas patirties ir psichologinių žinių, jūs daug galėsite pasakyti apie jų šeimininką. Pagal nusidėvėjimą galime spręsti kaip jis vaikščiojo, kuo daugmaž užsiėmė, kokiam sluoksniui priklausė. Mes galime išsiaiškinti kur tuos batus pirko, kiek mokėjo, kiek laiko nešiojo ir t.t. Tas pat ir žmonių istorijoje. Tik reikia teisingai iškelti klausimą - rasti "nusikaltėlį". O turint omeny, jog visais laikais žmonės mąstė panašiai, daug ką galima suvokti apie jų sprendimus, gyvensenos būdą ir daugelį kitų įdomių dalykų. Taigi, nutraukime nuo praeities nežinomybės šydą.
Šios istorijos "nusikaltėlė" bus Bartuvos upė.
Kodėl šią upę žmonės pavadino Bartuva ir kas jie buvo? Tikriausiai gyveno koks nors Bartuvis, gaudė ešerį prie tos upės ir davė jai vardą. Čia visiškai kaip toje pasakoje, jog Skuodo miesto pavadinimas kilęs nuo vardo Skuodis.
O gal tos upės paaupiuose eibes krėtė Bartas Simsonas? Na, kas nežino Barto vardo. Būtent! Bartas Simsonas kadaise gyveno prie Bartuvos! "Kur jau ne..." - numosite ranka. Neskubėkite - mes dar sugrįšime prie Simsono.
O gal Bartuva kilo nuo norvegiško žodžio "barn", reiškiančio vaiką, tačiau ką reiškia galūnė "tuva"? Yra toks senoviškas skandinaviškas moters vardas Tuva. Hmmm... kažkaip neskamba tikroviškai, neįtikima, jog upė būtų kilusi nuo šių žodžių junginių. "Bart" norvegiškai - ūsai. Tačiau senovės germanų kalba bart - barzda Ūsuotas, barzdotas vikingas su savo moterimi Tuva apsigyveno prie upės ir visi ėmė ją vadinti Bartuva. Ne. Taip negalėjo būti - vikingai čia negyveno. Tačiau lankėsi - su kalaviju rankose. Plėšikavo. Neįtikima, kad vietiniai būtų jų garbei davę upei tokį vardą, net jei barzdotas vyras su moterimi Tuva čia kaip nors romantiškai būtų žuvę. Mirtyje irgi yra grožio, ypač jei ten įsipina meilė.
Tuva - kalnuota šalis, besišliejanti palei Mongolijos sieną. Galbūt žemaičių protėviai atkeliavo iš ten? Labai toli ir neįtikima. Nors... Pažiūrėkim, kaip tokia versija galėtų skambėti.
Tuvos respublika (Rusija)
Žemaičiai kaip ir lietuviai - indoeuropiečių palikuonys. Šie gi traukė nuo Juodosios ir Kaspijos jūros Baltijos link. Kažkurioje vietoje, galbūt vakarinėje Uralo dalyje, o gal dabartinės Ukrainos teritorijoje giminė dėl kažkokų priežasčių išsiskyrė - vieni patraukė į vakarus, kiti gi į rytus. Genetiniai tyrimai neneigia, kad kažkiek jų nuklydo į Mongolijos pusę, ten kur dabar šalis Tuva. Galbūt kokia nors moteris Tuva vėliau apsisuko ir atkulniavo į Bartuvos upės baseiną. Kažkaip neskamba įtikinamai... Tačiau... šalį, kuri dabar vadinama Tuva, tikrai įkūrė čia atkeliavę indoeuropiečiai - juos vadino dinlinais. Šie, dažniausiai aukštaūgiai, tvirto kūno sudėjimo, pailgo veido, baltos odos spalvos, šviesiais plaukais, išsikišusia tiesia nosimi, dažnai "erelio" tipo, šviesiomis akimis, atvažiavę į šiuos kraštus vežimais su dideliais ratais, turėjusiais daug stipinų. Kiniečiai dinlinus gerai įsiminė ir aprašė savo metraščiuose. Vėliau dinlinų (senųjų inodeuropiečių) genetika ištirpo vietiniame kraujyje. Tačiau genetinių pėdasakų visgi liko ir nebūtinai moteris vardu Tuva turėjo keliauti nuo dabartinių Mongolijos sienų. Tiesiog tai galėjo būti senas indoeuropietiškas vardas. Tuvų galėjo būti ne viena, taip kaip šiais laikais yra begalės visokių Smilčių, Luknių ir Vėjūnių. Taigi viena Tuva tikrai galėjo atkeliauti į dabartinės Bartuvos vietovę nuo Kaspijos jūros. Beje, tiesos dėlei reikėtų pasakyti, jog dabartiniai tuviečiai tvirtina, jog jų krašto vardą reikėtų tarti kaip Tyva arba tiksliau sakant, kažkokiu tarpiniu garsu tarp "u" ir "y".
Žodis Lietuva irgi turi tą pačia priesagą -uva kaip ir žodis Bartuva. Ar galėjo senovėje būti koks nors Bart'as ir Tuva, kurių šeima atsikėlė į Skuodo upės baseiną ir pavadino ją Bart-Tuva.
Akademikas Zigmas Zinkevičius knygelėje "Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba" apibendrina mokslines Lietuvos vardo kilmės teorijas, svarsto jų pagrįstumą, kelia savas: "Vedinys „Lietuva“ atsirado greičiausiai Rytų baltų epochoje.  Kokia buvo pirmykštė priesagos -uva reikšmė irgi neaišku. Galbūt artima -ava reikšmei, rodančiai „ko nors sankaupą“."
Kadangi vistiek niekas tiksliai nežino kaip atsirado Lietuvos vardas ir kadangi yra labai daug versijų, drįsiu pajuokauti, jog jo atsiradimas yra susijęs su Bartu ir Tuva. Gal jie turėjo dukrytę, kurią pavadino irgi Tuva, o ši sutiko narsų vyruką Lietį. Na, ir susiliejo tie du vardai į Lietuvą. Jeigu yra tvirtinama, kad toks archaiškas pavadinimas kaip Skuodas kilo nuo kažkokio Skuodžio, tai ko Lietuvos pavadinimas negalėtų būt kilęs nuo vardų.
Indoeuropiečių (mūsų protėvių) judėjimo kryptys
Tačiau kas buvo tas Bartas? Norvegas? Norvegai kaip ir švedai irgi kilę iš indoeuropiečių giminės, iš tos pačios šeimos kaip mes. Tik suomiai su estais mums ne giminės - jie ugrofinai. Gryni šiauriečiai. Kitas kraujas, kita genetika.
Indoeuropiečių gentys didelėmis bangomis plūdo pietryčių kryptimi į Iraną ir Indiją, pietvakarių kryptimi – į Graikiją, Italiją ir Ispaniją, į vakarus per Vidurio Europą – į Britaniją ir Prancūziją, Šiaurės vakarų kryptimi – į Skandinaviją ir šiaurės kryptimi – į Rytų Europą ir Rusiją. Taigi tie, kurie traukė Skandinavijos kryptimi, pirmiausia pasiekė Baltijos jūros pakrantes. Dalis čia liko. Greičiausiai jie atplaukė Nemunu - taip senais laikais keliauti buvo patogiausia - ir jūros pakrantėse rado begales besimėtančio gintaro gabalų. Jis nebuvo valgomas, bet spindėjo. Buvo gražus. Spindėjo kaip auksas
Supaprastintas indoeuropiečių plitimas
ir netgi gražiau nei jis. Yra manoma, jog viena iš seniausių priežasčių, kodėl žmonės ėmė rinkti ir kaupti auksą yra tai, jog gražiai spindi ir asocijuojasi su vandens spindesiu. Vanduo žmogui visad buvo gyvybiškai svarbus, jį pamatydavo blizgant iš toli. Tai asocijavosi su gyvybe, su gyvenimu, su atgaiva. Gintaras irgi blizgus.
Ir gausi giminė čia, tarp Vyslos ir Nemuno apsistojo. Tarp jų ko gero buvo barzdotų vyrų - "bartais" apaugusių. Kai kuriuos taip ir šaukė: "Bartai, ateik, pažiūrėk kokį gintarą radau!". Tačiau kai kurie bartais apaugę vyrai patraukė dar toliau ir apsistojo Norvegijos Fiorduose, bei Švedijos miškuose. Jie ir toliau barzdą ar ūsus vadino bart'ais. 
Vėlesniais amžiais tuos ateivius prie Baltijos jūros ėmė vadinti prūsais (bruzzi). Tai buvo Sembų, Nadruvių, Natangų, Varmių, Pamedžių, Pokesių, Kulmų, Lubavių, Sasnavių, Galindų ir Bartų (!) gentys. Lotyniškai jų žemes kryžeiviai užrašė kaip: Pomesania, Pogesania, Varmia, Natangia, Bartia, Sambia, Nadrovia, Scalovia, Galindia, Sudovia, Culmigeria. Didesnioji Bartų žemių dalis dabar yra Lenkijos teritorijoje. Likęs net miestas, menantis bartų gentį - dabar Bartoszyce, o kai priklausė vokiečiams - Bartenstein.
Prūsų gentys apie 1200-uosius metus
1230-1283 metais kryžiuočiai užkariavo prūsus. Pirmąjį sykį  prūsai sukilo 1242–1249 m. - antrąjį 1260–1274 m. Per paskutinyjį, Didįjį sukilimą bartams vadovavo vitingas Divonis. Po sukilimų pralaimėjimo dalį bartų vokiečiai iškeldino į Pagudę, dalis jų, gelbėdamiesi nuo kryžiuočių vergovės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio padedami, persikėlė į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Gardino, Lydos, Medininkų, Slanimo, Valkavisko apylinkes. Šiauriniai ir rytiniai bartai, veikiausiai jų dauguma, tapo lietuvininkais, jų žemės įėjo į Mažąją Lietuvą. Didžiojoje Lietuvoje apsigyvenusių bartų teritorijoje, Lydos apskrityje, ne vėliau kaip XIV a. antroje pusėje buvo įkurtas Bartų valsčius. Bartai ilgai išlaikė savitą kultūrą, šimtmečius save vadino bartais. Nemuno aukštupio kairiajame krante išliko su bartų tautovardžiu susijusių vietovardžių, pavardžių.
Tačiau visa tai nutiko jau 13 amžiuje ir rašytiniuose šaltiniuose visiškai nėra minima, kad bartai būtų išsikėlę į dabartinį Bartuvos upės slėnį. Ir kita vertus, būtų nelogiška manyti, jog iki tol šios žemės nebuvo apgyvendintos ir upė neturėjo pavadinimo. Galima būtų teigti, jog atėjo bartai ir kažkaip kitaip pervadino upę, tačiau vandenų pavadinimai ilgiausiai išlaiko savo senovinius vardus. Gali pasikeisti čia gyvenančios tautos, bet hidronimai išlieka tokie patys arba panašūs. Taigi Bartuva savo vardą gavo gerokai seniau, kažkokioje istorijos pradžioje, kai tik indoeuropiečiai atsibastė į šitas žemes.
Tai kaip visgi gali sietis Bartuva ir bartai, bartų gentis?
Pasižiūrėkime kas tie bartai buvo? Kokie jie buvo žmonės ir kaip jie siejasi su vandeniu.
Po to, kai dalis bartų prisiglaudė LDK, pirmą kartą Lietuvos istorijos šaltiniuose jie minimi 1460 metais ir įvardijami kaip kaip бортинъ, борти, бортеве, люди борти, borci. Karo žygiuose bartų daliniai buvo tiesiogiai pavaldūs etmonui ir kariuomenėje sudarė karinius–inžinerinius dalinius. Jie visad buvo privilegijuotas sluoksnis ir neturėjo jokių lažo prievolių - buvo laisvi žmonės. Jie visą laik karo žygiuose lydėjo valdovą ir statė tiltus, o vėliau tai darė ir taikios metu. O dar vėliau apie 1765 m. bartai ėmė lydėti iždo pareigūnus. Karinė bartų tarnyba per kelis šimtmečius pavirto „karinio–policinio“ pobūdžio iždo apsaugos patarnavimais.
Tiltai, jungiantys upės krantus buvo svarbūs prekybai ir tarnavo karo reikmėms - pajėgos sparčiau ir lengviau įveikdavo šią gamtinę kliūtį.  Viduramžiais, kai žmonių buvo nedaug ir jie retai keliavo, tiltų per dideles upes beveik nebuvo. Tik stiprios valstybės, kurių žemėmis ėjo svarbiausi prekybos keliai, galėjo statyti didelius tiltus. Valdovai jais domėjosi neatsitiktinai. Štai kodėl bartai buvo tokie svarbūs ir privilegijuoti - jie mokėjo statyti tiltus. Šie palengvindavo pareigūnų su valdovų įsakymais judėjimą iš sostinių į valstybės pakraščius, taip prisidėdami prie valdų ir valdinių kontrolės. O pastačius tiltą, ant jo tuoj atsirasdavo muitinė, teikdavusi pelną valdovo iždui. Tačiau nereikėtų manyti, jog iki viduramžių niekas Europoje nestatė ar nemokėjo statyti tiltų. Dar iki šiol tebestovi puikūs akmeniniai Romos imperijos laikų tiltai. Tačiau užėjus viduramžiams (ypač tamsisiems), kai buvo prarastos žinios, įgūdžiai, kai Europoje sumažėjo gyventojų, žmonės upes įveikdavo keltais arba per brastas. Tačiau ir čia ne viskas buvo paprasta.
Senoviškiausias lietuviškų brastų tipas - kūlgrindos - slapti takai per pelkes su sutvirtintu  atabradu. Tokia pati technologija buvo naudojama ir sutvirtinant brastų dugną.
Lietuvoje visos žmonių gyvenamosios vietos buvo mažesnės ar didesnės salos, kurias supo siauresnės ar platesnės pelkės. Dėl vandens perteklius dirvoje reikėjo nuolat taisyti kelius per pelkes (iš žabų klojant kamšas) ir net miestuose tiesti tiltus, kad lietingi orai gatvių nepaverstų purvino vandens kanalais! Tilto – medinio grindinio (kitaip medgrindos) ties nuosavu namu priežiūra buvo daugumos LDK miestiečių prievolė, o didžiausi specialistai šioje srityje buvo bartai.
Bartuva
Ko gero bartų gentis "pelkių" specialistais tapo dar tuo metu, kai jų protėviai nuo Kaspijos ir Juodosios jūros judėjo per Ukrainos pelkynus, nesgi senąja ukrainiečių kalba бар reiškia „šlapią vietą tarp kalvų“. Būtent senovėje, o ta senovė galėjo būti prieš maždaug 2.5-3 tūkst. metų, Bartuvos slėnis nuo Mosėdžio iki Skuodo buvo lėkštas ir pelkėtas, ypač ties Skuodu. Ir dabar miesto parko salos mena praėjusių amžių neperžiangiamus pelkynus. Ukrainiečiai, kaip ir kiti slavai taipogi yra indoeuropiečių palikuonys. Visgi gali būti, jog pirminė žodžio "bar" reikšmė buvo barzda - tiesiog mūsų protėviamns pelkynai asocijavosi su barzda ir ūsais (prie ūsų aš dar grįšiu kitose istorijose). Ir iš tiesų stovint raiste gali kilti tokių asociacijų - raizgalynai, šabakštynai... Kaip ir nešukuoti ūsai - viskas susipynę, susimazgioję. Nepalyginsi su stepėmis, iš kurių atkilo tie aisčiai. Žmogaus sąmonė veikia kartais neprognozuojamai įdomiai. Pamenu, kaip mažas būdamas pirmąkart išvydęs tolumoje važiuojantį galingą traktorių "Kirov" įvardijau jį tiesiog "smuiku", mat jis laikas nuo laiko išmesdamas per kaminą dūmų tumulą, suūkdavo. Man priminė smuiko garsą, nes tai buvo pats artimiausias man žinomas garsas. Nežinojau kaip tą traktorių pavadinti, bet žinojau kas yra smuikas. Asociacijos traktoriui suteikė naują vardą. Galbūt kažkas panašaus vyko ir mūsų protėvių sąmonėje. Susidurę su pelkėmis jie jas sutapatino su savo barzdomis - "bar".
Gali būti, jog dalis bartų nepasitenkino gyvenimu Bartoje (Prūsijoje) ir kažkuriuo metu patraukė šiauriau, pasiekė dabartinio Skuodo vietą, tuos pelkynus ir čia nugrindę takus, tiltus, kūlogrindas - apsigyveno. Gali būti, jog pirmoji brasta buvo kažkur dabartinio tilto per Bartuvą vietoje. Ir visai gali būti, jog ją išgrindė bartai. Beje, vietinius ko gero išnaikino arba išvijo. Arba vietiniai senbuviai įsiliejo į jų gentį. Nesgi vietiniai buvo medžiotojai nuo senų laikų (kai tik prieš 11-12 tūkst. metų pasitraukė ledynai), gyvenantys ir klajojantys šeimomis po 5 - 15 žmonių, iš kurių 2–6 buvo medžiotojai. Medžiotojams mažomis šeimomis gyventi buvo lengviau. Indoeuropiečiai, gi tie bartai, su savimi nešėsi naujoves - žemdirbystę. Ir jie buvo karingi. Tikriausiai vietiniai senbuviai, čiabuviai upę vadino kažkaip kitaip, tačiau atėjo bartai, pasistatė ant kalvų, ant kurių įsikūręs dabartinis miestas, savo gyvenvietę ir upę pavadino Bartuva. Galbūt kartu su jais buvo ir moteris Tuva. Galbūt... Tačiau visa tai įvyko gerokai iki pirmojo prūsų genčių (o tuo pačiu ir bartų) paminėjimo vakarų rašytiniuose šaltiniuose, gerokai iki prūsų sukilimo, prieš kokius 2.5 tūkst. metų. Per tą laiką, ko gero daug kas spėjo pasikeisti. Keitėsi gentys, žmonių vardai - tik upė liko tuo pačiu vardu šaukiama. Visai gali būti, jog bartai buvo kuršių - baltųjų vikingų - protėviai. Tačiau apie tai ir dar apie daugelį kitų įdomių dalykų kitose istorijose.
Kalbininkas, vienas iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, profesorius Kazimieras Būga taipogi Bartuvos pavadinimą siejo su prūsų gentimi. Gi latviai niekaip kitaip jos ir nevadina, kaip Bārta. Galbūt Tuvos niekad ir nebuvo. Bet kuriuo atveju, tikriausiai pirmiausiai atsirado Bartuva, o tik paskui Skuodas. Tačiau abu pavadinimai yra labai archajiški, o tai reiškia, jog be galo seni.
Tačiau mes pamiršome Bartą Simsoną. Dabar, kai jau perskaitėte visą istoriją, puikiai suvokiate, jog nesvarbu, kas atnešė į Ameriką Barto vardą, vardo kilmė prūsiška.
Ė, minutėlę...
Bartolomėjaus vardo trumpinys yra Bartas.
Bartolomėjus yra garikiško vardas - Βαρθολομαιος (Barfolomajos), kilęs iš aramėjų vardo, reiškiančio „Talmajaus sūnus". Hebrajiškai Talmaj reiškia „raukšlėtas, išvagotas". O kas tie aramėjai? Aramėjai, žydų giminaičiai, gyveno Mesopotamijoje ir Sirijoje (dabartinės Sirijos ir Irako teritorija). Jų seniausi rašto paminklai siekia VIII a. pr. m. e. arba - išvertus į žmonių kalbą, 2700 metų. Maždaug nuo tada aramėjų kalba ėmė plisti Artimuosiuose Rytuose ir tapo antrąja tų kraštų tautų kalba (savotiška lingua franca). Jūs manote, jog aš labai nutolau nuo Bartuvos upės? Nieko panašaus. Aramėjai priklauso tai pačiai indoeuropiečių šeimai. Bet, kaip jau minėjau, tai yra visai kitų mano istorijų tema. Juk visko nepapasakosi vienoje istorijoje - ir taip jau jums galva apsisuko.
Bet jūs teisingai supratote - Bartas Simsonas yra tiesiogiai susijęs su Bartuvos upės pavadinimo atsiradimu.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>> 
Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas viešėjo Skuodo žemėse - spausk čia>>

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas Apuolėje viešėjo



401-oji istorija. Praėjusioje istorijoje pasakojau apie tai, kaip Skuode lankėsi tarpukario prezidentas Antanas Smetona. Taigi, pratęsiu pasakojimus apie įžymių žmonių nakvynes mūsų žemėje. Tik šįkart nusikelsime labai toli į praeitį, į žilą senovę, kurią sunkiai kas beatmena.
Žymus mūsų kraštiestis Simonas Daukantas kadaise (o būtent 1822 metais) parašė vieną pirmųjų mūsų krašto istorijų. Jis rašė taip, kaip anais laikais buvo priimtina - paprastai, ne akademiškai, žmonėms. Tačiau tai nereiškia, jog nesirėmė visokiais metraščiais. Gali būti, jog jis klydo. Tačiau kas neklysta. Visgi skaitant jo sunkų raštą, kuris ne kiekvienam lietuviui įkandamas, nesgi jame labai daug žemaitiškų senobinių žodžių, matyti jog naudoja tuos pačius terminus kaip iš šiuolaikiniai istorikai - tautas ir gentis vadina tais pačiai vardais. Ir logikos jo raštuose yra - ypač kai tavo galvoje kur kas daugiau informacijos, nei jam, tais tolimais amžiais buvo prieinama.
Ar tai, ką papasakosiu yra tiesa? Tiesos grūdo yra ir legendose, mituose ir netgi pasakose. Prisiminkime rusų pasakas, kuriose kvailelį per miškus, per klonius veda raganos duotas stebūklingas kamuoliukas. Kažkokiuose 1980-uose metuose skaitant jas, tai atrodė gryna išmonė, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai kone kiekviename automobilyje turime vedlius, kurie maloniu moterišku balsu sako: "Dabar sukite į kairę!" - tai jau nebeatrodo, kokia nors pasaka. Tad negalima atmesti versijos, jog kadaise būta GPS'ų, nes būta tokios pat išsčiusios civilizacijos, kaip šiandien. Technologinė civilizacija yra trapi ir iškilus kataklizmams, gali nunykti be pėdsakų - lieka tik pasakos. Geriausiai plastiką ardo grybai, o metalas kaip žinia rudyja greitai. Nenoriu nukrypti nuo istorijos, kurią tuoj papasakosiu, tik noriu skeptikams pasakyti, jog nors istorija yra labai subjektyvi, joje yra tiesos. Ir ją atmesti būtų tas pat, kas bažnyčioje laikyti trąšas, manant, jog nieko nėra aukščiau už mus.
Simonas Daukantas pasakodamas Žemaitijos istoriją dažnai vartoja tokią savoką kaip "pasaka". Yra tokia pasaka. Dabar mes pasaką suprantame kaip kažką išgalvoto, bet jo laikais pasaka, buvo tiesiog pasakojimas. Tačiau kita vertus, bet kokią istorija, nesvarbu kiek ji bebūtų rimta yra labai subjektyvi ir iš tiesų primena pasakas: rusai apie savo kraštą seka savo pasakas, baltarusiai savo, lenkai savo, o mes savo. Nesgi pats "istorijos" terminas yra kilęs iš "his story" - "jo istorija". O jeigu JO, tai panašu į pasaką. Taigi, anot Simono Daukanto, paseksiu pasaką.
Prieš keletą metų pasirodė puikus serijinis filmas "Vikingai" apie Ragnaro Lodbruko žygius. Neabejoju, jog to filmų herojų šukuosenos įtakojo dabartines. Herojai iš tiesų šauniai atrodo, vikingų buitis kruopšiai atkurta, su visomis detalėmis, o herojai charizmatiški. Visi matėme tą filmą. O kas ne, tas gali jį nesunkai susirasti internete. Be abejo (kadangi filmą kūrė anglosaksai), visas veiksmas ir sukasi apie Ragnaro žygius į Britaniją, į Prancūziją. Yra abejonių ar Ragnaras Lodbrukas buvo tikra asmenybė ar išgalvota. Tačiau ugnies be dūmų nebūna. Visgi tiksliai žinomi jo sūnų vardai ir jie tikrai buvo istorinės asmenybės.
Tikėtina, jog Ragnaras Lodbrukas į mūsų kraštus išsiruošė maždaug 840-aisiais metais (Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 257 (IX, 4:20–24), 259–260 (IX, 4:29–32).
Čia reikėtų įterpti, jog nepaisant įvairių dabartinių skirstymų į visokius kuršius, latgalius, žiemgalius, prūsus ir kt., toje žiloje senovėje visi jie buvo baltai, visi jie buvo aisčiai ir visi jie buvo bendrai vadinami žemaičiais, nes gyveno žemumoje (labai neaukštai virš jūros lygio), ir visi jie buvo mūsų protėviai - vienaip ar kitaip. Ir neabejotinai, kalbėjo labai panašiai - ta pačia indoeuropiečių prokalbe ir vienas kitą puikiai suprato, taip kaip mes suprantame suvalkiečius, dzūkus, o kartais ir latvius... Ir anot Daukanto, žemaičiai gyveno nuo pietinių prūsų žemių iki Dauguvos upės, palei visą Baltijos pajūrį ir šiek tiek giliau į žemyną, iki "kalnų". Ten jau buvę kalnėnai. O tie kalnai, tai tos mūsų Lietuvos aukštumos.
Taigi, Ragnaras Lodbrukas išsiruošė į žemaičius, į Helespontą. Negirdėjote tokių žemių? Ogi Helespontas (lot. Hellesponti) – kunigaikštystė, paminėta VIII–IX a. prie Dauguvos upės dabartinės Latvijos teritorijoje. Ir apie tai mums pasakoja Saksas Gramatikas kronikoje „Danų istorijos“ (Gesta Danorum). Helespontas nežinomas kitiems epiniams šaltiniams, o pavadinimo kilmė neaiški. Manoma, jog helespontiečiai buvo mūsų vadinamieji žiemgaliai. Nagi tie patys žemaičiai.
Čia karingasis Ragnaras po ilgų kovų nukovė helespontiečių karalių Dainių (Dianą), kurio įpėdiniu vėliau tapo jo sūnus Daukša (Daksonas). Baltiški vardų atitikmenis pasiūlė Z. Raulinaitis (Z. Raulinaitis, Kovos su danų varingais VIII–IX amž., Karys, 1969 vasaris, Nr. 2 (1449), p. 49). Taigi, tai irgi nėra iš piršto laužta - remiuosi mokslavyrių darbais.
Tačiau tas Daukša pabėgo pas rusėnų kunigaikštį (dėdę iš motinos pusės), į dabartinės Permės regioną (netoli Uralo kalnų) - ten buvo senosios rusų žemės. Tokia tolima subinnės skylė. Tik ja tokia nereikėtų laikyti, nesgi ten senais amžiais daug kas gyveno. Na, tarkim, maždaug tais amžiais nuo Uralo, per dabartinę Baltarusiją patraukė dabartinių Vengrų protėviai ir užgrobė slėnį, kuriame ir yra ta dabartinė Vengrija su sunkiai skaitomais vietovių užrašais.
Taigi helespontiečiai Ragnarui prisiekė mokėti duoklę. Vikingai išvyko. Tačiau nepaklusnūs helesponiečiai (tų kraštų žemaičiai) nė neketino atėjūnams ką nors atseikėti - taip sakant, spjovė į akis. Ragnaras Lodbrukas to pakęsti negalėjo. Vėl vyrai sėdo į laivus ir išplaukė. Šįkart į dar tolimesnį kraštą, užu Helesponto kunigaikštystės, į Permijos (dar kitaip vadinama Biarmija) kraštą, kur pabėgęs tūnojo Daukša. O tai gi buvo ne kas kita kaip plačios ir turtingos žemės aplink dabartinę Permę. Žmonės čia gyvenoi turtingai: turėjo į valias javų, gyvulių, aukso ir sidabro.
Ragnaras Lodbrukas lengvai pasiekė Dauguvos žiotis, paskui savo laivyną vežimais perkėlė greičiausiai į Lovatę arba Dnieprą. Greičiausiai paskui būtų traukę savo laivus į Volgą ir taip pasiekę Permiją. Ragnaras Lodbrukas buvo atkaklus ir sumanus karvedys - filme jis toks ir vaizduojamas. Tik šįkart Ragnarui nepasisekė: baisios darganos, lietūs, šalčiai, badas, ligos išskynė jo kariauną. Ragnarui neliko nieko kito, kaip su saujele ištikimiausių bendražygių sprukti namo. Tačiau grįžti per Helispontiją buvo pavojinga, tad pasuko piečiau ir išvargęs, nudriskęs, bet nepasidavęs pasiekė dabartinę Žemaitiją, visai tikėtina, jog tai buvo Apuolė. Mat tais laikais ši pilis vikingamas buvo gerai žinoma, stipri ir apylinkės gausiai apgyvendintos. Kas tuo metu stovėjo ant Skuodo aukštumų šįkart patylėsiu - tai kita istorija.
Apuolėje Ragnarą Lodbruką sutiko svetingai - jis čia gavo ir poilsio, ir atokvėpio. Na, gal ir ne taip svetingai, bet Ragnaras buvo gudrus ir slydus kaip žaltys. Toks pat didis diplomatas, kaip ir mūsų vėlesnis kunigaikštis Vytautas: šiandien draugas - rytoj priešas.
Lodbrukas apuoliškiams papasakojo apie savo planus, apie tą turtingą Permijos kraštą ir apie tai koksai suskis yra tas Daukša. Na, tais laikais buvo savaime suprantama - jei tave įveikė, duoklę reikia mokėti.  Gal apuoliškiai ir nepalaikė svetimšalio už savą, gal ir nesibroliavo, tačiau mąstė pragmatiškai. Be to anais laikais žemaičiai savo karingumu, bei plėšrumu mažai skyrėsi nuo tų pačių vikingų. O kodėlgi nesujungus su atėjunais jėgas ir nepuolus tos Permijos - juk galima gerai pasiplėšti. Reikėtų suvokti, jog nors toje pat Helispontijoje gyveno žemaičiai, vienos valstybės nebuvo - tik kunigaikštystės. Ir nebuvo nieko daugiau, kaip geras grobis. Juk gi ir tie patys norvegai-vikingai, nors ir giminės visi, ir viena tauta, vistiek vienas kitą plėšė - brolis prieš brolį stojo. Kaip ir šiais laikais - giminystė tik prie butelio, o prie pinigo - tik žvėrys.
Taip ir anais laikais: išgėrė Ragnaras Lodbrukas su savo vyrais daug midaus, nesgi žemaičiai nemėgo ir negamino alaus, gerai viską aptarė ir sulaukę šilto oro su labai gausiomis Apuolės apylinkių karių pajėgomis patraukė į Permiją. Šįkart žygis buvo sėkmingas. Suplakė Daukšą ir rusėnus, nusiaubė kraštą ir parsigabeno daug grobio. Be abejo, tai žuvėdų (arba dabartinių norvegų) nesustabdė po kokio dešimtmečio ar daugiau grįžti į Žemaitiją pasiplėšti. Skrupulų tais laikais nebuvo, o susitarimai laikini, o draugystė neamžina. Kas stipresnis - to viršus.
Tik, rodos, Simonas Daukantas aprašydamas anuos ["Istorija Žemaitiška", 46psl.], tolimus laikus suklydo metus įvardydamas, paankstino įvykius visu šimtmečiu.
Gal Ragnaras Lodbrukas ir negėrė midaus Apuolės pilyje, nesgi nei Daukantas, nei kiti šaltiniai neįvardija, kurioje Žemaitijos vietoje karingasis vikingas rado prieglobstį, tačiau žinant, jog tais laikais Apuolė buvo gerai ir plačiai žinoma, kaip karinės galios centras, visai tikėtina, kad taip ir buvo. Juolab, ši teritorija arčiausiai Dauguvos regiono.
Viso labo tai tik pasaka, paremta anų laikų ūkanose skendinčiais atgarsiais. Ja galima netikėti, taip kaip prieš kelis dešimtmečius auksinį siūlų kamuoliuką, riedantį per mišką ir vedantį kvailą Ivaną, laikyti stebūkline pasaka.
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>>

2017 m. liepos 4 d., antradienis

Net prezidentas Antanas Smetona lankėsi Skuode



Čia jis Kaune, bet panašiai turėjo atrodyti ir Skuode 1927m.
400-oji istorija. Po 1926 m. gruodžio 17-os dienos karinio valstybinio perversmo, Antanas Smetona buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. seimas išrinkto prezidentu. Bet žmonėms jis taip ir liko VADU. Nereikėtų stebėtis tokiu titulu. Tais laikais daugelis buvo tautos vadais: Josifas Stalinas, Adolfas Hitleris... vadino Smetoną žmonės vadu ir jiems neatrodė, kad iš jo darytų kokį nors kultą. Tiesiog gerbė. Žmonių prigimtis tokia - ką nors aukštinti. Juk žiūrėkit, pagyveno koks nors veikėjas name... Laikinai gyveno, nuomojosi, bet kai tapo žymus ir kai atėjo šie laikai žmonės prikabino lenta: "Čia gyveno žymus veikėjas toks ir toks". Staiga pastatas tampa ypatingu ir saugotinu. O kartais prie tokios lentos susirenka būrelis fanų, susispiečia į ratelį ir kas nors pasako kalbą. Taip kaip V.Lansbergis mėgsta kalbas sakyti Vilniuje iš balkono. Man asmeniškai tai kelia pašaipą. Tačiau nesvarbu, kaip ten mano lūpos besikraipytų, faktai liūdijantys, kad ta žeme, tuo šaligatviu kadaise praėjo garbus asmuo yra labai svarbus. Ne todėl kad praėjo, ne todėl kad kažkas ranką spaudė ir paskui mėnesį jos nesiplovė, o todėl, kad tai vietovei tuoj yra gera reklama. Žmonės gali pasigirti: "Pas mus lankėsi net PATS-PATSAI!" Ir tuoj aplinkinių vietovių žmonės su pavydu žiūri, tuoj galvoja: "Jei jau ten TAS lankėsi, matyt, ta vieta tikrai ypatinga ir žmonės kažkokie išskirtiniai"
Skuodas tarpukariu tikrai buvo išskirtinis - jis buvo regiono ekonomikos vėliavnešys ir prezidentas Antanas Smetona tiesiog negalėjo neaplankyti jo. Ne, jis nepravažiavo pro šalį, jis nestabtelėjo minutėlei - jis čia netgi nakvojo. Tačiau gana man postringauti, paskaitykime ką rašė tuometinė spauda. Tekstas yra toks puikus, jog jo net neverta operuoti ar kaip kitaip darkyti ir draskyti - anuometiniai žurnalistai mokėjo šiltai rašyti.
Beje, patį faktą, jog prezidentas A. Smetona lankėsi Skuode pirmiausia sužinojau iš žydų šaltinių, kurie rašo: "Keliaudamas per Lietuvos miestus, kad savo akimis pamatytų piliečių gyvenimo sąlygas, jis apsilankė ir Skuode. Jis buvo liberalių pažiūrų, ir domėjosi paprastais žmonėmis. [Kihilat Shkud. Kovets Zikaron. Tel-Avive 1948 m.]
Ir kaip pamatysime iš tolesnio teksto, žydai nė kiek nemeluoja:
"Jau pabaigoj birželio mėn. pasklido gandas Skuodo apylinkėje, kad liepos mėn. viduje apsilankys Skuode Valstybės Prezidentas p. Smetona. Skuodo miestelio ir apylinkės kaimų gyventojai subruzdo ruoštis atitinkamai passitikti brangųjį svetelį. Vieni dainuodami vežė žvyrą, kelius tiesė, kiti moliavojo savo namelius, kad gražiau atrodytų. Žmonės klausė vienas kito, kada tikrai atvažiuos p. Prezidentas, kad galėtų ateit ir patys pamatyti savo valstybės vadą. Pagaliau sužinota, kad p. Smetona Skuode bus šeštadienį, liepos mėn. 16d. apie 5 val. popiet.
Atėjo šeštadienis.
Žmonės pėsti ir važiuoti būreliais traukė į Skuodą, nežiūrėdami nei kaitreos,nei darbymečio. Į pavakarį jau tūkstantinė žmonių minia laukė atvykstančio garbingo tautos vado. Visas miestelis pasipuošęs vėliavomis, žalumynais - vainikais. Keliose vietose buvo pastatyti sutikimo vartais su atitinkamais sveikinimo užrašais. Gražiausiai už visus buvo pasipuošusi Skuodo vartotojų bendrovė: tarp daugelio vainikų, tautiškų kaspinų ir buvo pastatytas ant balkono J. E. p. Prezidento paveikslas.
Visai tikėtina, kad 1927m. taip ir buvo pasipuošusi Skuodo vartotojų bendrovė
Šauliai ir pavasarininkai, raiti ir dviračiais išvyko iš miestelio pasitikti p. Prezidentą.
Aštuntą val. atvažiavo p. Prezidentas, lydimas keleto aukštųjų valdininkų ir visuomenės veikėjų. Įėjo į sodelį prie turgavietės, kur buvo paruošta tam tikra tribūna. ten p. Prezidentas buvopasveikintas keleto organizacijų atstovų.
Atsakydamas į sveikinimus p. Prezidentas dėkojo visiems už tokį iškilmingą pasitikimą. Vėliau lydimas tūkstantinės žmonių minios, aplankė Katalikų bažnyčią, liuteronų, žydų maldos namus ir rusų cerkvę. Visur p. Prezidentas buvo iškilmingai sutiktas. ["Tautininkų balsas", 1927 liepos 28d., Nr 29]
Čia įterpsiu žydų prisiminimus:
"Žydiškasis Skuodas pasitiko jį naujamiesčio sinagogoje su pagarba ir prabanga. Namai ir sinagoga buvo skoningai išpuošti, buvo patiesti kilimai prie įėjimo į sinagogą. Gėlių vazonai ir puokštės puošė prezidentinę pakylą, ir svarbiausi miestelio žmonės pasitiko jį prie įėjimo į sinagogą su duona ir druska. Sinagogoje prezidentas buvo pasveikintas rabino Kaplanskio visų Skuodo žydų vardu puikia lietuvių kalba; rabinas perdavė gyventojų prašymus dėl socialinių sąlygų mieste pagerinimo." [Kihilat Shkud. Kovets Zikaron. Tel-Avive 1948 m.]
"Aplankęs visus šventnamius, ir kadangi jau buvo vėlus laikas, tai p. Prezidentas liko Skuode nakvot. Vidurinėsd mokyklos salėj buvo paruošta didelė vakarienė.
Rytą, apie 9 val. p. Prezidentas lydimas didelės žmonių minios, vainikais išpuoštame automobilyje
Antanas Smetona
išvažiavo Ylakių link.
P. Prezidento apsilankymas žmonėms paliko labai gerą įspūdį, o šeštadienio vakarą, girdėjau publikoj tokius išsireiškimus: "O tai svetelio priėjo, kaip per Šv. Trejybės atlaidus!", "Kad jis toks geras vadovas, reikėtų Jį uždėt Lietuvos karalium kol jisbus gyvas...", "Kad bus rinkimai į seimą, taimes neklausysim jokių agitatorių, balsuosim tik už tą sąrašą, kur bus p. Smetona." Ir daug panašių.
Skuodiškiai gerbia savo vadą" ["Tautininkų balsas", 1927 liepos 28d., Nr 29]
Antanas Smetona nepamiršo Skuodo ir praėjus keletui metų. Štai 1931m. gegužės 15-ąją, kai vietinis šaulių būrys šventė 10-ties metų įkūrimo sukaktuves, juos telegrama pasveikino ne kas kitas, o pats Antanas Smetona.
Ar yra Skuodo sodelyje kur nors netoli mūro kryžiaus atminimo lenta Antanui? Na, ne tam, kursai senamiestyje gyvena, o Smetonai? Nepastebėjau, nes pamiršome.
Praėjo visas šimtmetis. Tad vienoje diskusijoje aš ne be reikalo pasakiau, jog yra labai realus pagrindas dabartinei prezidentei ar kuriam kitam, kursai stos vietoj p. Grybauskaitės, apsilankyti Skuode. Jį pagerbti ir pagal seną tradiciją čia net pernakvoti. 
Skuode net A. Smetonos gatvės nėra. Visokių yra. Net Dariaus ir Girėno gatvė yra. Tie lakūnai, nors ir buvo žemaičiai vargu bau ar vaikštinėjo po Skuodą. O Smetonos gatvės nėra. O juk koks gražus vardas Smetona - žemaičiui jis primena grietinę. Kai vaikystė išgirsdavau šį vardą, visų pirma prieš akis išvysdavau tą baltą, skanų produktą. Vo teep.
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
 

2017 m. birželio 29 d., ketvirtadienis

Dvi dienos šiuolaikiniame Skuode

399-oji istorija. Dvi dienas Skuode - važinėjau skersai išilgai, vis sugrįždamas tai šen tai ten, vis prisimindamas, jog noriu tą ar aną vietą nufotografuoti. Ant kaklo tabaluoja "muilinė", mažiau svarbiems kadrams, rankose gerėlesnis fotikas, o kožankės kišenėje dar ir telefonas - juo irgi galima fiksuoti. Visi aparatai turi ir trūkumų, ir privalumų. Tik kad tam šokėjui kiaušiai nemaišytų... Tačiau bet kuriuo atveju esu apsiginklavęs iki dantų - jei reikės, telefoną naudosiu ir kaip fotiką, ir kaip diktofoną.
Skuodas - žalias miestas
Čia gyvenant akis pripranta ir jau kažko nebepastebi, nes tai kasdieniška. O man įdomi bet kokia vinis ar akis ant daugiabučio rūsio lango. Jie kažką man pasakoja apie vietinius.
Vis gaudau smalsius žvilgsnius: "Kas čia tooks y kam fotografou?!". Moteriškė, pardavinėjanti braškes,
išvydusi, jog nukreipiu objektyvą į tarybinių laikių dviračius, kuriais čia žmonės atvyko apsipirkti į miestelio centrą, sprunka į šalį, kad tik nepakliūtų į kadrą.
-Ko bijotės? Aš ne blogam tikslui fotkinu.
-Ai, nežinosi. Visi vien tik blogus dalykus gaudo...
-Aš Skuodą fotografuoju...
-Aaa...
Traškinu fotoaparatu mūro kryžių. Matau, jog šlavikei labai smalsu iš kur aš. Pasilabinu. Šypsausi, papasakoju. Žmonės atsargūs. Na, ir aš taip elgiuosi, kai į mano akligatvį Kaune užklysta nematytos asabos.
-Mano mama pasakojo, jog 1944 metais Skuodą gynė vienas pats likęs vokietis kulkosvaidininkas, kuris čia kažkur buvo įsitaisęs. O rusai ėjo nuo Ylakių. Oi, čia kraujo upeliai tekėjo - šienavo vokietis juos, o tie niekaip negalėjo jo nudėti... - pasakoja man šlavikė.
Sustoju prie "Bartuvos" vidurinės mokyklos - anksčiau ji buvo tiesiog 2-oji.
-Kam čia, dėde, fotografuoji? - klausia septynmetis berniukas, tampydamas treningines kelnes. Drąsus gi! Teisingai - reikia dėdę ištardyti. O gal jis koks vagis. Ką jis čia veikia?
-Aš čia mokiausi... - sakau jam.
-Aaaa... ir aš čia pirmą klasę jau baigiau... Šiemet...
-Šitas skulptūras mano dėdė prieš 40 metų išdrožė... - sakau jam ir suprantu, jog tas skaičius berniukui baisiai didelis ir ta praeitis be galo tolima - kažkokie dinozaurų laikai.
V. Markaičio skulptūros
-Jis tikriausiai jau miręs, - nusprendžia berniukas.
-Dar gyvas. Jam bus kokie 60 metų.
Vincas Markaitis. Jo skulptūra stovėjo pionierių stovykloje "Ąžuoliukas" ir tebestovi čia.
-Ten, kur tas gėlynas, seniau buvo fontanas.
-Ten buvo galima maudytis? - sublizga berniuko akys.
-Ne.
-Aaaa...
-O už kampo eidavom parūkyti ir pažaisti kapeikomis... na, toks žaidimukas... ir suolai liko tie patys, kaip anais laikais... - nukreipiu žvilgsnį lauko suoliukus, užsilikusius dar nuo sovietmečio. Jų čia daug, Skuode. Ir šiukšliadėžės vis dar iš anų laikų.
-Jie jau seni - reikia keisti, - sako man berniukas.
Taip, jam jie negražūs, bet jis nesupranta, kad visgi tai jau yra miesto vertybė ir padarys tas klaidą, kas juos išmes į savartyną. Dar po 50-ies metų jie jau bus retro. Juos tik reikia restauruoti - tik pažiūrėkit, kokie jie tvirti ir kokie ornamentai palei kojas.
Atsisveikinu su berniuku. Kur toliau? Prie poliklinikos - čia juk stovėjo mūrinė sinagoga.
Ė, vaikeli - Skuode po eglėmis auga grybas! Ir ne bet koks, o baravykas! Vienas... ne, du... Ne, trys eilutėje! Vos nesutrypiau. Kai atsiduriu kitame miesto gale, vaistinėje, man papasakoja, jog ir čia jie augo, bet žolę pjovė ir nupjovė.
-Grybus pjauti griekas! - pajuokauju.
Vaistinėje vis dar kažkas likę iš sovietmečio - tas vaistų kvapas... ir grindys...
Jūs Skuode gyvenat, o aš atvykau į svečius. Tad aš visai kitaip pamačiau miestą, nei jūs kasdien jį matot. Aš bandžiau aprėpti žvilgsniu visą miestą - per trumpą laiką pabuvoti visur visur. Yra gražių Skuodo nuotraukų iš dangaus, bet patikėkit manim, jūs niekad nebūsit paukščiais ir niekad to nepamatysit, tad žiūrėjau iš tų pačių kampų, kaip ir jūs, tačiau gal pamačiau daugiau.
Skuodas yra labai žalias miestas.
Skuodas labai draugiškas miestas - žinoma, jei pats čia vaikštai su šypsena ir elgiesi prideramai. Štai išlipu bažnyčios kieme iš automobilio ir einu prie dviejų žmogystų, sustojusių ant parapijos namų slenksčio.
-Ar jūs kunigas?
-Taip. Kuo galiu pagelbėti?
-Noriu užkopti į bažnyčios bokštą ir varpinę - Skuodą fotografuoju.
-Gerai, - sutinka iškart šventikas, neklausdamas nei kas aš, nei iš kur. O juk gal koks rusų šnipas. Bet ne, mane pasitinka draugiškai:
-Ar greit išvažiuosit?
-Dar būsiu šiandien ir ryt.
-Tai jūs ateikit šį vakarą į mišias, be 20 šešios. Bus ir dekanas - galėsit užlipti.
Skuodas yra gražus. Daug gėlių, kiemai vis kitaip išpuošti, išgražinti - kiekvienas pagal savo išgales kažkur rankelę pridėjęs. Ir gal tik vienas kitas apsileidėlis gyvena. Na, bet tai neišvengiama.
Skuodas išsiskiria tvoromis ir vartais - kaip namas, taip vis kitokia tvora. Žemaitis mėgsta kalvio rankų darbą, o jau tas skuodiškis, kuris neišgali savo vartų tuom papuošti, tas žiūrėk, bent jau kažką kitoniškai
susivirinęs. Akis užkliūva už tvoros bokštelių - tokių stulpelių dar nemačiau. Kieme ir šeimininkas su savo baltais šuneliais.
-Tu nepatikėsi, bet aš juos padariau iš senų, gelžbetoninių stulpų. Nežinau ar čia gražu, bet man patinka ką nors kitaip padaryti, - sako jis šypsodamasis ir merkdamasis prieš saulę. Ne, ne... žemaitis nesižvalgo į kaimyną - jo namas, jo tvirtovė. Jo kiemas, jo respublika. O kaip kiemas taip stiebas ir žemaičių vėliava.
Mačiau kiemuose daug šulinių. Gal dabar daugelis įsitaisę siurblius, bet šuliniai nenunyko ir naudojami.
Užsuku į barakų (dar nuo sovietmečio likusių bendrabučių) kvartalą, į tą kiemą, kuriame keletą metų kadaise
su šeima gyvenom. Žmogelis kažką krapštosi garaže, kur anksčiau toje vietoje smirdėjo aptverta kūdra.
-Ar galiu nufotografuoti šitą? - rodau į baraką.
-No vo kam? - taip gana nedraugiškai man jis atrėžia.
-Va šitą šulinį mano tėtis iškasė... - sakau.
-Ek to! - nustemba. - No gera, gera... fotografouk, - atlyžta žmogus ir jau santykis visai kitoks.
Bet čia kažkurios durys prasiveria ir ant pamato išeina vyras:
-Prani, vo to iš kor čia! - šūkteli nustebęs jis ir tuoj pakviečia kavos.
Šulinys naujamiestyje
Na, taip, nepasislėpsi. Kur žengsi, ten pažystamą aptiksi, kur lipsi, ten ant buvusio draugo pataikysi, kur žvelgsi, ten pamatysi mokyklos laikų žmogų, nesgi gretutinėse klasėse mokėtės.
Neretai, kai įvažiuoji į miestelį iškart pastebi, kad jis apsnūdęs. Na, tik ne Skuodas. Darbo dieną čia gatvėse judėjimas, vos ne kaip didmiestyje - automobiliai tik zuja, tik zuja. Kažkada, kai Skuode įrengė šviesoforus, juokiausi - kam jų reikia. Dabar gi matau, kad tikrai reikia.
Kiemai žydi, automobiliai neblogi ir visai geri - ir iš kur pas tą skuodiškį tiek pinigo? Na, juk dažnas dirba Norvegijoje ar Švedijoje. Iš ten ir veža tas kronas.
-Dirbu Danijoje - grįžtu gal kartą per metus, - sako man vyriškis, kursai pasiūlo man cigaretę. Kas per vaišingumas?!
Miestas statosi - štai tysta į rytus Šatrijos gatvė ir stiebiasi nauji namai, štai ir Respublikos gatvėje kyla nauji gyvenimai. Gyvas miestas.
Senyva, smulki moteriškaitė su skarute stovi prie perėjos ir jau iš tolo rėkia:
-To monės nefotkink! Vaje, koki aš negraži...
-Ar žinote, kad čia kadaise buvo Rojaus gatvė ir ja vesdavo pakarti nusikaltėlius...
-Nežėnau... - net nepažvelgdama man į akis nukurna prie kitos perėjos moteriškaitė ir neatsisukdama piktai priduria: - Y daba reikėtom daug kov pakartj iš valdžios...
Mano tėčio iškastas šulinys prie barakų
Tiesa ta, jog jokiais laikais valdžia negalėjo niekam įtikti. Sunku būt valdžioje.
Kitą dieną sėdim Gedimino aikštėj su buvusiu meru ir jis man pasakoja kokie vargai jį buvo apnikę tvarkant centrą ir kokie buvę suvaržymai.
-Jie tik šaukia, kad medžius išpjovėm. Va, pažiūrėk kiek jų žaliuoja. O juk išpjovėm ne be reikalo. Visi kamienai iš vidaus perpuvę. Palik tokią liepą, užvirs per audrą ant automobilio ir paskui rėks, ko valdžia negenėja, nepjausto. O juk seniau nebuvo miestams pritaikytų medžių - sodino liepas, nes tos greit auga. Betgi kaip jos prižiūrimos - čiaukšt kamieną, o jis jau ir pradeda pūti iš vidaus.
Tenka su tuo sutikti.
Einu sveikatingumo taku, o man jau iš tolo rėkia aukštas, įdegęs, prakaulus vyras, su džinsiniais šortais. Pagalvoju, jog ne man, bet jokio kito žmogaus aplink neišvystu. Jis išgėręs. Vienoje rankoje dar neatidarytas brendžio butelys, o kitoje tarp pirštų cigarilė (ne cigaretė! - cigarilė, cigaro atmaina). Jis prisiartina, atidžiai pažiūri į mane ir sako:
Skuodo tvoros
-Matau, esi rimts. Laba rimts. Ne, tėkraa to ėsi kėits. Aš matau. A turj pridegt?
Žinoma turiu. Tuoj išsitraukiu degtukus, tas prisidega. Įtraukia cigarilės dūmo:
-Ne, tėkraa - to ėsi kėits. Aš matau. A norj biški? Tojau atidarysio, - parodo man į butelį. Taip, jis mielai mane, nepažystamą pavaišintų. Ak, koks svetingumas pašaleiviui!
Bet Skuodas saugus miestas. Bent du sykius visiškai atsitiktinai mačiau policijos ekipažą lėtai sukantį ratus atokiomis gatvėmis - pareigūnai stebi gyvenimą.
Stoviu centre sankryžoje. Pro šalį skuba pusamžis pareigūnas. Įsispitriju į jį. Tas sulėtina žingsnį, pasuka manęs link, sustoja, pasidomi kas aš. Ne, ne - nepastebėtas neliksi, jei esi svetimas.
Užsuku į savivaldybę pas merą. Aš nesusitaręs, man audiencija nepaskirta - tikrai pas jį nepateksiu. Bet sekretorė manęs neklausia nei kas aš, nei iš kur, nei kokiu reikalu - tiesiog informuoja, jog teks palaukti, nes dabar vykstąs posėdis. Baigsis gal už 5 min, o gal ir už pusvalandžio. Pritūpiu ant sofkutės, bet man pasiseka - už minutės meras jau laisvas. Sekretorė neklausiusi nei mano vardo, nei pavardės įeina į mero kabinetą ir girdžiu, sako:
-Pas jus svečias.
Ir aš jau mero kabinete. Priima mane su šypsena. Pasirodo ir jis esąs "Mano senasis Skuodas" feisbuko grupės narys - kaip malonu.
Ant tvorų plaikstosi rūbai, stalai nukloti vadinamaisiais skudurais - aš turguje. "O kad tu matytum, kokie turgūs čia būna savaitgaliais! Kiek čia automobilių suplaukia!" - porina man kažkas.
-Mitriai trink lauk!
-A tik ne jūs talpinat tas senas nuotraukas? - pasiteirauja pusamžė, paprasta skuodiškė. Pasirodo ir ji ten grupėje. Skuodiškiai - ir jauni, ir pagyvenę, neatsilieka nuo technologijų - internetas, kompiuteris ir pensininkui nesvetimas.
Pasisuku, pamatau, akimirksniu įvertinu, kad man šito kadro reikia - trakšt ir nuotrauka. Vyriškis kalbėjęsis su moteriške, piktai man rikteli:
-Ar atsiklausei?
-O ar skaudėjo? - atkertu.
-Mitriai trink lauk...
-Tai ar galima fotografuoti?
-Reikėjo prieš tai atsiklausti.
Tačiau kaip aš galiu atsiklausti. Jei atsiklausiu - nuotrauka bus nenatūrali, žmonės jau man pozuos. O man reikia momento - gyvo, nesurežisuoto.
-Aš blogam nuotraukų nepanaudosiu.
-Tu esi įžūlus, - piktai sako vyriškis.
-Tik per tokius įžulius, kaip aš, ir lieka kažkas istorijai, - atsikertu.
Jis man palinki greitai pakratyti kojas ir aš jam to paties. Duotas duotam. Kaip kirsi, taip atsilieps - aš ne tas krikščionis, kuris žandus sukioja į kairę ir dešinę. Bet ir skuodiškiai tokie. Įvažiuoju į prekybos centro aikštelę ir pasistatau automobilį vietoje, pažymėtoje invalido ženklu. Priešais stovi vyriškis ir atidžiai mane stebi. Suprantu, jog bus blogai - galiu gal gauti ir į skūrą. Tas tikrai netylės. O juk kituose Lietuvos miesteliuose žmonėms nė motais kur tu numeti automobilį. Na, tik ne Skuode. Tad iškart pasitraukiu į kitą vietą - būsiu drausmingas, trumpam ketinu užšokti į parduotuvę mineralinio.
Ir nors Skuode perdaug didžiųjų prekybos centrų, jie nesugebėjo skuodiškiams išmušti visų dantų. Yra dar ir mažų parduotuvyčių. Žemaitis taip lengvai nepasiduoda.
Va, kas tikrai krito į akis - mažai Skuode vaikų. Tačiau stebėtis neverta - tokia jau valstybės politika. Vaikai šiais laikais brangūs, Lenkijoje nenusipirksi. Tačiau prie miesto metrikacijos skyriaus durų išvydau vaikštinėjantį gandrą. O kitą dieną čia stovėjo prašmatnus juodas, BMW kabrioletas. Neabejotinai kažkas atvažiavo santuokos reikalų tvarkyti. Tad vilties yra ir tikrai ateitis yra kitoje pusėje, nei praeitis. Akivaizdžiai tai pamačiau prie geležinkelio stoties. Vienoje pusėje rudyja sovietmečio bokštai, o Ateities gatvės rodyklė į vakarus nukreipta. O priešingoje miestelio dalyje ant Molupio upelio gelžbetoninio tilto nepadorus, primityvus grafiti - be abejo, vaikų darbas. Bet jei tokių piešinių yra - vaikų bus. Tikrai bus. Štai gerokai po vidurnakčio velku pavargusias kojas namo, į gūžtą, o malūno aikštėje jaunimėlis su automobiliais renkasi, muzika groja, girdisi linksmi balsai. Naktis šilta, šviesi, pats tas laikas ką nors nuveikti. Pro šalį gatve prarieda policijos ekipažas, bet nė nestabteli. Jie, matyt, žino, kad tas jaunimėlis taikus ir nieko bloga neorganizuoja. Galima jais pasitikėti.
Tik centras apšviestas, visur kitur gatvėse tamsu - miestas taupo elektrą. O juk ir kam jas apšviesti, jei pats vidurvasaris ir naktys kaip poliarinės, šviesios. Naktį reikia miegoti arba ką nors veikti lovoje, o ne trainiotis gatvėmis. O tokiems kaip aš ir jaunimui - šviesa nėra būtina.
Jau gerokai nutolus nuo Skuodo mane pasiveja skambutis iš "Mūsų žodžio" redakcijos: "Jūs, Pranai būkite toks mielas, ir parašykite savo įspūdį apie miestą..." Turiu tilpti 600-uose žodžių. Betgi ar man tai įmanoma. Šitame tekste daugiau nei 2000 žodžių, bet ir tai nesugebėjau visko papasakoti ką mačiau, ką jaučiau ir ką supratau. O kaip man tilpti į 600? Juk tai bus tik sausa, standartinė informacija, žinutė, nykus vaizdelis be iliustracijų. Nežinau, nežinau, kaip čia man parašyti...
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>

2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Kryžiai vietoj pabėgių arba kaip vokiečiai tiesė Skuodo geležinkelį 1915 m.


Geležinkelio tiesimo darbai Lietuvoje (maždaug 1920-1930m.)
398-oji istorija. Skuodas visais laikais buvo svrabus. Faktas.
Tik dabar kažkodėl užkampiu vadinamas, o sovietmečiu netgi begėdiškai jį kamčiatka pravardžiavo. Aišku niekas kitas, o lietuviai. Žemaičiai Skuodo niekad neišdavė. Irgi faktas.
Per Skuodą ėjo gintaro kelias, vėliau svarbus prekybinis traktas, Skuode buvo viena seniausių žydų sinagogų, iki 1930-ųjų metų Skuodas buvo regiono ekonomikos vienas centrų... Na, kur dar durt pirštą? Et, imkim geležinkelio stotį - ji tikrai negali būti ypatinga, o juk geležinikelio linija tokia pat kaip ir visos.
Ot ir ne. Pro Skuodą einantis geležinkelis buvo ir dabar tebėra ypatingas. Faktas. Paklausykite, ką aš papasakosiu...
Bet pirmiausia susipažinkime apie ką skaitysite, idant būtų aiškiau.
Šiuo metu pasaulyje eksploatuojama daugiau nei 120 skirtingų geležinkelio vėžių ploči.. 1846 m. 8,5 colių (arba 1435 mm) vėžės plotį specialiu aktu Jungtinės Karalystės Parlamentas įvardijo standartu. Visos siauresnės nei standartinė laikomos siaurojo geležinkelio vėžėmis. Standartinė ir visos didesnio pločio laikomos plačiojo geležinkelio vėžėmis, kartais ji dar vadinama europietiškąja.
Standartinė vėžė – 1435 mm. Ji sudaro didžiausią dalį – maždaug 60proc. viso geležinkelio tinklo pasaulyje. Jos nedidelė atkarpa (21,8 km) šiuo metu yra ir Lietuvoje – nuo Lenkijos sienos iki Šeštokų. Lietuvoje caras tiesė rusiškosios vėžės geležinkelius. Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvoje juos Vokietijos kariuomenė perklojo į standartinę vėžę, o po Antrojo pasaulinio karo vėl grąžinta rusiškoji vėžė.
Rusiškoji vėžė – 1520 mm. Ji antra pagal paplitimą pasaulyje. Carinėje Rusijoje 1842–1851 m. tiesiant geležinkelio liniją tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo buvo pasirinkta 1524 mm vėžė. Tokį plotį nulėmė tuomet naudotas patogus atstumo tarp bėgių skaičiavimo vienetas – 5 pėdos (tai atitinka 1524 mm) ir poreikis vežti didesnės masės ir svorio krovinius, taip pat hipotetinė galimybė ir baimė, kad europiečiai galėtų Rusijoje lengvai panaudoti karinius traukinius. Nuo 1970 m. Tarybų Sąjungoje buvo pereinama nuo senosios 1524 mm vėžės prie naujo, suvienodinto, 1520 mm standarto. Tokia dabar eksploatuojama Baltijos valstybėse, NVS šalyse, Gruzijoje, Mongolijoje. [Wikipedija]
Kai prasidėjo I Pasaulinis karas ir kaizerinė kariuomenė užėmė Lietuvą, ir siekdama užtikrinti visapusišką kariuomenės aprūpinimą fronte, nusprendė nutiesti dvi pagrindines europines geležinkelio vėžės linijas.  Pirmiausia ėmėsi ruožo Bajorai-Skuodas-Priekulė (Latvija).
Taigi... ir vėl Skuodas pakliūva ant svarbios istorinės linijos.
Tik po metų imtasi kitos strategiškai svarbios geležinkelio linijos Lauksargiai-Tauragė-Lyduvėnai-Radviliškis. Taigi pro Skuodą einanti vėžė vokiečiui buvo svarbesnė. Tai tik dar ir dar sykį įrodo, jei kam dar neaišku, jog kelias pro Skuodą yra pati geriausia karinė, prekybinė trasa iš pietų šalių į šiaurę.
1915m. Skuode pasklido gandas, jog pro Skuodą Priekulės link bus tiesiams geležinkelis. Iš pradžių manyta, jog tai bus siaurukas, bet paskui paaiškjo, jog eis įprasto pločio, kaip ir visoje Eropoje, kaip ir Vokietijoje.
Kadangi žemaičiai buvo jau prisižiūrėję kaip rusai ilgai ir nuobodžiai tiesia geležinkelius, manė, kad darbai užsitęs ir nieko čia greitai nevyks. Tačiau netrukus Skuodan ėmė plaukti vokiečių inžinieriai ir specialistai. Vaikščiojo geodezininkai, matavo, smaigstė kuoliukus.
74 km ilgio Bajorai-Skuodas-Priekulė ruožas, kurio 54 km buvo Žemaitijos teritorijoje, pradėtas tiesti 1915 m. liepos 11 d. ir spalio 1 d. baigtas.
Rusų belaisviai, tiesiant Skuodo geležinkelį
Skuodan atvarė per 400 rusų belaisvių - geležinkelio tiesimui buvo reikalinga juoda darbo jėga. Raumenys be smegenų. Ir tikrai jie smegenų neturėjo.
Didesnė rusų belaisvių dalis buvo apgyvendinta buvusios, žydų įkurtos keturklasės mokyklos name. Netrukus popas ėmė skūstis, kad jo tautiečiai sukapojo ir sudegino suolus, o malkas skaldą tiesiog ant medinių grindų. Kai popas bandė juos sudrausti, tie tik pasišaipė ir pasiuntė jį tolyn ant trijų raidžių. Kiti gi rusai buvo suvaryti į tokio skuotiškio Bukausko daržinę, o treti apgyvendinti pas aplinkinius ūkininkus.
Rusų belaisviai po Skuodą valkiojosi nuplyšę ir alkani. Pirmiausia jų pagailo žydams (!) ir davė vieną kitą rūbą, ir kąsnį. Galų gale susimylėjo ir dvi ūkininkės žemaitės Sparnauskienė ir Uščinskienė - suroganizavo mieste maisto ir drabužio rinkliavą. Vokiečiai gi nedraudė belaisviams padėti, tačiau jie ir elgetauti neužginė. Ilgainiui rusai be jokios priežiūros ėmė trintis po miestą ir prašyti išmaldos.
Kunigo Pranciškaus Žadeikio buvo paprašyta per pamaldas paskelbti štai tokį raštą:
"Rymo katalikų klebonui Skuode
Meldžiu prie pirmos progos iš sakyklos štai ką apgarsinti: reikalingas didelis darbininkų skaičius geležinkelio darbams Skuode. Mokama į dieną šitoksai atlyginimas:
  1. Suaugusiam darbininkui - 2.00 markės.
  2. Suaugusiai darbininkei - 1.50 markės.
  3. Nesuaugusiam darbininkui - 1.00 markė.
  4. Tasai atlyginimas mokamas tik tiems darbininkams,kurie iš liuosos valios imsis darbo. Jeigu neatsirastų užtektinas darbininkų skaičius, tuomet žmonės bus varomi, kuriems, žinoma, jau nebus mokama. Taigi naudinga vietiniams žmonėms kuo skaitlingiausiai eiti prie darbo. Šitą apgarsinimą meldžiu ir kitose parapijose apgarsinti.
Skuodas, 25 rugpjūčio 1915m.
Spritte
Leutenant a. Des Eisenbahnbetriebes Konig. 28"
["Didžiojo karo užrašai" psl. 89]
-Darbininku čia yr ožtektėnaa - tik mokėkėt aniems po sažėnee, - pasakė kunigas leitenantui.
Ir iš tiesų žmonės prie darbų plūstelėjo visa jūra. Atlyginimas nebuvo toks jau didelis, bet kadangi anuomet tvirtos valiutos nebuvo, ir kadangi už 1 markę žydai mokėdavo 67 carines kapeikas, visai apsimokėjo paprakaituoti. Vis šis tas.
Leitenantas kunigo paklausė - mokėjo žmonėms kas vakarą. O kai žemaičiai apsiprato ir patikėjo, jog vokietis jų nesiruošia maustyti, mokėjo kas trečią dieną.
Darbas nebuvo sunkus ir žemaičiai kraipė galvas, kaip čia tas vokietis taip neblogai moka ir nereikalauja prakaituoti. Juk vokietis! O juk tas yra kietas ir kare, ir prie darbo - reiklus. Ne be reikalo yra juokaujama, jog žodis "vokietis" kilęs nuo žemaitiško "vo kėits" - kai jam trenkdavo kuoka per šalmą.
-Če ne darbs, o pasivalkiojėms, - juokavo žemaičiai.
Vokiečiai, darbų prižiūrėtojai pasklido po artimiausius sodžius, nes tarpkojyje pas juos tabalavo nekantrus gyvulys, o skaisčiosios žemaitukės ir žmonos be vyrų visai meiliai jiems atsidavė, nesgi tikėjosi dovanų. Taip sakant, susiviliojo blizgučiais ir karoliukais, kaip kadaise indėnai, Amerikos kolonizacijos metu. Ypač dažnai į krūmus vesdavosi moteris ir merginas, dirbusias prie geležinkelio tiesimo darbų. Gandas apie visai neblogą uždarbį nespėjo pasklisti plačiau. Tėvai savo dukružėles prie darbų vežė net iš Salantų ir Ylakių. Kunigas juos gėdino, bet šie vistiek darė savo. Kiek paskui gimė maišyto kraujo vaikų, niekas jau nebesuskaičiuos. O kiek paskui buvo skausmo, ašarų ir gėdos - ir tragedijų. Kiek veronikų nusiskandino toje pat Bartuvoje ir kiek jų pasikorė.
Nors vokiečiai buvo krikščionys ir atėjo į krikščionišką kraštą, neturėjo jokių skrupulų - vieną dieną skuodiškis vokietis (!) vaistininkas Katterfeldas kunigą Pranciškų įspėjo, jog eina kalbos, kad geležinkelio tiesėjai ruošiasi pjauti kapų kryžius ir naudoti pabėgiams kloti.
Žadeikis tuoj nulėkė pas komendantą. Tas pažadėjo pažiūrėti, kad kapai nebūtų išniekinti.
Žemę geležinkelio tiesimui vokiečiai tiesiog rekvizavo iš žemaičių ūkininkų. Ėmė ir pasiėmė be jokių sutarčių ar atlygio. Taip buvo iškernotas Gedrimo gyvenimas (gyvenimu seniau žmonės vadino savo sodybas).
Skuodo geležinkelio stotis 1915m.
Pasak kunigo Žageikio 2015-ųjų rugsėjo 20d. (nors istorikai teigia, kad tai buvusi rugsėjo 15d. - ?!) geležinkelio linija pasiekė Skuodą ir pasirodė pirmasis garvežys. Skuodiškiai ėjo pasižiūrėti, bet jiems buvo baugu stebėti dvokiantį geležinį "žvėrį", pūkšintį garais.
Tiltui per Bartuvą metalinės konstrukcijos dalys buvo gabenamos sunkvežimiais tiesiai iš Vokietijos. Pabėgiams medžiagą kirto Latvijos miškuose.
Šis geležinkelio ruožas buvo strategiškai svarbus frontui. Tačiau vokiečiui jis buvo svarbus ir ekonomine prasme.
-No jau kad veš ta veš mūsa javus į Vokietėje, - tarpusavyje sunerimę kalbėjo žemaičiai.
Ir iš tiesų, geležinkelis buvo nutiestas tam, kad iš Lietuvos būtų galima išvežti viską ką įmanoma - plėšti. Vokiečiai vežė javus ir...
Jaunesnis būdamas girdėdavau šnekant, jog Lietuvos miškus iškirto ir išparceliavo žydai. Perskaitęs P. Žadeikio knygą, supratau, jog tiesa yra ne visai toje pusėje. Nuo šios, naujos geležinkelio linijos į miškus buvo nutiesti siauruko (600 mm pločio vėžės) bėgiai - HF (vok. Heeresfeldbahn). Vokiečiai ruošėsi kirsti mišką ir jį išvežti: į frontą arba į Vokietiją. Prie Rucavos ėmėsi statyti didžiulę lentpjūvę. Taigi darbininkų ir toliau reikėjo iki pat žiemos, o kai prieš Kalėdas ūkiuose atsilaisvino samdiniai - visai jie nubėgo pas vokiečius. 1916-ųjų pavasarį fricai pasidarė reiklesni ir įnoringesni. Ypač jie reiklavo skiepytis nuo choleros, šiltinės ir raupų. Kelios darbininkės nuo jų numirė.
Ėmė virsti seni pušynai - ties Darbėnais ir Skuodu, Latvijos giriose.
Kas tiesa, tas tiesa - vėliau apsukresni žydai pasinaudojo proga. Tačiau čia nereikėtų kaltinti vien žydų. Pagalvokime, jei dabar mus okupuotų rusai ir imtų kirsti, tarkim, Labanoro girią, neabejoju, jog apsukresni lietuviai, vardan to kažkokio pinigo, tikrai sutarpininkautų, ir tikrai neaimanuotų, kaip Baranauskas apie Anykščių šilelį:
Užsisakykite puikų kalendorių - "Mano senasis Skuodas"
"Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę,
Kas jūsų groţei senobinei tikę?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūţimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausyties?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykreivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
Ant kurį žiūriant teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!.."
Ir šiais laikais išėjus į mišką, man neramu daros, kai užtinku iškirstus miškų lopus...
Lygiai taip pat, kaip aš, taip prieš 100 metų situaciją vertino ir Pranciškus Žadeikis: "Suprantamas dalykas, jei žydų vietoje būtų buvusi kita kokia tauta, tai ir jinai, be abejo, gyvendama draug su mažiau išlavintais ir nesusipratusiais mūsų tautiečiais, tą patį būtų dariusi, ką mums žydai darė." ["Didžiojo karo užrašai", 186 psl.] Verta pastebėti, jog ypač Lietuvoje ir Lenkijoje, kur skurdžiausių žydų būta didžiuma visoje Carinės Rusijos imperijoje, nepaisant nepritekliaus, žydų šeimos visomis išgalėmis stengėsi savo vaikus lavinti, leisti į mokslus - basas, nuplyšęs, bet su žiniomis ir protingas. Toks turėjo būti žydas. Ir man gaila, kad net ir šiais laikais lietuvis yra toks kvailas, jog mano esant blogai, kad mūsuose yra perdaug aukštųjų mokyklų. Neva, valstybė už savo pinigą užsienio rinkoms ruošia gerus specialistus. Neva, mums reikia daugiau santechnikų, stalių, mechanikų... Reikia jų, bet didžiausias lietuvio turtas yra išsilavinimas, žinios, intelektas - ypač kai mes įžengėme į XXI a., naujų technologijų amžių. Na, bet tai kita tema ir grįžkime prie miško ir žydų. Tai įdomu.
Skuodo geležinkelio stotis po II Pasaulinio karo
Žadeikis buvo įsitikinęs, jog vokiečių jungas būtų buvęs mažesnis, jei ne žydai.
Iki karo, girininkais dažniausiai buvo rusai. Užėjus vokiečiui, daugelis liko savo pareigose, o tie, kurie pasitraukė, jų vieton stojo fricas.
Mediena ištisais vagonais buvo varoma Vokietijon arba į frontą apkasams, bunkeriams ar tiltams statyti. Štai vien toks pavyzdys Lyduvėnų geležinkelio tiltas per Dubysos slėnį. Jį 1916 m. statė 2 000 rusų belaisvių. Tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų anoje Europoje. Tokiam, pastatyti prireikė apie 7 000 kubinių metrų medienos! Ar įsivaizduojat kas tai yra?! Atmatuokite 41 žingsnį į kairę, 41 į dešinę ir žvilgsniu 41 metrą į aukštį (prilygtų 11-12 aukštų bokštui) - štai toks kubas medienos. Šis, antrasis strategiškai svarbus 124,4 km ilgio geležinkelio ruožas, buvo nutiestas 1916 m. Ši linija sujungė Šiaulius su Tilže, t. y. šiaurės Lietuvą su Vokietijos rytine dalimi.
Skuodiškiai važiuoja į Klaipėdą. 1961m.
Iš pradžių, 1916-aisiais metais vokiečiai labai nenoriai pardavinėjo medieną, tik vietiniams reikalams, bet stebėtinai pigiai - už markę galėjai įsigyti lentą. Žemaičiai kraipė galvas: "Kaap če gal būtj?!". Žmonės bijojo pirkti. Kas tik kreipdavosi į juos, o jei dar ir kyšį duodavo, gaudavo medžiagos tiek kiek norėjo: ar nudegusioms troboms statyti, ar tiltams, ar kitam tikslui. Reikėjo tik pagrįsti, kad medienos reikia viešiesiems reikalams.
Tačiau 1917 m., kai karas neprognozuojamai užsitęsė ir ėmė sklisti kalbos apie taikos sutartis, situacija pasikeitė iš esmės. Rusai tikėtinai negrįš - galima nebijoti pirkti. Bet vokiečiai sukėlė kainas. Žydai neabejotinai tuo pasinaudojo nedelsiant. Pirmiausia iš valdžios gavo leidimus kirsti savo miškus, kuriuos iš prasigėrusių dvarininkų buvo pigiai supirkę dar iki karo.
Įsidėmėkit: IŠ PRASIGĖRUSIŲ!
IŠ DVARININKŲ!
Iš tos ponijos, kurią mes dabar aukštinam. Iš visokių "sapiegų" ir "chodkevičių". Ar kaltas žydas, kad sulenkėjęs, neaiškaus kraujo bajoras prašiko savo turtą.
"Iškirtę tuos, pradėjo pirkti nuo vokiečių kitus, bet tam tikromis sąlygomis, būtent: kad vokiečių valdžia sukirsdintų mišką ir pristatydintų jį lig geležinkelio stočių arba lig kokios nors upės" ["Didžiojo karo užrašai", psl. 198] Žemaičiai valstiečiai gi to nežinojo ar net nepasidomėjo - iš baimės prieš valdžią. Ir vežė mišką didžiausiame šaltyje palaikiais arkliukais prie upių, į Skuodo ar Darbėnų stotį. Apsukrūs žydai trynė rankomis, o tie tamsuoliai žemaičiai vežė. Ak, tas vergiškas nuolankumas! Tik vienas kitas atsisakydavo.
Skuodo geležinkelio stotis sovietmečiu
Prisiminkime šių laikų situaciją (2015m. vasarą), kai JAV energetikos milžinas “Chevron” bandė įsibrauti į Tauragės rajono, Žygaičių kaimą ir ten skverbtis į žemės gelmes, išgauti iš skalūnų dujas. Žmonės pasipriešino, nes nepabijojo, nes jų tarpe buvo apsiskaičiusių, mokytų ir stiprių žemaičių savo valia. Priešintis visada galima, nesvarbu kokio didumo tas priešas. Bet grįžkime į anuos laikus...
Štai Lenkimų žandarams vietinis žydelis paskolino lentgalių (papenčių) arba kaip seniau žemaičiai sakydavo patšvarčių, tvarkui apsikalti. Už tai gavo leidimą kunigaikščio Aginskio miške nusikirsti penkias neapglebiamas pušis, "kokios retai kame besimato" - rašė Žadeikis.
Labiausiai nukentėjo Skuodo Medė, nes visai netoli buvo geležinkelis. Iškirto Narvydžių ir Klauseikių miškus.
"Kaip tyčia, 1917 metais buvo be galo šalta žiema ir puikus žiemos kelias, kuomet tik išeini į miestą, tai ir pamatysi eiles vežimų su drūkčiausiais sienojais..." ["Didžiojo karo užrašai"]
Paluknės stotyje buvo gaminamos skiedros stogams dengti.
Buvo iškirsta garsi savo senumu ir grožiu Paurupės giria. Mat Rucavoje vokiečiai jau buvo pastatydinę didžiulę lentpjūvę, iš kurios siaurasis geležinkelis ėjo iki Darbėnų stoties.
-Mes greetaa pamatysem Lėipoj i jūra, - juokavo skuodiškiai. Mat vietoje senųjų traškančių, braškančių neįžengiamų girių liko tik laukai. Ir taip Lietuvos miškai ne tik Skuode, bet ir visoje Lietuvoje buvo naikinami iki 1918-ųjų metų pabaigos.
Iki pat 1930-ųjų, kol nebuvo nutiesta linija Telšiai-Kretinga, geležinkelis Skuodui padėjo klestėti ir vis stiprėti.
Kas Skuodui užmetė kilpą ir ėmė jį smaugti?
Skuodo geležinkelio stotis 2016m. rudenį
Nepriklausomoje Lietuvoje jau 1919 m. liepos 6 d. buvo paleistas pirmas traukinys plačiuoju geležinkeliu iš Kaišiadorių į Radviliškį. Manyta, jog panaikinus politinę ir muitų sieną tarp Klaipėdos krašto ir didžiosios Lietuvos, naujos trasos statyba išeitų į naudą visai valstybei, paskatintų istoriškai atskirtų jos dalių susiliejimą. Nauja geležinkelio linija, kuri sujungtų Lietuvą su vieninteliu jos uostu – Klaipėda, suteiktų galimybę nepriklausomai nuo kaimynų išeiti į jūrą bei į pasaulio rinkas.
Uosto prijungimas buvo svarbus ne tik Lietuvos politinei ir ekonominei nepriklausomybei išlaikyti, bet ir krašto ūkiui atgaivinti, savus gaminius brangiau parduoti ir ūkio technikos, trąšų pigiau įsigyti. Carinė Rusija, tiesdama geležinkelius savo poreikiams, nepaisė Lietuvos ekonominės situacijos, todėl buvo regionų, tokių kaip Žemaitija, kuriame visiškai netiesė  geležinio kelio. Rusijos geležinkelis importą ir eksportą nukreipdavo į Karaliaučiaus arba Liepojos uostus, tačiau tai Lietuvai nebuvo naudinga. Susisiekimas esamomis trasomis su Klaipėda buvo itin nepatogus, tad naujos linijos tiesimo poreikiu neabejota. Tas, kas Lietuvai buvo naudinga - Skuodui reiškė ekonominę kilpą ir 1923 m. vasario mėnesį Ministrų kabinetas ją ėmė pinti: aptarė tris svarbiausias trasas, kurios sustiprintų Lietuvos ūkį. Viena iš jų, pražūtingoji Skuodui, būtent ir buvo Kužiai-Telšiai-Kretinga.
Tas ruožas pradėtas tiesti 1924 m. ir baigtas 1932 m. spalio 29 d. Kilpa užsiveržė - Skuodo ekonominis vadmuo regione stipriai smuktelėjo. Daugelis įmonių persikėlė į Telšius, o daug žydų emigravo. Jei ne šita aplinkybė, dabar Skuodas būtų visiškiai kitoks.
Ties Latvijos siena geležinkelis baigiasi... 2016 m. ruduo
Tačiau istorija šiuo nesibaigia. Geležinkelio linija einanti pro Skuodą ilgą laiką buvo neatsiejama jo gyvenimo ir kraštovaizdžio dalis. Iš čia rusai žemaičius į Sibirą, iš čia vežė viską ką galėjo. Šia strategiškai svarbia linija naudojosi vokiškieji fašistai ir raudonieji rusai, sovietmečiu čia kasdien pradudndėdavo bent keletas prekinių traukinių sąstatų. Geležinkeliu į Skuodą atkeliaudavo statybinės medžiagos, maisto ir buities reikmenų produktai. Keleiviniais traukiniais pigiai buvo galima pasiekti Klaipėdą ir nudundėti į Liepoją, Rygą. Pats vagonus kroviau, pats važinėjau įvairiomis kryptimis, o vaiku būdamas lėkdavau ant bėgių padėti kapeikos, kad ją suplotų į blyną ir nežinojau, jog jais teka silna elektros srovė. Ji iki šiol turėtų tekėti, kad niekas nesugalvotų ant bėgių užsikelti drezinos ir jais pasivažinėti. Bet kokį judėjimą tuoj fiksuoja budėtojų pultai. Kitas klausimas, jei tik tie budėtojai vis dar sėdi savo vietose. Tačiau pasivažinėjimas rezina laikomas dideliu nusižengimu. Mat, jei niekas nekontroliuotų geležinio kelio, susidurtų šilumvežiai.
2001 m. kovo 25 d. Lietuvos geležinkeliai nutraukė keleivinių traukinių eismą. Paskutinis traukinys į Skuodą atvažiavo tų pačių metų kovo 23 d. Prekinių traukinių eismą nutrauktė 2009 metų gruodžio 15 d. 2016 m. buvo eksploatuojama tik 10 km atkarpa į šiaurę nuo Kretingos, žaliavų pristatymui į šalia Darbėnų įsikūrusią akmens apdirbimo įmonę „Žemaitijos granitas“. Latviai iki Lietuvos sienos liniją išsiardė. Kam jiems reikia to geležinkelio!
Manoma, jog norint atnaujinti traukinių eismą ruože Darbėnai-Skuodas-valstybės siena, reikėtų kapitalinio remonto ir tai galėtų kainuoti kokie 30 ar daugiau milijonų (!) eurų.
Ar buvo galima išsaugoti gyvybingą geležinkelio liniją? Ar ji galėtų nešti kokią nors naudą Skuodui? Ar galima apsieiti ir be milijonų? Išeitis visad yra - tik reikia truputėlį lakios fantazijos ir didelio noro. Tačiau apie tai, ką su šia geležinkelio linija padarytų Ostapas Berta Marija O'Benderis, parašysiu kada nors paskutinėje istorijoje apie Skuodą. Žinoma jeigu iki to laiko nenuardys dar likusių bėgių. Juk kaip rusai sako: "ломать не строить".
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>> 
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>>